Mažoji dainininkė tapo keliautoja: gyveno net Kinijoje

Lėja Kašelionytė baigusi gimnaziją į aukštąją mokyklą nestojo, nors visada žinojo, kad studijuos biochemiją. Pasirinko kitą kelią: pakeliauti, pamatyti pasaulio, padirbėti. Neseniai sugrįžusi į gimtąjį Lazdijų rajoną bendravo su jaunimu.

Kelionėms užsidirba pati

Dar net metų nėra, kaip Lėja baigė gimnaziją, tačiau suspėjo jau nemažai. „Aš žinau, kad noriu studijuoti biochemiją, chemija man visad patiko, bet noriu ir pakeliauti. Manau, kad tas laikotarpis tarp mokyklos ir universiteto, kai nesi dar susikaupęs ties karjera – pats geriausias laikas tam. Noriu pamatyti pasaulio, neeikvoti laiko be reikalo ir nebūti prisirišusi prie kažko, nes paskui studijuosiu, tikrai susikaupsiu ties karjera ir norėsiu pasiekti kuo geresnių rezultatų“, – aiškina Lėja.

Šią jauną žavią merginą puikiai atsimena lazdijiečiai: ji lankė Lazdijų mokyklą-darželį „Kregždutė“, paskui mokėsi M. Gustaičio gimnazijoje, buvo gabi muzikai, lankė meno mokyklą, vėliau šeima išsikėlė gyventi į Alytų.

 Šiandien jos tėvų namai – tarpinė stotelė, kur Lėja sugrįžta persidėti savo daiktus į kuprinę ir lagaminą. Tiek daiktų jai visiškai pakanka. „Žmogui labai nedaug reikia“, – tarsteli mergina.

Tai suprato mėnesį keliaudama po Kiniją. „Mėnesį keliavau tik su kuprine. Buvo iš pradžių neįprasta, kad turi tik dvi poras kelnių ir porą marškinėlių, bet paskui apsipranti ir tų daiktų visiškai pakanka“, – teigia ji.

Tiesa, Lėja visoms savo kelionėms užsidirba pati. Sako, taip ją išauklėjo. „Tėvai man daug davė visomis prasmėmis. Įdiegė man tam tikras vertybes. Už jas esu labai dėkinga jiems. Po mokyklos aš jau žinojau, kad neprašysiu tėvų pinigų, reikia pačiai užsidirbti“, – patikina ji. Užsidirba, keliauja, jei vyksta pagal programas, gauna stogą virš galvos, maitinimą, už lėktuvo bilietus tesusimoka pati ir padengia savo asmenines išlaidas.

Kai kalbinau Lėją, ji jau buvo apsistojusi Norvegijoje, nori padirbėti ir pakeliauti. Tai ji daro šioje šalyje ne pirmą kartą, kaip pati sako, faini žmonės, graži šalis. „Tad kodėl gi ne?“ – tarsteli. Norvegijos vaizdai įspūdingi, tad nori išnaudoti laiką turiningai, kiek įmanoma daugiau pamatyti svečioje šalyje. „Kai studijuosiu Lietuvoje, tada visas dėmesys bus Lietuvai“, – žino Lėja.

Sugrįžusi iš Kinijos neužsibuvo, pasimatė su artimaisiais, pasilabino su draugais ir tuoj išvyko į Norvegiją. Jai jau tapo įprasta keliauti, neužsibūti gimtinėje. Pabūna, kol susiruošia į kitą kelionę. Kartais pritrūksta laiko, reiktų ilgiau pabūti namie, o kartais ir ilgėliau pasibūna: viskas priklauso nuo aplinkybių.

Ar nekraipo galvomis suaugusieji, ko ji į tą Norvegiją dabar išsibruko, juk ir Lietuvoje galima dirbti ir užsidirbti? Lėja sako, kad ją supa geri žmonės, jos sprendimų nekritikuoja – kaip tik palaiko. „Mano šeimoje net močiutės niekad nebėdavoja. Mane supranta. Nežinau, kaip kiti žmonės vertina mano sprendimus, gal visokių tų vertinimų yra. Tikiu, kad buvo tokių, kurie pagalvojo, kad į Kiniją, taip toli, išprotėjusi ji, juolab kad apie Kiniją ne itin gerai atsiliepiama ir žiniasklaidoje, tad gal ir kreivai žiūrėjo į mano sprendimą, bet, manau, yra ir vyresnių žmonių, kurie supras, o kurie – ne, tai jų pasirinkimas. Aš nesureikšminu to“, – aiškina drąsi mergina.

