Dėl A. Kirsnos dvare niokojamo turto kreipėsi į policiją

Aštriosios Kirsnos dvaras yra vienas didžiausių Užnemunės regione – su 19 statinių ir istoriniu parku, įkomponuotu banguotame reljefe. Tarp kitų Lietuvos dvarų sodybų ansamblis išsiskiria itin originalia reprezentacinės ir ūkinės–gamybinės dalių kompozicija (uždarų kiemų charakterio) su buvusia maksimaliai išvystyta vandens telkinių sistema bei parko elementų gausa. Pastatų architektūroje atsispindi klasicizmo, romantizmo ir kitų laikotarpių stilistiniai bruožai. 1997 m. Aštriosios Kirsnos dvaras įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Nuo 2001 m. Aštriosios Kirsnos dvaro sodyba rūpinasi nauji savininkai – Naglis ir Nerijus Narauskai, ėmęsi atstatyti pastatus bei atkurti parką.

„Visus pastatus atgaivinti didelis darbas  ir finansiškai, ir laiko atžvilgiu, kaip mes sakome, tai net ne vienos kartos uždavinys“, – pastebi vieno iš savininkų dukra Gailė Narauskaitė–Bušmanė.

 Aštriosios Kirsnos dvaras priklauso privatiems asmenims, tačiau yra teikiamos šios paslaugos: erdvių nuoma renginiams, asmeninėms šventėms, fotosesijoms. Dvare yra žirgynas, žmonės iš Vilniaus, Kauno, Druskininkų laiko savo žirgus, teikiamos žirgų reabilitavimo bei priežiūros paslaugos, ant mažojo arkliuko gali pajodinėti vaikai iki 7 metų. Taip pat dvare organizuojamos pažintinės ekskursijos. Paslaugas būtina rezervuoti iš anksto, daugiau informacijos – Aštriosios Kirsnos dvaro feisbuko puslapyje arba telefonu. Dvaro lankymo valandos 10 – 18 val. visomis savaitės dienomis.
    
Tokią informaciją galime surasti internete.

Tik štai bėda ta, kad pasitaiko žmonių, kurie nesilaiko dvaro šeimininkų prašymų bei elementarių taisyklių. Labai liūdna, kad nesaugome to, ką turime. Kiti gi pamatę išpuoselėto dvaro nuotraukas net klausia, ar tai Lietuvoje. Taip, visa tai Lietuvoje, Lazdijų rajone.

 Paskutinis įvykis dvare sukrėtė jo šeimininkus. Svarsto, ką daryti, kokių priemonių imtis, jau galvoja, apie vaizdo kamerų montavimą, pamąsto, kad gal reikėtų netgi apmokestinti dvaro lankymą.

 „Bet vietiniams tai, aišku, negaliotų, juk norisi draugauti, o ir darbo valandas galėtume susitarti pailginti, jei norisi čia pasivaikščioti ilgėliau. Tačiau po paskutinių įvykių jau nė nežinau, ką galvoti, veju tokias mintis tolyn. Kai jaunimas nekontroliuojamas, jau nebežinai, ko imtis, o kažką daryti juk reikia“,  – prisipažįsta G. Narauskaitė–Bušmanė.

Ar savo kieme taip elgiamės?

Ar tai pirmas kartas, ar jau paskutinis lašas? G. Narauskaitė–Bušmanė patikina, kad tai veikiau tas lašas, kai jau nebegali tylėti. Ypač tai aktualu šiltuoju metų periodu, nors ir žiemą kartais visai ant  plono dvaro tvenkinių ledo pačiuožinėti rizikuojant gyvybe atsiranda norinčių.

„Norime atkreipti visuomenės ir ypač rajono dėmesį. Nes tai ne pirmas toks atvejis, kai jokių prašymų ar įspėjimų nėra klausomasi, nesilaikoma taisyklių“, – atkreipia dėmesį pašnekovė. Sako, kad čia nuolatos kažkas vykdavo, tai pastebi ir darbuotojai, ir patys dvaro šeimininkai. „Ir vis po lašelį tas liūdesys kapsi ir kapsi“, – prisipažįsta ji. Neslepia, jog vis tikėjo lankytojų sąmoningumu, bet...

Sako, supranta garbaus amžiaus žmonių įpročius – būdavo, kokia močiutė savo karvutę vesdavo pro parką sakydama, jog visą gyvenimą šiuo taku vedė. Bet dabar dvare „šeimininkauti“ imasi jaunimas.

