A. Jarmala. Šadžiūnuose šlama Juozo Tumo-Vaižganto ąžuolas

Vietoj prologo. Keliautojo, atklydusio nuo Veisiejų pusės į Šadžiūnų kaimą, gyvenvietės pradžioje dėmesį patraukia kelio kairėje pusėje stovintys du kryžiai. Vienas – geležinis, į betono pagrindą įtvirtintas, kitas iš medžio padirbtas. Kiekvienas jų – sava istorija, tačiau abu jie žymi senąsias Šadžiūnų kaimo kapinaites. Patrauklumą šiam nedideliam žemės lopinėliui teikia ir šalia ošiantys medžiai – beržai bei tarp jų įsitaisęs ąžuolas.

Neeilinis ąžuolas. Šadžiūnų senosiose kaimo kapinaitėse augantis ąžuolas, rodos, niekuo nesiskiria nuo šimtų ir tūkstančių Lietuvoje augančių šios rūšies medžių. Visada ąžuolą vaizduojant kaip tvirtybės simbolį, netgi nesinori šadžiūniškio šiai kategorijai priskirti. Auga jis užgožtas savo brolių beržų, gerokai už jį vyresnių, todėl tikrai neišsiskiria savo galybe. Bet istoriniu atžvilgiu jis neįkainojamas.

Senojo laikraščio iškarpa. Tarpukaryje kaimo jaunimas būrėsi į Jaunųjų ūkininkų ratelius, kurių tikslas buvo mokyti jaunimą žemės ūkio mokslais pagrįsto ūkininkavimo, rūpintis kultūriniu jaunimo auklėjimu, ugdyti patriotizmą. Aktyviai veikė ir Šadžiūnų kaimo jaunųjų ūkininkų ratelis, kurį subūrė ir ne vienerius metus jam vadovavo šio kaimo pradžios mokyklos vedėjas Antanas Levulis. Besklaidant šios organizacijos  laikraščio „Jaunasis ūkininkas“ komplektą, atkreipė dėmesį, o kartu ir pradžiugino nedidelė žinutė, atskriejusi iš Šadžiūnų kaimo į 1933 m. birželio 1 d. laikraščio numerį: “Minėjo a. a. Tumą-Vaižgantą”.
            
Plačiau – A. Jarmala „Lazdijų reklamoje“ (2022-05-17).