Į Kiniją papuolė netyčia, to visai neplanavo

19 metų ji nukeliavo į Kiniją. Tai vadina savo didžiausiu nuotykiu gyvenime. „Taip išėjo netyčia“, – aiškina. Po mokyklos dirbo Norvegijoje, ieškojo darbo, ką galėtų veikti toliau. „Yra tokia programa „Au Pair“. Tarptautinė bendruomenė, kur šeimos kontaktuoja su individualiais asmenimis ir šie atvyksta į šeimas, gyvena, leidžia laiką su vaikais, juos moko. Už tai gauna stogą virš galvos, maistą. Tačiau aš neplanavau vykti į Kiniją, maniau, kad važiuosiu į Italiją ar Prancūziją. Gavusi žinutę iš Kinijos pagalvojau, kad tikrai ne, nes per mažai garantijų, daug vargo su dokumentais, tačiau agentūra, kuri tuo užsiima, viską sutvarkė. Tada pagalvojau, kad ne kasdien tokia galimybė pasitaikyti gali, todėl ryžausi“, – dėsto mergina.

Kaip šeima reagavo į šią žinią? „Mano šeima mane visada palaikydavo. Be abejo, jaudinosi. Tačiau aš Norvegijoje gyvenau savarankiškai, tad jie jau žinojo, kad galiu pati ramiai, protingai priimti sprendimus. Tiesą sakant, net pati buvau nustebinta, kad taip lengvai jie priims šią žinią. Paskambinau mamai, žiūrėdama į Norvegijos kalnus ir pasakiau. Viską papasakojau ir ji pasakė: kodėl gi ne?“ – pasakoja Lėja.

Ten ji tris mėnesius mokė kinų vaikus anglų kalbos: iš pradžių jie buvo nedrąsūs, paskui jau laisviau bendravo. Mokė 7 metų mergaitę ir 11 metų berniuką. „Tris mėnesius buvo sukurta savotiška darbo struktūra, tad praleidau su vaikais kalbėdamasi, juos mokydama, sukūriau jiems anglišką atmosferą, o ir pati mokiausi kinų kalbos, nes tai programos dalis, tad kelionėms tada laiko nebuvo“, – pastebi ji.

Neslepia, buvo sunkoka apsiprasti tolimojoje Kinijoje, bet paskui jai labai patiko. Kai baigėsi programa, ji visą mėnesį keliavo po Kiniją. Ar buvo drąsu? „Baisu nebuvo, kaip tik smagu. Draugiją turėjau pirmas penkias dienas, paskui jau viena keliavau“, – prisipažįsta Lėja.

Sako, nebuvę itin brangu, pavyzdžiui, keturioms dienoms ji gavo gerą viešbutį už 30 eurų. „Labai patogu: viską gali užsisakyti iki pat savo durų. Tai nerealiai patogi šalis gyventi. Aš net pati nesitikėjau, technologijos išvystytos puikiai“, – dėsto. Juolab kad Lėja jau susikalbėti galėjo ir kiniškai, mat angliškai jie praktiškai nekalba. „Nekalbu dar laisvai kiniškai, bet pirmieji žingsniai padaryti, tad planuoju toliau mokytis“, – turi tikslą.

Buvo užtikrinta, jog studijuos užsienyje, bet...

„Visą gyvenimą planavau studijuoti užsienyje. Savęs Lietuvoje nemačiau. Norėjau studijuoti gerame universitete užsienyje“, – prisipažįsta. Domėjosi švietimo sistemomis įvairiose užsienio šalyse, rinkosi, kokiame universitete norėtų studijuoti. Galų gale nusprendė, kad bakalauro laipsnį ginsis Vilniaus universitete, į kitus universitetus Lietuvoje nesidairo. „O į užsienį, manau, išvažiuosiu galbūt su programa „Erasmus“, gal su kitomis. Kita vertus, šitiek metų pakeliavus, visai smagu bus sugrįžti į Lietuvą“, – įsitikinusi.  

Jai patiko chemija, šitas mokslas ją visad itin žavėjo. „Nėra lengvas, bet, manau, perspektyvus, ypač užsienyje. Gal Lietuvoje ne tiek“, – svarsto. Apie mediciną Lėja niekad negalvojo, ji žino, ką nori studijuoti. „Man patinka laboratorijoje kažką daryti, kurti, dirbti su medžiagomis, ne su žmonėmis. Norėčiau darbuotis farmacinėje arba kosmetinėje chemijoje“, – sako. Magistro laipsnį taip pat ginsis, dėl doktorantūros dar nežino. Mergina kruopščiai planuoja savo ateitį.

Kelionės – gyvenimo būdas

Paklausta, ką veikia laisvalaikiu, sako mėgstanti skaityti knygas, Norvegijoje savo laisvą laiką ji leidžia kopdama į kalnus, pradėjo megzti, mėgsta kurti vaizdo įrašus. Prisipažįsta, jog prisigalvoja visokių mažų dalykėlių, tad nuobodžiauti nėra kada.

