Korsika – Viduržemio jūros perlas tarp legendų, istorijos ir kovos dėl tapatybės

Korsika – vienintelė Viduržemio jūros sala, priklausanti Prancūzijai. Nors geografiškai artima Italijai ir kultūriškai glaudžiai susijusi su Italijos regionais, nuo 1769 m. ji yra Prancūzijos dalis ir viena iš Prancūzijos teritorijų, turinti ypatingą administracinį statusą. Šis unikalus geografinis ir politinis faktas lėmė išskirtinę Korsikos tapatybę – prancūzišką pagal politinę priklausomybę, bet su stipriu korsikietišku identitetu ir italų įtaka.

Sala žavi savo laukine gamta, kalnais, uolomis, kriokliais ir baltais paplūdimiais. Nors priklauso Prancūzijai, korsikiečiai save mato kaip ypatingą bendruomenę, su savita kalba, papročiais ir tradicijomis.

Priešistorė ir senovės paveldas

Korsikos istorija siekia priešistorinius laikus. Seniausi radiniai datuojami maždaug 9000 metų pr. Kr. Saloje rasti megalitai, dolmenai ir paslaptingos skulptūros-statulos, vadinamos „filitų karių“ vardu – jų kilmė iki šiol kelia klausimų archeologams. Senovės graikai salą vadino „Kalliste“ – „gražiausia“.

Per istoriją Korsika buvo patraukli daugeliui civilizacijų: čia buvo finikiečių prekybos postai, kartaginiečių bazės, etruskų kolonijos. 238 m. pr. Kr. Korsika kartu su Sardinija pateko į Romos imperijos sudėtį. Romėnų laikais sala buvo atokus imperijos pakraštys, dažnai naudojamas kaip tremties vieta – čia buvo ištremtas ir garsusis filosofas Seneka.

Po Romos imperijos žlugimo Korsika atsidūrė įvairių užpuolikų taikinyje – ją puldinėjo vandalai, gotai, arabai, normanai. Viduramžiais dėl salos varžėsi Pizos ir Genujos respublikos.

Genujos valdymas ir korsikiečių maištai

1284 m. po jūrų mūšio prie Melorijos Genujos respublika įgijo kontrolę saloje, kuri tęsėsi daugiau nei penkis šimtmečius. Genujiečiai pastatė daugybę tvirtovių, bastionų ir bažnyčių, suformavo miestus – tarp jų ir Bastiją bei Calvi. Tačiau jų valdymas buvo griežtas: gyventojai mokėjo sunkius mokesčius, buvo ribojamos jų teisės.

XVIII a. Korsikoje kilo nuolatiniai maištai prieš Genują. 1755 m. Pascal Paoli, laikomas Korsikos tėvu, paskelbė nepriklausomą Korsikos Respubliką – vieną pirmųjų su konstitucija Europoje. Ši konstitucija užtikrino visuotinę vyrų teisę balsuoti, demokratines institucijas ir laisvę. Paoli įsteigė Corte miestą kaip sostinę, įkūrė universitetą.

Tačiau Genuja, nesugebėjusi numalšinti maištų, 1768 m. salą pardavė Prancūzijai. Prancūzų kariuomenė užėmė salą 1769 m., o tais pačiais metais Ajaccio mieste gimė garsiausias korsikietis – Napoleonas Bonapartas. Įdomu tai, kad Napoleonas iš pradžių rėmė Paoli, bet vėliau perėjo į Prancūzijos pusę.

Diskusijos dėl nepriklausomybės – tarp tradicijų ir pragmatiškumo

Nepaisant ilgo priklausymo Prancūzijai laikotarpio, Korsikoje vis dar gyvos diskusijos dėl nepriklausomybės ar didesnės autonomijos. Kai kurie politiniai judėjimai, tokie kaip FLNC (Korsikos nacionalinio išsivadavimo frontas), ypač XX a. pabaigoje aktyviai kovojo už salos nepriklausomybę, kartais net griežtomis priemonėmis. Korsikiečių kalbos, kultūros ir papročių išsaugojimas taip pat buvo svarbūs šių siekių motyvai. Korsikiečių kalba – korsų (corsu) – artima italų kalbai, tačiau ilgą laiką buvo draudžiama viešajame gyvenime, mokyklose. Tik XX a. pabaigoje prasidėjo jos atgimimas.

