Ar veto teisė stabdo Europos Sąjungą?
Kad būtų patikima ir stipri pasaulyje, kuriame niekas iš tiesų neturi valdžios, Europos Sąjunga turi veikti vieningai – nuosekliai, nepriklausomai ir oriai. Pažiūrėkime kelis aiškius pavyzdžius, kaip to mums nepavyksta pasiekti – ir ką galėtume padaryti geriau.
Mes, ES – neturime bendros gynybos politikos, neturime nuoseklios pozicijos užsienio politikoje, esame priklausomi nuo kitų energetikos srityje, o mūsų migracijos politika dažnai pažeidžia žmogaus orumą. Šie iššūkiai tokio masto, kad anksčiau paminėti apibūdinimai tampa tarpusavyje keičiami. Būdamas (ar būdama) aktyvus (-i) Europos reikalų stebėtojas (-a), anksčiau savęs klausdavau – kada ES taps nepriklausoma, vieninga ir elgsis taip, kaip, mano akimis, yra teisinga? Kadangi Trampas vėl išrinktas, vienintelis tinkamas atsakymas – „dabar!“.
Apie vieningą požiūrį
Jokia kita demokratija nesustabdo sprendimų priėmimo vien todėl, kad kas nors tam nepritaria. Mes nagrinėjame, diskutuojame ir balsuojame – ar paprasta, ar kvalifikuota balsų dauguma. Atėjo metas atsisakyti veto teisės Europos Vadovų Taryboje, kur per dažnai atskiros valstybės šantažuoja visas kitas esminiais klausimais, kad išvengtų atsakomybės už Europos ir demokratinių vertybių pažeidimus, bei toliau ribotų savo piliečių teises.
Kalbėdama apie Vengriją, Belgijos užsienio reikalų ministrė Hadja Lahbib pareiškė: „Negalime sutikti, kad viena šalis naudodama veto teisę blokuotų gyvybiškai svarbią paramą Ukrainai.“
Ką reiškia nuoseklumas?
Galbūt tai reikštų laikymąsi aiškių principų – kaip pagarbą tarptautinei teisei – o ne prieštaringų sprendimų priėmimą.
Kalbant apie prekybą ir sankcijas, turėtume atsižvelgti ne tik į Rusijos karą Ukrainoje, bet ir į Azerbaidžano agresiją prieš Armėniją bei Izraelio veiksmus Palestinoje. Ar ES rinksis vertybes, įtvirtintas Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje – teisinę valstybę ir žmogaus orumą – ar visgi nugalės geopolitiniai interesai bei atskirų narių nacionalinės ambicijos?
Galiausiai, augant kraštutinių dešiniųjų partijų įtakai daugelyje ES valstybių, kyla klausimas, ar ES liks „vieninga įvairovėje“ net ir popieriuje. Tačiau neabejotina, kad priešmigracinės nuostatos jau daro poveikį tiems, į kuriuos jos nutaikytos.
O kaip su nepriklausomybe?
Neturėdami atsarginio plano, ypač po pernelyg didelio pasikliovimo JAV užsienio politika ir gynyba, atsiduriame pavojingoje situacijoje. Kad Ukrainos ateitį spręstų patys ukrainiečiai ir kad Danija galėtų jaustis saugi po Trampo pareiškimų apie Grenlandiją, mums reikia daugiau Europos bendradarbiavimo. Turime kalbėti vienu balsu, stiprinti greitojo reagavimo pajėgumus ir pereiti prie integruoto gynybos finansavimo (neseniai pasiūlytas „ReArm Europe“ planas – nedidelis, bet svarbus žingsnis) ir ginkluotųjų pajėgų vystymo.
Nepriklausomybė taip pat reiškia gebėjimą apsiginti nuo išorinių įtakų – pavyzdžiui, Elono Musko paramos AfD partijai ar Vladimiro Putino remiamų „klimato aktyvistų“ dezinformacijos kampanijų.
Norint keistis, būtina reforma
Pirmas žingsnis – prisiminti, kodėl susivienijome. Mūsų laikmečio iššūkiai yra didesni nei bet kurios valstybės pajėgumai, todėl turime atsisakyti nacionalistinio egoizmo ir tapti tikra Europos Sąjunga – ne tik pavadinime. Tam būtina reformuoti ES sutartis ir atsisakyti veto teisės Taryboje. Taip pat būtina svarstyti visus pasiūlymus, stiprinančius Europos demokratiją – pavyzdžiui, transnacionalinius kandidatų sąrašus Europos Parlamento rinkimams, kuriuos pritarė Parlamentas, bet atmetė Taryba.
Šie sąrašai paverstų rinkimus tikrai europiniais (o ne 27-iais nacionaliniais balsavimais), taip pat suteiktų daugiau aiškumo, kas pretenduoja tapti Komisijos pirmininku. Ar tikėtina, kad tokios reformos bus greitai įgyvendintos? Veikiausiai ne – tam reikalingas vienbalsiškumas, kurio mums taip trūksta. Visgi kai kurie europarlamentarai siūlo „greitą sprendimą“ dėl saugumo klausimų: atimti veto teisę iš Vengrijos pagal 7 straipsnį – jei tam nebus prieštaraujančių valstybių.
Kalbėti apie orumą – sunku
ES paveldi kai kurių pasaulio brutaliausių kolonijinių imperijų – Belgijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos ir neseniai Jungtinės Karalystės – palikimą. Kai kurios atsiprašė, kai kurios grąžino artefaktus ar sumokėjo kompensacijas, o kitos – ne. Bet ar tai tikra teisingumo išraiška? Ir ar bus kada nors padaryta teisingumas šiandienos aukoms – Kalnų Karabache, Gazoje, Libane – jei ir toliau palaikysime jų agresorius?
Ką kalbėti apie vaikų darbą kobalto kasyklose, kai šie ištekliai naudojami mūsų kilniam tikslui – anglies neutralumui pasiekti, bet jokios naudos neatneša tiems, kurių žemėse jie išgaunami?
Ar yra atsakymas?
Ar sugebėsime išlikti optimistiški, kai politikai priiminės įstatymus vedami asmeninių emocijų ar stambių lobistų interesų? Kai kraštutiniai dešinieji vėl skinasi kelią į valdžią Europoje? Kai technologijos pakeis žmones ne tik darbo vietose, bet ir kasdienybėje?
Tikiuosi, kad taip. Tikiuosi, jog vieningesnė Europa pajėgs atsitiesti, degdama aistra demokratijai, žmogaus teisėms ir teisingumui – vertybėms, kurios šiandien labiau nei bet kada anksčiau yra pavojuje. Ir galbūt mes sugebėsime veikti kartu – ir teisingai. Greitai.
Jaunieji žurnalistai Europoje. Susipažinkite su autoriumi
Guilherme Alexandre Jorge (Lexi)
„Galite vadinti mane Lexi. Keliauju per teisės, konsultavimo, žurnalistikos ir politikos sritis.
Kai nesiūlau kurti Europos Federacijos ar nedalyvauju „Erasmus+“ projektuose, mane galite rasti skaitantį, sportuojantį, rašantį poeziją ar sakantį „tėčio juokelius“. Esu ir „swiftė“.
Man patinka rašyti apie dalykus, kuriuos, tikiu, galime ištaisyti kartu. O kartu galime ištaisyti beveik viską.“
Straipsnio bendraautorė: Ángela Garrido Rivera