„O kelionės – tai mano gyvenimo būdas. Gyvendama ilgėliau svečioje šalyje apsiprantu su ta šalimi, jos kultūra, tradicijomis, kitaip tariant, pamatau ją iš vidaus“, – sako keliautoja. Kaip turistė ji ketina keliauti visą gyvenimą, bet dirbti svečiose šalyse ar savanoriauti jau bus sudėtingiau, kai studijuos.

Tik ar nepraeis noras studijuoti? „Šitą pasakymą esu girdėjusi iš daugelio žmonių. Bet taip nutikti gali žmonėms, kurie nėra tikri, ką jie norėtų daryti ateityje: aš visada žinojau ir žinau, kad noriu studijuoti biochemiją. Net jei tai pasikeistų, tai reikštų, kad aš suradau savo tikrą kelią. Jei aš nenorėčiau studijuoti biochemijos, jau būčiau pametusi tą idėją seniausiai. Jei kas nutiktų, kad pamesiu, nebus tai blogai, bet aš tuo abejoju“, – sako.

Studijų ji laukia, jau dabar spurda, kaip nori mokytis, kita vertus, buvo įpratusi tą daryti: mokslai užėmė didelę dalį jos gyvenime, tai buvo jos rutina. „Pasiilgau mokymosi tikrai“, – patikina.

Šalys, į kurias jos širdis veržiasi dar kartą

Drąsi mergina sako, kad ji į keliones stačia galva neria nuo mažumės ir kodėl taip yra, nė pati paaiškinti negali: „Vykti kažkur, sužinoti kažką naujo, pamatyti nuo pat mažumės norėjosi. Drąsos man netrūko. Na, kai vykau į Kiniją, buvo toks neramumas, juk toli, bet kitur vykdama net to nejaučiu. Aš jau tokia nuo vaikystės.“

Skirsto ji keliones į dvi grupes – tai šalys, kurias lankė su tėvais, ir tos, kuriose pabuvojo savarankiškai. „Viena buvau Norvegijoje, Kinijoje, Tailande, Prancūzijoje, Olandijoje, Portugalijoje. O su šeima Vokietijoje, Graikijoje, Ispanijoje“, – vardija.

Lėja turi planų, nori ir padirbėti, ir pakeliauti ar pasavanoriauti Havajuose, norėtų dar kartelį nuvykti į Tailandą – miela šalis, žmonės draugiški. 100 procentų, kad sugrįš į Kiniją, nes tai labai didelė šalis, daug ką galima pamatyti, o ir Ispaniją dar giliau pažinti norėtų. „Žiemą vėl sugrįšiu į Norvegiją, norėčiau padirbėti kokiame slidinėjimo kurorte: ir pati galėčiau paslidinėti, ir, žinoma, pinigėlių užsidirbti jau kitoms kelionėms“, – planuoja ji, patikindama, kad tikrai nežada švaistyti laiko veltui.

 Dar metus ji nestudijuos. „Jaudinausi, kad mano žinios nepasimirštų, labai galvojau apie tai. Tačiau mano mokytoja padrąsino sakydama, kad tikrai nepasimirš. Juolab kad keliaudama galiu užmesti akį į konspektus“, – nusiramino Lėja.

Negalėjau nepaklausti apie muziką, juk Lėją mes gerai atsimename kaip mažąją dainininkę, dainavusią „Dainų dainelėje“, atstovavusią mūsų rajonui. „Muzika man yra tai, kas apramina širdį ir kas yra sava. Mėgaujuosi muzika. Mokiausi groti pianinu, bet kai maža buvau, jo nemėgau, norėjau groti gitara. Gyvenimo ironija, bet supratau, jog pianinas yra labai fainas instrumentas. Vienuoliktoje klasėje nusprendžiau, jog noriu juo groti – turėjau nuostabią  muzikos mokytoją, daug išmokau. Muzika man buvo atgaiva egzaminų metu. Tai vienas iš mano hobių“, – sako.

O ką gi ji patartų gimnazistams, tiems, kurie šiemet baigs gimnazijas? „Patarčiau daryti tai, ko jie patys nori. Yra žmonių, kurie iškart stos studijuoti ir tame nėra nieko blogo, yra žmonių, kurie nori keliauti, bet prisibijo. Ir nesvarbu, kurį kelią pasirinks, panašų į mano ar, priešingai, iškart po mokyklos stos studijuoti, aš palinkėčiau – nebijoti. Linkiu klausyti savo širdies, daryti tai, ko labiausiai norisi, ir viskas bus gerai“, – pataria L. Kašelionytė.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-05-03)