Būdvietis – jau nebe pasaulio pakraštys: viskas prasidėjo nuo kultūros, kurią kursto trys moterys
Ugningos moterys, kaip jos save juokaudamos vadina, Z. Barkauskienė (iš kairės), L. Jonuškienė ir A. Valasavičienė mūru stoja už gražesnį gyvenimą Būdvietyje.
Jei manote, kad gyvenamosios vietos gyvybingumas ir gyvenimo kokybė priklauso tik nuo ten esančių įstaigų, įmonių, galinčių vietos žmogui suteikti darbo, – apsirinkate. Tą jums patvirtintų Būdviečio gyventojai, ypač Būdviečio laisvalaikio salėje dirbančios moterys, kurios puikiai jaučia, kad patogus gyvenimas tam tikroje vietoje gali prasidėti ir nuo kultūros. Tiksliau – nuo jaukios kultūros įstaigos ir ten dirbančių žmonių išradingumo, entuziazmo, meilės savo darbui.
Būdviečio jau ilgus metus niekas nevadino miesteliu, koks jis buvo prieš daugelį metų. Dažniau kaimu, užkampiu, rajono ar net pasaulio pakraščiu. Besiribojantis su Kalvarijos savivaldybe kaimas jau keleri metai neturi mokyklos. Niūri ir apleista buvo ir Būdviečio bažnyčia. O ką jau kalbėti apie kultūros namus, dabar vadinamą laisvalaikio salę, kurios patalpose kultūros nė su žiburiu dar prieš trejetą metų nebūtų radęs net didžiausias optimistas.
Kultūra, tiksliau – joje organizuojami renginiai, veikiantys meno saviveiklos kolektyvai buvo kurstomi tik čia dirbančių darbuotojų – meno vadovės Zinos Barkauskienės, kultūrinių renginių organizatorės Aurelijos Valasavičienės ir valytojos Linos Jonuškienės kantrybės bei noro čia dirbti. Drėgnos, apipelijusios, grybo ėdamos sienos, nuo kurių tinkas krito tiesiog ant galvų repetuojantiems kolektyvams, žiemos metu patalpose – vos kelių laipsnių pliusinė temperatūra. Nebuvo ir tualetų, persirengimo kambarių koncertuojantiesiems, net vandens. Lina Jonuškienė, tvarkydama patalpas, šiltą vandenį sako net iš namų bidonėliais nešdavosi. Nuo baisaus pelėsio kvapo ilgiau pabuvus patalpose daugeliui prasidėdavo...