Žagarės dvaras: istorijos, kultūros ir bendrystės bastionas prie Latvijos sienos
Lietuvos ir Latvijos pasienyje, pačioje Šiaurės Lietuvos širdyje, stūkso vienas įspūdingiausių kultūros paveldo objektų – Žagarės dvaras. Tai daugiau nei istorinė rezidencija: tai vieta, kur gyva istorija susitinka su šiuolaikiniu kultūriniu gyvenimu, o architektūros grožis dera su gyva bendruomene. Dvaras tapęs svarbia jungtimi tarp Lietuvos ir kaimyninės Latvijos, kiekvienais metais traukia tūkstančius lankytojų iš abiejų šalių.
Iš grafų laikų – iki šių dienų
Žagarės dvaro istorija prasidėjo dar XVI amžiuje, tačiau klestėjimo viršūnę jis pasiekė XIX a. viduryje, kai jame įsikūrė garsioji rusų didikų Naryškinų giminė. Būtent jų laikotarpiu dvaras įgavo naują architektūrinį veidą – angliško kraštovaizdžio parko stilistiką, klasikinius rūmus ir išskirtinį urbanistinį planą. Šiandien čia galima išvysti net 21 išlikusį pastatą – tai vienas iš geriausiai išsilaikiusių dvarų ansamblių Lietuvoje.
Kultūros pulsas: Vyšnių festivalis ir žirginio sporto tradicijos
Žagarės dvaras garsėja kasmet rengiamu Vyšnių festivaliu – vienu spalvingiausių vasaros renginių Lietuvoje. Festivalis sukviečia menininkus, amatininkus, muzikantus, šeimas ir kultūros entuziastus iš viso Baltijos regiono. Tai ne tik pramoga, bet ir stipri regioninės tapatybės išraiška. Dvare taip pat veikia istorinis žirgynas, kuriame vyksta žirgų varžybos, pasirodymai ir edukacijos. Lankytojai čia gali susipažinti su žemaitukų veisle, pasivažinėti karieta ar tiesiog pasimėgauti pasivaikščiojimu parke tarp senų ąžuolų.
Architektūros perlas ir technikos palikimas
Vienas iš išskirtinių objektų Žagarės dvare – seniausias išlikęs malūnas Lietuvoje, pastatytas iš lauko riedulių dar XVIII amžiuje. Malūnas, kaip technikos paveldo objektas, atspindi ūkinės veiklos svarbą dvaro gyvenime. Greta jo – dvaro parkas su tvenkiniais, terasomis ir pasivaikščiojimo takais. Belvederio bokštas, stovintis netoliese, atveria vaizdą į žaliuojančią apylinkių panoramą ir žadina vaizduotę apie dvaro gyvavimą senovėje.
Vaiduokliai, paslaptys ir vyšnios
Kaip ir kiekvienas senas dvaras, Žagarė turi savo legendų. Pasakojama apie grafienę, kuri naktimis klajoja po dvaro parką, ieškodama prarasto žiedo. Kiti sako, kad Vyšnių festivalis atsirado neatsitiktinai – čia kadaise buvo pasodintas pirmasis vyšnių sodas, kurio vaisiai esą turėjo stebuklingų savybių: kas jų paragauja, tam sugrįžta meilė arba pradingsta rūpesčiai. Legendos čia tampa dalimi gyvosios kultūros – jos perduodamos pasakojimais, teatriniais vaidinimais ir dvaro ekskursijų metu.
Dvaras kaip tiltas tarp tautų
Vos keli kilometrai nuo Latvijos sienos esantis Žagarės dvaras šiandien yra puikus pavyzdys, kaip kultūra ir paveldas gali tapti diplomatijos priemone. Dvare dažnai lankosi svečiai iš Latvijos, rengiami bendri renginiai, vyksta mokinių mainai ir parodos. Kultūriniai tiltai čia tiesiami ne tik simboliškai, bet ir labai konkrečiai – per projektus, žmones ir bendras patirtis.
Žagarės dvaras – tai daugiau nei senas pastatų kompleksas. Tai vieta, kur dera praeitis ir dabartis, vieta, kur kaimynystė tampa bendryste. Šiandien, kai vėl kalbame apie Baltijos šalių bendradarbiavimą, dvarai kaip Žagarė tampa ne tik turistiniais traukos centrais, bet ir kultūrinės diplomatijos ambasadoriais. Ir galbūt, kitą kartą atvykę į Žagarę, pasivaikščiodami po parką ar sėdėdami Vyšnių festivalyje, jūs pajusite, kad ši vieta kalba daugiau nei tik apie savo praeitį – ji kalba apie tai, kas mus vienija.
Paslaptingasis raudonas kambarys
Viena iš paslaptingiausių istorijų, sklindančių apie Žagarės dvarą, – tai vadinamojo raudono kambario legenda. Pasakojama, kad viename iš šoninių rūmų kambarių, kuris kadaise buvo išmuštas raudonu šilku, gyveno jauna grafienė, labai mylėjusi muziką. Ji kasdien grodavo smuiku, o jos muzika girdėdavosi visame dvaro parke. Po ankstyvos jos mirties, dvaro darbuotojai ėmė pasakoti, kad vėlai vakare iš kambario vis dar sklinda tylus smuiko garsas. Iki šiol kai kurie lankytojai tikina girdėję nepaaiškinamų garsų ar pajutę staigų vėsos dvelksmą kambaryje, kurio sienos tebėra šiek tiek rausvos.
Atgimimas su ES parama
XX a. antroje pusėje dvaras buvo stipriai apleistas – kai kurie pastatai sugriuvo, parkas buvo išretintas, o žirgynas veikė tik iš dalies. Vis dėlto XXI a. pradžioje pradėtas dvaro atkūrimas. Jo teritorija pradėta tvarkyti 2007 m., o viena iš pagrindinių finansavimo priemonių buvo Europos Sąjungos struktūriniai fondai, skirti kultūros paveldo apsaugai ir vietinio turizmo infrastruktūrai gerinti. Už gautas lėšas buvo atstatytas pagrindinis rūmų fasadas, dalis ūkinių pastatų, suformuoti parkų takai, įrengta ekspozicijų salė. Dabar Žagarės dvaras – ne tik atviras visuomenei, bet ir veikiantis kaip svarbus regioninis kultūros židinys, pasiekiantis vis platesnę auditoriją tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
„Europos Pulso“ inf.