S. Birgelio knygos sutiktuvėse Maironio lietuvių literatūros muziejuje – ir bibliotekininkės iš Lazdijų

Punsko teatro „Aurora“ kompozicija, parengta pagal Sigito Birgelio eiles, iš rinkinio „Ožkiniai linų mėlynų“, kurią atliko Jolanta Malinauskaitė–Vektorienė ir Arnoldas Vaznelis, nepaliko abejingų. IV eilėraščių knygos skyriuje „Antanuko poringės“ publikuojami etnografinio, tautosakinio pobūdžio dzūkų  (punskietiška) tarme rašyti kūriniai sužavėjo visus. Ir tikrai neatsitiktinai čia jas išgirdome.  Juk tą vakarą Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune karaliavo svečiai iš Punsko. „Antanuko poringės“, nuskambėję gražia punskietiška šneka, palydėtos to krašto dainų ir smuiko garsų, buvo puiki įžanga sutikti ir pačią knygą, kuri, manau, teisėtai užims jai deramą vietą mūsų literatūroje.
Tad tą rudeniškai ramią penktadienio pavakarę Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune vyko poeto Sigito Birgelio naujausios eilėraščių knygos (antro leidimo) „Ožkiniai linų mėlynų“ sutiktuvės. Kaip prisipažino šio muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, ją gerbiamas Sigitas jau pamokęs, kaip teisingai sukirčiuoti knygos pavadinimą, o ir lankosi čia jis jau ne pirmą kartą. Tad nieko nelaukusi, ji pristatė gyvą knygos autorių Sigitą Birgelį. „Taip, gyvą, nes itin svarbu išgirsti paties autoriaus skaitomas eiles“, – tikino direktorė.
Pasisakė gyvas autorius
Apie Sigitą Birgelį dažnas yra girdėjęs, gal net kažką skaitęs. Juk jis – poetas, vertėjas, fotografas, žurnalistas, knygų sudarytojas ir redaktorius, Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Gimė 1961 m. Lenkijoje. Baigė Varšuvos žemės ūkio akademiją. Dirbo „Aušros“ redakcijoje, „Aušros“ leidykloje, o šiuo metu yra „Aušros“ leidyklos vyr. redaktorius ir direktorius. Jo poezija versta į lenkų, baltarusių, vokiečių ir anglų kalbas. Ožkiniai – tai poeto gimtasis kaimas, kuriame jis gimė, užaugo, subrendo, kur parašė savo pirmuosius eilėraščius. Ožkiniuose gimė jo tėvai, protėviai. Čia tuokdavosi,  gimdydavo vaikus, čia ir atguldavo amžino poilsio. Kaip prisipažino pats poetas, vis tik jo giminės šaknys – ne Ožkiniuose, bet Cirailėje (seniau Punsko, dabar Sangrūdos parapija), nors ilgą laiką jis manęs, kad  jo pirminė protėvynė buvusi Miklausė. Dabar jis jau išsiaiškinęs savo protėvių kilmės vietą ir netgi dokumentuose suradęs, kad jis yra kilęs iš bajorų.
O paskui jau skambėjo poeto S. Birgelio eilės, jo paties ta savotiška, išskirtine punskietiška šneka skaitomos, tad ten, Kaune, nuskambėjusios dar ypatingiau. Čia jis lyg koks nurimęs, paskendęs savo eilėse ir, rodos, gyvenantis tik savo kūrybinėse mintyse. Keista jį buvo tokį matyti. Juk kas pažįsta šį žmogų, pasakys, kad jis niekad nenustygsta vietoje, vis skuba, lekia, o čia jis buvo susikaupęs ir ramus.  Besiklausant jo eilių ta ypatinga punskietiška šnekta, tarsi užčiuopi raktą, kuriuo poetas geba atrakinti duris į kiekvieną širdį, o tas raktas ne kas kita, o jo itin įtaigus poetinis žodis.
Pasisakė literatūros žinovai
Renginį itin laisvai ir šiltai vedusi Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė turėjo daug klausimų ne tik knygos autoriui Sigitui Birgeliui, bet ir jo žmonai Nijolei Birgelienei, o sužinojusi, kad knygos viršelio ir iliustracijų autorė Laima Birgelytė yra  jų dukra, tikino, kad todėl autorius neturi problemų iliustruodamas savo knygas, mat dukra yra baigusi grafinį dizainą. Ir išties – tai jau vienuoliktoji Punske gyvenančio kuriančio poeto Sigito Birgelio knyga. Anot paties autoriaus, šis eilėraščių rinkinys kūrybos atžvilgiu yra gal kiek labiau vientisas nei kiti. Pagrindines temas šio eilėraščių rinkinio bandė išskirti poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Braziūnas. Tai ir beatodairiškas laiko bėgimas, gyvenimo prasmės ir beprasmybės ieškojimas, savo šaknų ieškojimas, tėvynė, tėviškė ir vis išnyrančios nūdienos aktualijos. O prozininkė, publicistė, poetė Birutė Jonuškaitė papasakojo savo prisiminimus, mat ji gimusi Seivų kaime, Punsko valsčiuje, tad  piešiamas kraštovaizdis, o ir kiekviena Punsko gatvelė, takelis, netgi žmonės minimi S. Birgelio eilėraščiuose – jai pažįstami. „Poeto Sigito Birgelio eilėse išnyra ir žmonių taip mylimas Punsko vikaras Marius Talutis“, – sakė ji. Rašytoja su skaudama širdimi papasakojo apie uždarytas Punsko krašto mokyklas, prisiminė, kaip jie, tuomet dar vaikai, nepažinę natų, nepiešę piešinių, nesportavę, o padėję statyti mokyklą, šiandien jau uždarytą, tad jai labai natūraliai vis iškyla klausimas, ar to tikrai tuomet reikėję? Apie uždarytas mokyklas kalbama ir Sigito Birgelio eilėraščiuose – 2014 m. gegužės 17 d. priimtą sprendimą uždaryti Navinykų ir Pristavonių mokyklas. O jau paskui, kaip sakėsi pati prozininkė Birutė Jonuškaitė, kad nebūtų taip liūdna, prabilusi savo krašto tarme dėkojo poetui už laiškus iš praeities.
