Vyčio kaina

Karas baigėsi. Nutilo lėktuvų gausmas, patrankų šūviai. Ilgiems metams svetimšaliai liko trypti mūsų žemę.
1945 – ieji metai, rugsėjis. Susirinkome į savo senąją gimnaziją. Pro klasių langus matosi Nemuno vandenys, už jo žaliuojantis šilas, aiškiai girdėti bažnyčios varpų skambesys. Klasėse seni suolai, priekyje juoda lenta, virš jos – kryžius ir Vytis. Kiekvienos dienos pamoka prasideda gražia padėkos bei prašymo Dievui ir Tėvynei maldele. Žodžius tariame susikaupę, pamaldžiai suprasdami  jų prasmę. Pamokų metu tyla, jokių pašalinių garsų, triukšmo. Todėl per pertraukas koridoriai prisipildo kalbų, ruošiamės kitai pamokai, vyresnieji vaikšto poromis, tarp mūsų mokytojai bei mokyklos kapelionas kun. Luckus.
Vieną dieną pamokų rimtį sutrikdo garsūs žingsniai, grubus klasių durų varstymas. Triukšmingai atsidaro mūsų klasės  durys, įeina keturi vyrai, trys apsirengę dar mums nepažįstamomis uniformomis, kepurėse – penkiakampės žvaigždės. Visi atsistojome (taip  buvome išmokyti). Stovime ir laukiame, kad pasisveikintų ir paprašytų sėsti, paklaustų, kaip sekasi mokslas. Taip elgdavosi į klasę įėję svečiai, kurie mums pateikdavo įdomių klausimų. Į mus nekreipia dėmesio, nieko mums nesako. Dairosi. Tas, kuris buvo be uniformos, piktai ranka dūrė  į kryžių ir Vytį ir pasakė: „Ir čia tas pats kaip ir kitose“. Pavaikščiojo tarp suolų, pavartė atverstus vadovėlius, sąsiuvinius, atidarinėjo spintų dureles. „Rytoj, kad jų čia nebūtų“, –piktai pasakė nustebusiai mokytojai ir išėjo paskui save su trenksmu uždarydami duris. Buvome išsigandę. Ir mes, ir mokytoja negreit sugrįžome į pamokos ritmą, nes ji ilgai stovėjo prie lango ir žiūrėjo į upę. Ką ji mąstė? Po tokios „vizitacijos“ mokyklos direktorius kun. Feliksas Martišius, kurio pastangomis ir darbu buvo pastatyta „Žiburio“ gimnazija, suburtas mokytojų kolektyvas, gauna iš saugumo įsakymą: iš klasių, kabinetų, mokytojų kambario pašalinti (išimti) kryžius ir Vytis. Terminas – dvi dienos.
Nė vieno mokytojo ranka nepakilo to daryti. Tai atliko komsorgas Bubnys.
Praėjus keletui dienų – vėl uniformuotų žmonių kontrolė, ar įvykdytas nurodymas. Visose klasėse nėra – nuimta, bet 8–oje klasėje (dabar tai 12–ta) Kryžius ir Vytis vėl savo vietoje – virš lentos. „Kieno tai klasė? Kas auklėtojas?“ – rėkia įpykęs enkavedistas. Jam pasakoma, kad tai mokytojo Juozo Stravinsko. Įsako, kad po pamokų mokytojas atvyktų į saugumą. Nuėjo. Ten buvo išklausinėtas, ištardytas, kad  išdrįso nevykdyti įsakymo ir vėl gražino Vytį į klasę. Gavo pasiūlymą: jeigu nenori būti nubaustas, privalo bendradarbiauti su saugumu, padėti tarybų valdžiai. Privalo klausyti mokytojų pasikalbėjimų, stebėti jų veiklą net po pamokų. Jeigu išgirs kalbant blogai prieš naują valdžią, jeigu pastebės kur nors jų „sabotažą“, pranešti saugumui. Mokytojas nepasirašė, kur buvo jam rodoma, bet paprašė duoti laiko pagalvoti. Namo grįžo labai nuliūdęs. Dėl tokių pasiūlymų jautėsi pažemintas, įžeistas, sutrypta jo savigarba. Kaip Jis galėtų persekioti savo kolegas ir išduoti svetimiems užkariautojams! Visų mokinių, prieniečių gerbiamas mokytojas.  Jis, Nepriklausomos Lietuvos karininkas, niekada netaps išdaviku. Susitinka su kolega mokytoju Mažeika. Tariasi, svarsto. Žino, kad jeigu nepriims pasiūlymo, iš ten – neišeis. Ir vietoje mokytojo darbo abu mokytojai pasirenka partizano kelią, vietoje gimnazijos – mišką, vietoj klasės  – šaltą partizanų bunkerį, vietoj pamokos – kovą už teisingumą ir laisvę. Paskui mokytojus išeina aštuoni jų auklėtiniai. Išeina su savimi išsinešdami trispalvę vėliavą, maldaknygę ir Vytį. Vytį – Lietuvos herbą. Jis Jam buvo veržimosi į šviesą, į gražią valstybės ateitį, kovos už laisvę simbolis. Taip Jis aiškino mums – savo mokiniams –  pamokose ir skautų sueigose.  Jį nešiojo ant savo karinės uniformos.
Namuose liko maža dukrelė Laimutė ir žmona, kuri buvo išduota, nuteista, ištremta kalėti šiaurės lageriuose. Direktorius kun. F. Martišius ir trys mokytojos (vienuolės) buvo atleistos iš darbo gimnazijoje.  Viena iš jų iš gimnazijos raštinės paėmė spausdinimo mašinėlę ir perdavė jau miške esantiems partizanams. Ja buvo spausdinami atsišaukimai, partizaniškos dainos.
Partizanų būrys „Geležinis Vilkas“,  kuriame kovojo mokytojai, veikė Šilavoto ir Kauno apylinkėse, jų miškuose. Deja, visi partizanai žuvo apsupus miško kalvelę, nes buvo išduoti. Turgaus aikštėje, ant grindinio, gulėjo septyni jauni, išniekinti kovotojai. Tarp jų spygliuota viela apraizgytom rankom  ir mūsų Mokytojas, kurį dėl garbanotų plaukų, gražių manierų mes, mokiniai, vadinome „Auksiniu ponu“.
Tai trumpa skaudi mūsų istorijos dalelė, kurios pradžia – kova už garbingą Vyčio vietą.
Lietuva laisva. Sugrąžintas Vytis į gimnazijų klases, universitetų auditorijas, kabinetus. Tik šviesiems protams nesuprantama, kodėl neliko vietos sostinės didžiojoje aikštėje. Tai labai tinkama erdvė daugeliu atvejų. Kodėl nugali tie, kurių širdyse nedega patriotizmo ugnelė? Gal jie nesutiko savo gyvenime tokių šviesių žmonių, kaip buvo mūsų Mokytojai? Tai kodėl jie nesiklauso ir nepriima dabarties šviesuolių siūlymų, sprendimų? Kodėl? Juk dažnai girdime „Vardan tos Lietuvos“...
Angelė Karoblienė, Veisiejai