Šiandien korsikiečių kalba turi regioninės kalbos statusą, dėstoma mokyklose, nors UNESCO laikoma nykstančia.

Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais daug korsikiečių renkasi kitą kelią – likti Prancūzijos ir Europos Sąjungos dalimi, matydami akivaizdžią ekonominę ir kultūrinę naudą. Būtent narystė Europos Sąjungoje suteikia salai galimybę gauti projektų, skirtų kultūros, turizmo ir infrastruktūros plėtrai, finansavimą.

Pavyzdžiui, Mantinum projektas Bastijoje, apie kurį jau rašėme, buvo iš dalies finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis. Be šios paramos, toks ambicingas istorinės vietos atnaujinimas būtų buvęs sunkiai įgyvendinamas.

Todėl daug korsikiečių suvokia, kad buvimas Prancūzijos ir Europos Sąjungos sudėtyje leidžia ne tik saugoti savo kultūrą ir kalbą, bet ir gauti finansinę, ekonominę bei socialinę paramą, reikalingą salos vystymuisi.

Šiandien diskusijos dėl nepriklausomybės dažniau pasisuka ne į visišką atsiskyrimą, bet į platesnės autonomijos, didesnio savarankiškumo administravimo klausimus. Vis daugiau gyventojų pripažįsta, kad vienybė su Prancūzija ir Europos Sąjunga atveria daugiau galimybių, nei atneštų izoliacija.

Gamta ir unikalūs kraštovaizdžiai

Korsika dažnai vadinama gražiąja sala (pranc. Île de Beauté). Du trečdalius salos užima kalnai – aukščiausias viršukalnė Monte Cinto (2 706 m). Čia gausu upių, krioklių, miškų ir kalnų ežerų. Šiaurinėje dalyje plyti vynuogynai, o pakrantėje – alyvmedžių ir citrusinių medžių giraitės.

Turistai žavisi GR20 pėsčiųjų taku, laikomu vienu sunkiausių Europoje, jungiančiu šiaurės vakarus su pietryčiais. Korsikos pakrantėje – įspūdingi fiordai, smėlio paplūdimiai, uolos ir mažos įlankėlės.

Korsikos legendos ir kultūra

Korsika kupina legendų ir pasakojimų. Viena žinomiausių – apie Moro galvą (Testa Mora), juodagalvio simbolį, vaizduojamą Korsikos vėliavoje. Šis simbolis, manoma, atspindi pergalę prieš maurus arba laisvės siekį.

Kita legenda – apie La Dame Blanche (Baltąją damą), vaiduoklę, pasirodančią tiems, kurie išduoda savo šeimą ar bendruomenę. Korsikoje giliai įsišaknijęs vendetta (keršto) paprotys, kai šeimos garbė gindavosi per kraujo kerštą, įamžintas literatūroje, filmuose.

Korsikos muzika – ypatinga: polifoniniai dainavimai (paghjella) įtraukti į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Tradicijos, tokios kaip pastizzi pyragėlių kepimas, šventės su dainomis ir šokiais, vis dar gyvos.

Korsika šiandien

Šiuolaikinė Korsika turi ypatingą administracinį statusą – yra Prancūzijos teritorija su daline autonomija. Nors priklauso Prancūzijai, korsikiečiai save mato kaip unikalią bendruomenę su savo kalba, papročiais ir tradicijomis.

Sala klesti turizmo, žemės ūkio ir amatininkystės dėka. Vietiniai gamina brocciu sūrį, vyną, alyvuogių aliejų, kastanijų miltų gaminius. Čia auginami ir garsūs niolo galvijai, tradiciškai naudojami mėsai ir pienui.

Turizmas Korsikai atneša didelę dalį pajamų, tačiau vietos valdžia rūpinasi gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimu. Daugelis vietovių, įskaitant Scandola gamtos rezervatą, įtrauktos į UNESCO sąrašus.

Korsika – sala, kurioje gyvena istorija

Korsika – tai sala, kur legendos susipina su tikrove, kur kiekvienas kalnas ir upė slepia praeities pėdsakus. Ji žavi ne tik kraštovaizdžiais, bet ir stipria žmonių dvasia, atkaklumu išlaikyti savo kalbą, tradicijas ir tapatybę.

Šiandien Korsika – tai vieta, kur praeitis ir dabartis žengia greta, kviesdama kiekvieną atrasti jos grožį ir gilumą.

„Europos Pulso“ inf.

www.europospulsas.lt