Sutiktuvėse svečiavosi ir kaunietis poetas Viktoras Rudžianskas. Renginio vedėja Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė leido sau pasmalsauti, ko ten taip dažnai į Punską lakstantis kaunietis poetas Viktoras Rudžianskas. Ar tik ne apsipirkti? „Kad nepamirščiau, kaip reikia mylėti tėviškę, tėvynę“, – paprastai atsakė poetas Viktoras Rudžianskas. Tad jis vis aplankantis Punską, pajuntantis, kuo kvėpuoja to krašto lietuviai ir netikėtai prisipažinęs, kad „linų mėlynų“ žydėjimą pamatė tik perkopęs per keturiasdešimties metų slenkstį. O štai muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė sakėsi pati patyrusi visą linelio kelią nuo sėjos iki lininių marškinių. „Buvau jau ir primiršusi, tiesiog dabar išniro iš atminties“, – prisipažino ji. O poeto Sigito Birgelio knygai pavadinimą davė III skyriaus pavadinimas  bei jame spausdinamas eilėraštis „Ožkiniai linų mėlynų“.
Išgirdome ir tą ypatingą eilėraštį „Ožkiniai linų mėlynų“, ir ne tik šį. Labai organiškai į knygos sutiktuvėse dalyvavusių garbių svečių skaitomų Sigito Birgelio eilių pynę įsiliejo Arnoldo Vaznelio smuiko melodijos, savotiška improvizacija ir rudeniškai pasipuošęs Kaunas, matomas pro langą. Ir, žinoma, sveikinimai poetui knygos sutiktuvių proga linkint sveikatos ir dar daug kūrybinių sumanymų. Poeto Sigito Birgelio pasveikinti su jam tokiu svarbiu įvykiu atvyko ir viešnios iš Lazdijų, kurios buvo itin šiltai sutiktos. Lazdijų viešosios bibliotekos bibliotekininkės ne tik atvežė lauktuvių iš Lazdijų krašto, bet ir kvietė poetą į Lazdijus. Rašytoja Birutė Jonuškaitė nustebo sutikusi Lazdijų viešosios bibliotekos bibliotekininkes renginyje Kaune ir džiaugėsi, kad jos atvyko čia net iš Lazdijų. Bibliotekininkės sakėsi, kad jas su rašytoja Birute Jonuškaite sieja graži draugystė, todėl jos taip šiltai šnekučiavosi susitikusios. Lazdijų viešosios bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja Vida Kačkauskienė tikino, kad jai visada malonu susitikti su rašytoja Birute Jonuškaite. Renginyje Kaune dalyvavo ir Lazdijų viešosios bibliotekos vyresn. bibliotekininkė Rūta Lazauskienė, kuri džiaugėsi itin intelektualiu renginiu, čia pabuvojo ir vyresn. bibliotekininkė tech. dokumentų tvarkymui Vilija Petuškienė. Jos teigė, kad kartais itin svarbu išvykti kitur, į kitą erdvę, dar maloniau pasitikti knygą, pabendrauti su autoriumi. Tad kelionė buvo itin vykusi, prasminga, turininga ir intelektuali, matyt, lyg žinodama tai, dar prieš kelionę gero kelio išvykstančioms kolegėms linkėjo Lazdijų viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Asta Mickevičienė.
„Myliu tėviškę, tėvynę, Vilnių ir, žinoma, Kauną“, – baigdamas diplomatiškai sakė poetas Sigitas Birgelis. „Ir kaip gi Kaune būnant gali nemylėti Kauno“, – šypsodamiesi šnabždėjosi knygos sutiktuvių dalyviai, vienas po kito pradingdami vakarėjančio Kauno gatvelėse su knyga „Ožkiniai linų mėlynų“, kurioje įdėtas dar ir kompaktinis diskas, kur įgarsinti poeto S. Birgelio eilėraščiai, ir galvoje tebeskambančiais knygos įžangoje poeto Mykolo Karčiausko užrašytais žodžiais – tarsi palinkėjimu ir priesaku: skaityti, sekti, kaip Poetas išeina į eilėraštį.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“