Išvaduotojai, tapę skaldytojais: JAV ir Vokietija krizės akivaizdoje
Pastaraisiais metais vokiečių požiūris į JAV kaip į išvaduotoją ir artimą sąjungininkę pasikeitė. Trampo politika „Pirmiausia – Amerika“ bei radikaliai dešiniųjų populistinių judėjimų įtaka abiejose šalyse supurtė tai, kas anksčiau atrodė nekvestionuojama.
„Amerika mums visada buvo pažadas. Iš to neliko nieko“, – sako mano 91 metų močiutė gerdama arbatą. Už jos, stiklinėje spintoje – šeimos nuotraukos: anūkai, vaikai, vestuvės, gimtadieniai. Ir nuotraukos iš tamsiųjų laikų: senasis Berlyno butas, kurio jau nebėra, jos tėvas, paleistas iš amerikiečių nelaisvės, ji pati – pabėgėlė maža mergaitė Bavarijos kaimelyje, amerikiečių okupuotoje zonoje. „Mes žavėjomės amerikiečiais. Norėjome jų drabužių, jų muzikos, jų filmų“, – prisimena ji.
Jos kartai amerikiečiai buvo draugai ir gelbėtojai: jie išlaisvino iš nacių režimo, atnešė demokratiją, įkūrė federalines žemes ir net laisvą spaudą. 1947 m. JAV valstybės sekretorius George’as C. Marshallas padėjo pagrindus Europos atstatymo programai po Antrojo pasaulinio karo. Vadinamasis Maršalo planas leido Vokietijai atsitiesti, suteikdamas paskolų, prekių ir maisto. Net kai 1948 m. birželį Sovietų sąjunga užblokavo visus kelių ir vandens kelius į Berlyną, atskirdama miestą nuo išorinio tiekimo, JAV stovėjo vokiečių pusėje. Kartu su britais jie per 322 dienas atskraidindavo maistą, vandenį ir kitus būtiniausius daiktus daugiau nei dviem milijonams žmonių – tai buvo garsusis „Berlyno oro tiltas“, kol galiausiai blokada buvo atšaukta.
Močiutė nelabai prisimena pačius amerikiečius. Kartais pasakoja apie pravažiuojantį džipą, bet šeimai tada rūpėjo tik išgyventi. Su keturiais vaikais medinėje trobelėje be vandentiekio ir su vienu židiniu, kuris tarnavo tiek šildymui, tiek maistui ruošti, išgyventi buvo nelengva.
JAV okupacija oficialiai baigėsi tik 1955 m. gegužės 5 d., kai pasirašytos Paryžiaus sutartys grąžino Vakarų Vokietijai suverenitetą. Vis dėlto JAV kariuomenė liko šalyje – šaltasis karas tęsėsi, o Vakarų Vokietija tapo NATO nare. Berlyne sąjungininkų buvimas truko iki pat 1990 m. spalio 3 d., kai įvyko Vokietijos suvienijimas. Net šaltojo karo metu JAV išliko artimiausias partneris ir saugotojas.
Deja, šis įvaizdis pamažu ėmė blukti. Amerikos, kaip demokratijos ir laisvės simbolio, vaizdas keitėsi. Tai neįvyko staiga, tačiau ženklų buvo daug. D. Trampo išrinkimas prezidentu 2016-aisiais ir 2021 m. išaiškėjęs JAV šnipinėjimas prieš Europos politikus, tarp jų – ir Angelą Merkel, nutraukė daugeliui svarbų pasitikėjimą. Dar 2018 m. NATO viršūnių susitikime D. Trampas apkaltino Vokietiją „važiuojančia svetimu bagažu“ karinėje srityje ir pareiškė, esą ji „priklausoma nuo Rusijos“. Šie pareiškimai ir jų forma sukėlė Vokietijoje šoką – JAV staiga tapo nebe patikimu sąjungininku, o nenuspėjamu pasaulinės arenos žaidėju.
D. Trampo antrąją kadenciją vėl lydi šūkis „America First“. Jo politika ypač jaučiama Ukrainoje ir Gazoje. Žiniasklaida užtvindyta prieštaringais pareiškimais, socialiniuose tinkluose – provokuojantys įrašai. Baltųjų rūmų „Instagram“ paskyroje pasirodo vaizdo klipas „Gaza 2025 What‘s Next?“: vaikai vaikšto griuvėsių nusėta gatve, kuri veda link paplūdimio su palmėmis ir jachtomis. Vėliau jie šoka po krentančių dolerių lietumi ir laiko aukso spalvos Trampo balioną. Klipo pabaigoje – milžiniška auksinė Trampo statula, o foninėje dainoje skamba: „Trump Gaza Number One. No more tunnels, no more fear...“
Kitas įrašas – „ASMR: Illegal Alien Deportation Flight“ – rodo žmones su antrankiais ir pančiais, lipančius į deportacijos lėktuvą. Vaizdo įrašas pristatomas kaip „raminamasis“ klipas. Daugeliui tai – tiesiog nežmoniška. Vienas iš populiariausių komentarų: „Tai – viena absurdiškiausių ir labiausiai gėdingų scenų, kokias esu matęs. Negaliu patikėti, kad tai skelbia šalies vadovas. Blogiau nei blogas pokštas.“
Tačiau šokiruojantys įrašai nėra atsitiktiniai – jie skirti sukelti ažiotažą. Vieni piktinasi, kiti ploja. O dėmesio centre – vėl Trampas.
Deja, politinis klimatas keičiasi ne tik Amerikoje. Vokietijoje „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) tampa antra stipriausia partija. 2025 m. sausį jų kampanijos renginyje kalbėjo ir Elonas Muskas. Jis ragino vokiečius „didžiuotis tuo, kad jie – vokiečiai“, o partijos lyderė Alice Weidel dažnai atvirai simpatizuoja Trampo politikai, migracijos ribojimui ir spaudos puolimui. AfD žodynas vis dažniau primena propagandinę retoriką: „melaginga žiniasklaida“, sąmokslo teorijos, pasitikėjimo griovimas.
Mano močiutei visa tai – nesuvokiama. „Kaip žmonės nemato, kad vyksta tas pats, kas vyko, kai buvau dar maža?“ – sako ji tyliai.
„Gal pavartykim albumą su laimingomis nuotraukomis?“ – pasiūlau. Ji nusišypso: „Šešiasdešimtieji ar septyniasdešimtieji?“
Jaunieji žurnalistai Europoje – Susipažinkite su autore Friederike Kroeger
„Visada mėgau knygas, poeziją ir kalbas. Bėgant laikui pradėjau kurti savo istorijas ir vis labiau domėjausi tuo, ką galima atrasti ir suprasti. Dabar studijuoju žurnalistiką – tai leidžia man derinti meilę pasakojimui su noru tyrinėti pasaulį. Mėgstu keliauti ir visada su savimi turiu knygą, kad ir kur eičiau.“
Straipsnio bendraautoriai: Oliver Čechmánek, Guilherme Alexandre Jorge (Lexi), Hazel Mulkeen, Márton Benkő
Šis straipsnis atspindi tik autorių nuomonę. Europos Komisija ir „Eurodesk“ už jame pateiktą turinį neatsako.
By Mfield, Matthew Field, http://www.photography.mattfield.com; edit by Waugsberg (rotation 0,4°) - Own work, GFDL 1.2, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=11793846