G. Narauskaitė–Bušmanė pasakoja, kad trečiadienį ryte, liepos 19 d., darbuotoja dvaro parke aptiko brutaliai suniokotus mažosios architektūros objektus. Nuverstus, išlaužtus medinio tiltelio turėklus, nuplėštus ir į tvenkinį sumėtytus turėklų puošybos elementus, išluptas lieptelio lentas, atkabintą ir paleistą savaime po tvenkinį plaukioti lieptelį, įmestas į tolimesnį dvaro vandens telkinį prie liepto stovėjusias kopėčias.

 „Mums labai liūdna. Metai iš metų neatlygintinai leidžiame žmonėms lankytis dvaro parke. Daugelis atvykusiųjų iš kitur net stebisi, kodėl tai nemokama“, – teigia Gailė. Pasvarsto, kad ir nemokama, ir dar negerbia to, kas sukurta. Juk vietiniai puikiai mena, kaip dvaro aplinka atrodė prieš gerus du dešimtmečius. Dabartinio vaizdo nė iš tolo nepriminė. Čia buvo ne išpuoselėtas parkas, kaip dabar, o tikra ta žodžio prasme šabakštynas.

„Tai, ką mes matome dabar – gražų parką su liepteliais, tilteliais, visada nušienauta veja, tai yra padarytas didelis darbas“, – sako Gailė. Dabartiniai dvaro savininkai Naglis ir Nerijus Narauskai pasistengė, kad dvaras džiugintų ir vietinių, ir atvykstančių akis ir širdis.

Gailė patikina, kad yra labai kultūringų žmonių, kurie atvyksta į dvarą pasivaikščioti, gerbiančių čia besidarbuojančių žmonių triūsą, tačiau toli gražu ne visi tokie. „Matai, kaip vyresnieji, mūsų tėvai, tvarkė dvarą, norisi tai saugoti, tikiesi, kad ir kiti taip elgsis, saugos, gerbs kitų darbą ir džiaugsis. Ir yra kas džiaugiasi, bet yra ir kitaip besielgiančių žmonių“, – kalba jauna moteris.

O juk dvaro šeimininkai negailėdami laiko, energijos ir finansinių išlaidų nori, kad dvaras nuolat gražėtų: juk tai visos tautos palikimas. Deja, ne visi tai vis tik supranta. „Juk anksčiau dvaras buvo kultūros židinys. Kai kurių vietinių senoliai čia dvare mokėsi“, – kalba Gailė. Su dvaru siejasi daugelio vietinių šeimų istorija.  

Ir šiuo metu dvare vyksta renovacijos darbai. Renovuojamas pastatas bus skirtas žmonėms, kurie norėtų trumpam apsigyventi čia, praleisti gerai laiką, pabūti autentiškoje aplinkoje. „O tai, kas vyksta mūsų dvare, gali atgrasinti ir klientus, kurių, manome, čia prisitrauksime“, – sako ji.
 
Kas taip negražiai pasielgė, konkrečiai pasakyti niekas negali. Kaip liaudis išmintis sako,  nepagautas – ne vagis. „Mes tik įtariame, kad šiuos labiau morališkai, bet ne mažiau ir finansiškai skaudžius įvykius sukėlė nepilnamečiai, kurie bent tris dienas iš eilės buvo pastebėti leidžiantys laiką prie šių medinių architektūros objektų, tačiau konkrečių žmonių negalime įvardyti, nes ir pačių įvykių nematėme“, – sako Gailė.

Neslepia, po šio įvykio šeima galvoja įrengti vaizdo stebėjimo kameras dvaro teritorijoje. Tiesa, lieptas vėl savo vietoje, “sužvejojo” ir atgal pastatė šeimininkai, tik kopėčios įlipti į vandenį dar nesugrąžintos į buvusią vietą.

Dvaro šeimininkai prašo laikytis tam tikrų taisyklių

Dvaro savininkai pabrėžia, kad tai yra privačių asmenų turtas, jų teritorija, paprastai tariant, jų kiemas, kuriame maloniai laukiami geranoriškai nusiteikę lankytojai. Čia galima lankytis, dvaras atviras visiems, tačiau dvaro šeimininkai nori atkreipti dėmesį, jog čia galioja tam tikros taisyklės, kurių prašoma laikytis. Taisyklės elementarios ir labai paprastos. „Nurodytos ir Aštriosios Kirsnos dvaro feisbuke, ir Lazdijų TIC puslapyje“, – nurodo Gailė.

