D. Zilinkienė didžiausiu savo viršininku vadina G. Kūloką
D. Zilinkienė: „Nedvejokite, stokite, mokykitės dėl savo gerovės.“
Vidzgailų kaimo bendruomenės komiteto vadovė, vaikų dienos centre besidarbuojanti Dovilė Zilinkienė gerus dvejus metus svarsčiusi, ar dar mokytis – stabdė baimė. Ir vis tik jau šį birželį moteris ginsis socialinio darbo profesinio bakalauro laipsnį Utenos kolegijoje. Šiandien Dovilė nebijo pasakyti, kad jai – 40 metų ir ji be penkių minučių diplomuota socialinė darbuotoja.
Tai ne pirmas diplomas – jos stalčiuose „ilsisi“ VGTU medžiagų ir suvirinimo technologijos bakalauro ir magistro laipsnio diplomai (poligrafijos specialybė). Ir tai dar ne viskas. Dovilė ūkininkauja, tad baigė tuometinę Veisiejų TVM – mėsinių galvijų auginimo specialybę.
Šiandien Dovilė negaili patarimų ypač vyresnėms moterims: „Šiandien aš sakau, kad ir vyresnės moterys drąsiai eitų mokytis, jei tik to nori ar reikia jų pačių gerovei. Vyresniame amžiuje studijos visai kitokios, nes tu jau ir pats kitoks: daugiau gyvenime matęs, daugiau patirties turi, į pasaulį žvelgi kitaip.“
Anot jos, daug moterų dirba nekvalifikuotą darbą, o iš esmės dirba tą patį socialinį darbą, bet neturi dokumento – diplomo, tai gauna ir mažesnį atlyginimą. „O juk ir pačiam žmogui svarbi karjera. Kodėl turėtų būti tik padėjėja, jei gali studijuoti, įgyti reikiamą kvalifikaciją ir gauti aukštesnes pareigas, pagaliau ir didesnį atlyginimą? Dažnai trūksta tik... dokumento – diplomo“, – kalba Dovilė.
D. Zilinkienė šiandien mano, kad po 12 klasės nereikėtų skubėti rinktis specialybės, neskubėti stoti tik tam, kad įstotum, nebijoti ir neįstojimo, tai nėra gėda, kad nepasisekė, iš pirmo bandymo neįstojo, gal vertėtų porą metų padirbėti ir paskui pasirinkti tai, kas arčiausia širdies. „Aš pati žinau, baigiau techninius mokslus. Ketverius metus dirbau gamybinėje grandyje. Dabar galvoju, gal ne tą rinkausi“, – pasvarsto.
(...) Dovilė neslepia: „Aš didžiausiu savo viršininku vadinu Gintautą Kūloką. Ne ministeriją ir ne savivaldybę. Didžiausią atsakomybę jaučiu šiam žmogui, kuris mūsų bendruomenei padarė be galo daug.“ Anot Dovilės, tai tas žmogus, kuris viską pastebi – ar žolė prie bendruomenės namų nepjauta, ar užuolaida skersa palikta.
Plačiau – D. Babarskienė šios savaitės „Lazdijų reklamoje“.
