Abiturientas Maksimas po karo nežada grįžti į Ukrainą – jam Lazdijuose patinka

Maksimas Anišenko į Lazdijus atvyko iš karo niokojamos Ukrainos. Jis – dvyliktokas, mokosi Motiejaus Gustaičio gimnazijoje.

Vaikinas turi daug svajonių, vilčių. „Tačiau reikia ne tik svajoti, bet ir daryti“, – įsitikinęs. Ir tikrai nesėdi rankų sudėjęs: mokosi kalbėti lietuviškai ir net jau kalba, tuo visus nustebindamas. Vaikinuką giria jį pažįstantieji: itin paslaugus, visada padės, pagelbės, net pats pasisiūlys ką nors padaryti. Jam įteikta ir „Metų herojaus“ nominacija Lazdijų jaunimo centre.

Ačiū mamai, kad taip išauklėjo: dabar labai praverčia

Anot jį pažįstančių žmonių, Maksimas – labai paslaugus vaikinas, jo prašyti nereikia, pats pasisiūlo padėti. Pats to nesureikšmina, jam tas natūralu, sako, taip išauklėjo mama, kuri visada mokė, kad apie žmones negalima nieko sakyti blogai, ypač gerbti reikia vyresniuosius. „Mama nuo mažumės mokė būti mandagiam, vis sakydavo, kad reikia sveikintis su žmonėmis, ypač vyresniais“, – pasakoja jis. Tiesa, kai Lazdijuose prekybos centre pabandė pasisveikinti senjorą, ši pažiūrėjo, bet nieko nepasakė.

Pasakoja, kad Ukrainoje įprasta, jei močiutė ar šiaip žmogus prašo išmaldos, būtinai reikia duoti, nepraeiti, kad ir nedaug, kad ir visai mažai, bet duoti. „Vilniuje buvau, mačiau, kad dažniausiai praeinama, mažai kas įmeta kokį pinigėlį“, – pastebėjo jis. Šiandien vaikinas dėkingas mamai už tokį auklėjimą, jam tai labai praverčia: „Ačiū mamai, kad ji taip išauklėjo.“

Ne veltui Lazdijų jaunimo centro renginyje „Žvilgsnis į 2023 Lazdijų JC“ jam buvo įteikta nominacija „Metų herojus“. Pats Maksimas nežinojo, kas jo laukia, apie nominaciją nė neįtarė, tad išgirdęs savo pavardę labai apsidžiaugė, bet truputėlį išsigando, kad tiek daug žmonių į jį sužiuro.

Tačiau jis – šaunuolis: jau kalba, rašo lietuviškai, mokosi iš lietuviškų vadovėlių, domisi Lietuvos istorija. „Man labai patinka Lietuvos istorija. Aš Ukrainoje taip nesidomėjau istorija kaip čia“, – prisipažįsta vaikinukas. Jau lankėsi Vilniuje, Kaune, aplankė muziejus Lazdijuose, buvo bažnyčioje. Sako, kad Lazdijų bažnyčia – kaip kine.

Būtent Maksimas įkalbino šeimą važiuoti į Lietuvą

„Lietuvoje jaučiuosi saugus“, – patikina Maksimas. Pasakoja, kad jis miegojo, kai močiutė pakėlė pranešusi apie prasidėjusį karą – iš pradžių nelabai suprato, kas jam buvo pasakyta. Paskui jau vis girdėdavo sprogimus. Jų šeima gyveno 100 kilometrų nuo Nikolajevo, Gorohovkos kaime. Tada Maksimas ėmė įtikinėti mamą, kad šeima išvažiuotų iš savo šalies. Juolab kad Lietuvoje, Lazdijuose, gyveno dieduko brolis. „Mano broliai bijojo sprogimų. Ir aš kokią savaitę bijojau“, – prisipažįsta.