„Tačiau daug kas tai traktuoja kaip viešąjį parką, į kurį galima bet kada užsukti“, – pastebi pašnekovė. Juk ne be reikalo dvaro šeimininkai visomis įmanomomis viešinimo priemonėmis skelbia būsimiems dvaro lankytojams lankymo valandas nuo 10 iki 18 visomis savaitės dienomis. „Bet panašu, kad žmonėms tai ne itin svarbu. Labai gaila“, – sako pašnekovė. Jei po darbo valandų dvaro vartai užverti, jaunuoliai lipa per tvorą.

O tos lankymo valandos svarbios dėl keleto priežasčių. „Visų pirma, tokiu metu dvare yra darbuotojų, kurie mato, kas vyksta  teritorijoje. Kitas dalykas: dvaro teritorijoje nėra jokio apšvietimo. Kai sutemsta, čia kaip pekloj tamsu“, – sako ji. Ir, kaip žmonės sako, tamsoj daugiau drąsos.

Parke gražūs, balti, stilingi suoliukai jaunimui praverčia, tik ne kultūringai pasėdėti, o kitiems jų reikaliukams. „Prie suoliukų iš po nakties randame primėtytų butelių, nuorūkų. Anksčiau būdavo atidaryta pavėsinė – arbatos namelis, tai ir ten sėdėdavo per naktis. Dabar jau rakiname. Pasirodo, negali laikyti atrakinto“, – sako pašnekovė.

„Pasirodo, net į pagrindinį dvaro rūmų pastatą įsigudrino įlįsti. Vaikai susirado, kaip ten patekti. Dabar jau, tikimės, kad nesugalvos. Šiandien taip viską užrakinėjome, kad jau manome – gal tikrai neįlįs“, – dėsto ji.

Sako, pasitaiko net ir suaugusių lankytojų, kurie nori įkišti kažkur nosį, nors yra draudžiamieji ženklai: „Aš suprantu, kad įdomu, bet mano telefono numeris yra ir dvaro feisbuko puslapyje, ir google paskyroje, galima man pasiskambinti ir aš informuosiu, kur galima eiti, kur ne. Nuoširdžiai sakau, kai kurie pastatai yra avarinės būklės ir ten pavojinga“.

Negana to, jaunuoliai, vaikai su dviračiais laksto po parką, piešia saulutes ant išlygintų parko takelių, kuriuos nuolat grėbliais dailina darbuotojai. „Trumpina kelią važiuodami į Vidzgailus. Šauna tokiu greičiu, kad gali pargriauti žmogų, jei šis pasimaišytų tuo metu“, – pasakoja ji.

Prisipažįsta, kad kartais, rodos, tvarko parką dėl tvarkymo, daro darbą dėl darbo, o juk tvarkomas parkas ir dėl visų, kurie čia užsuka: „Vasarą mes pjauname žolę, rudenį čia daug lapų, kuriuos reikia sutvarkyti, žiemą mažiau darbų, bet priežiūra vis tiek reikalinga. Darbas ištisus metus, nemažai etatų tam, kad būtų palaikoma tvarka, švara ir už tai mes neprašome jokio lankymo mokesčio, prašome tik laikytis elementarios tvarkos“.

Fotosesijos dvare įspūdingos, tik už tai susimokėti ne visada norima

Tiesa, neklauso prašymų ir fotografai, nors ši paslauga jau mokama ir apie tai viešai paskelbta – jei nori fotografuotis su fotografu vestuvių, krikštynų ar kokios kitos asmeninės šventės proga. Įspėti ima įrodinėti, kad čia viskas nemokama, o reakcija toli gražu nebūna mandagi. Su tokiais akibrokštais susiduriama nuolat. „Tuoj klausia, o kur čia ženklas, kad privati valda. Bet mes nenorime apsistatyti visokiais draudžiančiais ženklais, kad žmonės bijotų eiti, tikrai ne“, – aiškina Gailė. Juk galima viską suderinti iš anksto arba tą padaryti vietoje.

„Esame privatus objektas, tvarkome už savo pinigus, o žmonės susimokėdami už fotosesiją taip pat prisidėtų prie bendro tikslo – dvaro gražinimo“, – sako ji. O štai fotografų mokymai čia vyksta net nemokamai. „Mes tikrai norime draugauti ir bendrauti su visais“, – teigia Gailė.

