Žymi Šiaulių dramos teatro aktorė: „Širdis – Bugiedoje“

Aktorė Lina Bocytė-Garbačiauskienė suvaidino apie 80 vaidmenų Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Ir kas galėjo pagalvoti, kad išvydusi mano feisbuko paskyroje Nemuno ties Varviške nuotraukas, paklaus, ar galima prie Nemuno prieiti. Pasirodo, ji gerai žino Bugiedą. Apie šį pokalbį žinoma aktorė sako: „Nieko nebūna atsitiktinai, matyt, taip turėjo būti“. 

Šiaulių dramos teatras nuolat dalyvauja Alytaus teatro festivaliuose, ji pati daugybę kartų yra vaidinusi Alytuje. Su Dzūkija daug kas sieja. „Žinoma, labai toli, bet mielai atvažiuoju. Juolab kad artimųjų kapų yra ir Alytuje, ir Gerdašiuose“, – kalba aktorė. 

Taiko atvykti ir į Druskininkus, o tada jau lekia į savo numylėtą Bugiedą klevo, dar tėčio sodinto, apkabinti: „Kai pardavėme močiutės sodybą, labai prašėme nenukirsti tėčio sodinto klevo. Sakėme, ką tik norite darykite, tik tą klevą palikite. Tai tėtės prisiminimas“. 

Visos Linutės vasaros praėjo Bugiedoje. Dar mokslo metams nesibaigus jau laukdavo, kada į Bugiedą važiuos. Kaip būsimos aktorės, tėtis prašydavo pakomentuoti, ką ji mato važiuodama, tad Linutė visą kelionę į Bugiedą pasakodavo apie tai, ką ji mato, jaučia. „Tada nuosavo automobilio neturėjome. Veždavo mus tėvelių darbo mašinos. Kelionė būdavo labai sunki, kondicionierių nebuvo, supdavo važiuojant, mes labai blogai jausdavomės. Niekas nesusiskambindavo, iš anksto nesitardavo, kada atvažiuodavome, tada močiutė ir sutikdavo mus savo kieme. Bet liūdniausia, kai išvažiuodavome, močiutė verkdavo, nesupratau tuomet, dabar suprantu: kai maniškiai išvažiuoja. ir aš verkiu“, – sako. Tačiau, kaip pati Lina tvirtina, visus kelionės nepatogumus atpirkdavo buvimas ten. 

Jos tėtis buvo aistringas žvejys: „Tėtis mane vesdavosi į Nemuną žvejoti. Jis mane ir išmokė pasigauti žuvį. Pagaudavau nedideles kuojas, ešeriukus. Ten tekėjo nedidelis upeliukas, labai skaidrus, kuris įtekėdavo į Nemuną, tame upeliukyje aš pagaudavau pūgžlių, kurių dabar Lietuvoje net nežinau, kur galima pagauti. Ir dabar žvejoju. Žvejyba – didelė mano aistra“. Gerai prisimena, kai matė žeberklu perdurtą šamą, jis tokio dydžio buvęs, kad sunku net patikėti, jog tokių būna, o jų tuomet Nemune tikrai buvo. 

Draugavo su kaimo vaikais, kartu karves ganydavo. „Aš sportuodavau, užsiėmiau sportine gimnastika, buvau fiziškai stipri. Plaukti mokėjau, tėtis buvo išmokęs. Kaimo vaikinukai pasiūlė perplaukti Nemuną. Plaukiau su jais ir aš, nors mums buvo prigrasinta šitaip nesielgti“, – papasakoja ji. Linos sesė ir dabar prisimena tą įvykį, mena, kaip jai baisu buvo. O jie perplaukė, pailsėjo Gudijoje – ir atgal. „Dabar, kai pagalvoju, manau, kad Dievo apvaizda saugojo mus“, – įsitikinusi. 

„Kiekvienas vaidmuo iš savęs, iš savo patirties, iš vaikystės pojūčių, iš meilės gamtai. Viskas atsispindi vaidmenyse. Aš galiu labai lengvai įsivaizduoti, labai lengvai įsijausti, nes visa tai esu vaikystėje pajutusi ten, Dzūkijoje, Bugiedoje. Tai yra labai svarbu ir gyvenime. Aš ir dabar jėgas atgaunu gamtoje, ji gydo, atpalaiduoja. Man nereikia nieko kito, kad pasijausčiau gerai“, – prisipažįsta.

Aktorė Šiaulių dramos teatre – ne vienintelė dzūkė, kas ją labai džiugina. „Su Juozu Bindoku iš Lazdijų esame sukūrę daug vaidmenų, vienoje scenoje begalę kartų vaidinę, esame scenos partneriai. Dabar jis Lazdijuose kaip tik dažo savo mamos namą. Juozas Žibūda iš Kapčiamiesčio kilęs aktorius, Teresė Maliukevičiūtė iš Latežerio, Sigitas Jakubauskas iš Pivašiūnų – jau amžiną atilsį. Mes Šiauliuose dzūkų turime ir visi apie vienas kitą viską žinome, gal net daugiau nei šeimos nariai, daugybę kartų esame kalbėję prisimindami Dzūkiją“, – vardija savo kolegas dzūkus žinoma aktorė Lina Bocytė-Garbačiauskienė. 

Plačiau – D. Babarskienė naujausioje „Lazdijų reklamoje“ (2025-08-05).