Visa Maksimo šeima prieš porą metų atvyko į Lietuvą: seneliai, broliukai – šešiametis ir aštuonmetis, kurie eina į mokyklą, darželį, kalba lietuviškai, mama, kuri dirba, tik jai sunkiau sekasi mokytis kalbos. M. Anišenko su broliais jau pasikalba lietuviškai. Sako, lietuvių kalba sunki, tačiau anglų kalbos jis nemoka, tad stengiasi išmokti lietuviškai. Po metų jau suprato ir kalbėjo: „Aš daugiau suprantu, nei galiu pasakyti. Suprantu, bet kalbėti kartais sunkoka.“

„Visada norėjau aplankyti Lietuvą, nes čia gyvena dieduko brolis, labai noriu pakeliauti ir po kitas šalis. Tačiau lietuvių kalbos būčiau tikrai nesimokęs, jei nebūčiau čia pakliuvęs“, – patikina.

Prisipažįsta, tik atvykus į Lazdijus, nelengva buvo apsiprasti: nauji mokytojai, nauji draugai. Tam prireikė 2–3 mėnesių. „Nežinojau, kaip priims mane“, – neslepia. O dabar džiaugiasi savo auklėtoja Gintute, visais klasiokais. „Viskas gerai, su klasiokais man gerai“, – džiaugiasi Maksimas, kuriam Lazdijuose patinka.

 Paklaustas, kaip sekasi mokslai, sako, kad „plius minus – gerai“, labiausiai bijo vis tik lietuvių kalbos egzamino. Mano, kad po mokyklos baigimo dar teks metus kokius pasimokyti lietuvių kalbos ir tada tikrai gerai išmoks. „Manau, gal padirbėsiu ir pasimokysiu“, – jau viską apmąstęs vaikinas.

Tik štai kas labiausiai kelia nerimą Maksimui: „Mama dirba, o aš jai negaliu padėti.“

Norėtų tapti aktoriumi

Vaikinas ne pagal metus suaugęs, pažeria tokių išmintingų minčių, kad nustembi: daug žiūri filmų, klauso muzikos, gilinasi į išgirstas mintis filmuose ir dainose. Norėtų studijuoti aktorystę Vilniuje, nes jei kiti gali puikiai vaidinti, vadinasi, gali ir jis. Rodo trumpą vaizdo įrašą, kuriame jis suvaidinęs epizodą: vaikinas taip įsijautęs į kuriamą vaidmenį, kad nežinotum, nepasakytum, jog vaidina.

„Man nesunku vaidinti“, – teigia jis. Talentingas esi? „Truputį“, – kuklinasi. Vaikinas žiūri filmus, analizuoja, ypač jam patinka „Haris Poteris“. Mėgsta žiūrėti šį filmą, kurio peržiūrai reikia skirti net keletą dienų: per dieną gulėti lovoje, žiūrėti ir mėgautis.

Turi ir planą B. „Bandysiu stoti į aktorystę ir į policiją“, – taip apsisprendęs. Vaikinas kiekvieną dieną sportuoja namie. Ir gimtinėje jis su draugais mėgo žaisti futbolą, krepšinį, tinklinį. „Gyvenimas vienas, tad reikia viską bandyti“, – taip paaiškina savo pasirinkimą Maksimas.

Norėtų daug ką pamatyti, išbandyti

Norėtų pakeliauti po pasaulį, viską pamatyti savo akimis, ne nuotraukose. „Gyveni juk vieną kartą, tad noriu kažką nuveikti šiame gyvenime, daug ką patirti ir pamatyti“, – dėsto.

Kariauti nenorėtų, nors turi draugų, kurie šiuo metu gina Ukrainą su ginklu rankose – baigę mokyklas ar išėję iš universitetų tiesiai... į karą. Dar visai jauni, 19–20 metų. „Pasikalbame. Jie sako, kad viskas gerai. Mirties nebijo. Anot jų, kam bijoti to, kas gali tiesiog nutikti čia ir dabar“, – pasakoja Maksimas. Jis neatmeta galimybės, kad teks grįžti ir kariauti, o gal ir ne – laikas parodys. „Karas – tai ne žaidimas, – žino jaunuolis, tikintis Ukrainos pergale. – 100 procentų, kad laimės Ukraina.“

Tačiau sako, kad net karui Ukrainoje pasibaigus liks Lietuvoje. Mama norėtų grįžti namo, vis dėlto sūnui pataria dar uoliau mokytis, stengtis, kabintis į gyvenimą, jei apsisprendė likti. Maksimas atidžiai įsiklauso į mamos žodžius.

Lazdijų jaunimo centro nuotr.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024–01–12)