Dvaro savininkus neramina vaikų ir jaunuolių saugumas

Kas bus kaltas, jei, neduok, Dieve, nutiktų nelaimė? Gerai, kol viskas gerai. „Labiausiai neramina lankytojų, o ypač vietinių vaikų saugumas. Dvare šiuo metu yra netgi 10 tvenkinių, prie kurių paprastai nepilnamečiai ir leidžią laiką, pavyzdžiui, maudydamiesi ne vien dienomis, bet ir naktį“, – sako Gailė.
 „Tai jau įprasta, kad privačioje dvaro teritorijoje be suaugusių priežiūros laiką leidžia įvairaus amžiaus vaikai. Paprastai nepilnamečiai nepaiso elementarių privačios nuosavybės taisyklių, įspėjamųjų ženklų ar prašymų. Itin dažnai aptinkame juos landžiojančius į avarinės būklės pastatus, lipančius ant lieptelių, tiltelių, kurie yra pažymėti draudžiamaisiais ženklais“, – teigia Gailė.

Ar tėveliai žino, kaip ir kur jų vaikai leidžia laiką? Žmonės mato, kaip dviračiais vaikai lekia taku, paskui veja ir iškart prie liepto, meta dviračius ir šoka maudytis. Jaunuoliai dar parūko ant suoliuko ir nuorūkas numeta šalia. Karšta vasara masina maudytis, tačiau juk visko gali nutikti, kai tai daro vaikai be suaugusiųjų priežiūros.

Nakvodami dvaro šeimininkai girdi, kaip jaunimas visiškoje tamsoje maudosi tvenkinyje, girdi garsus, o šie visai nekreipia dėmesio, nors dvaro šeimininkai savo kambariuose net uždega šviesą. „Nereaguoja. Dieną, jei pasakome pastabą, nepasikuklina, būna, kad ne visai mandagiai atsako ir toliau daro, ką nori. Yra tokių, kurie paklauso, bet kitą kartą vėl tą patį daro“, – pasakoja Gailė.

Dvare 10 tvenkinių. „Kaip juos visus aptverti? Pavyzdžiui, nuo kelio pusės galima prieiti prie tvenkinio, kuris taip pat yra dvaro“, – svarsto pašnekovė. Sako, kad tai labai pavojinga. Dvaro šeimininkai niekam neleidžia maudytis dvaro tvenkiniuose. „Maudosi tik mes, kadangi mes žinome, kur galima, koks gylis ir panašiai. Tačiau tai nė motais žmonėms, maudynių čia be galo daug, ypač vaikų“, – sako ji. Teritorija didžiulė, viską sužiūrėti sudėtinga ypač ne darbo valandomis.

Su žvejais irgi sudėtinga

Šeimininkai prašo, kad nebūtų žvejojama dvaro tvenkiniuose, tačiau to irgi nepaisoma. „Esame skyrę vieną tvenkinį visiems žvejams. Jį šiais metais kartu su “Išlaužo žuvimi” net įžuvinome. Tam, kad eitų žvejoti ten. O dabar gi vis pastebime, jog žvejojama aptvertame sode 3 metrų vieline tvora. Tai vienas didžiausių mūsų tvenkinių. Žvejus jis labai traukia, eina, nes jis labiausia apžėlęs ir ten galima lyg ir pasislėpti. Ten nuolat nulenkiama tvora net iki žemės. Galėtume kviesti policiją, bet to dar nedarėme. Nors dabar jau nutarėme, kad jei pamatome mes ar darbuotojai, kviesime policiją, nes neturime kitos išeities, kaip susitarti su žmonėmis“, – sako Gailė.

Žiemą jau akivaizdžiai matosi, kiek žvejų susirenka pažvejoti dvaro tvenkiniuose. „Prašai, įspėji ir vis tiek nepaiso, dar gauni žodinį atkirtį atgal“, – sako ji.

Gerbkime ir save, ir kitus

„Ne mažiau liūdna ir apmaudu ir dėl to, kad dvidešimt dviejų metų pastangos gaivinti, prižiūrėti ir saugoti šį regiono paveldą sutinkamos be elementarios pagarbos arba net su sąmoninga panieka. Kitąkart, atrodo, ir rankos nusvyra. Skiri asmeninį laiką, finansus, neatlygintinai atveri teritoriją vietiniams ir atvykstantiems vien tam, kad dar vienas tautos istorijos, architektūros židinys nenugrimztų užmarštin. Visgi nutinkant tokiems įvykiams, suvoki, kad didžiausias paveldo architektūros priešas yra netgi ne laikas, o negerbiantis asmeninės nuosavybės, paveldo ir kitų brangaus darbo žmogus“, – sako G. Narauskaitė–Bušmanė.

Dėl pastarųjų įvykių Aštriosios Kirsnos dvare kreiptasi į policiją.

Ir dar: šiuo metu gaminamas stendas, kuris bus pastatytas prie pagrindinių dvaro vartų. Jame bus visa informacija: dvaro istorija, taisyklės.

Dineta Babarskienė