Grafikės kūriniai – ant sienų, autobusų ir žmonių atmintyje

Grafikos dizainerės Ievos Vaivaraitės-Ošikienės darbai jau daugiau nei dešimtmetį formuoja Lazdijų vizualinį veidą – nuo kultūros renginių afišų iki miesto autobusus puošiančio „Miško karaliaus“. Menininkė „Lazdijų žvaigždei“ pasakoja apie kelią iš Kauno į Dzūkiją, kūrybą viešosiose erdvėse ir santykį su istorine atmintimi.

– Papasakokite apie save, kokie likimo vingiai atvedė Jus į Lazdijus?

– Esu kaunietė, su vyru į Lazdijų kraštą gyventi atvykome prieš penkiolika metų, nes norėjome gyventi kaime. Sodybos ieškojome visuose regionuose ir tiesiog nutiko taip, kad apsistojome Pietų Lietuvoje. Kadangi studijuodama dainavau folkloro ansamblyje, norėjau tai tęsti persikėlusi gyventi čia – taip atsiradau Lazdijų kultūros centre, vėliau čia įsidarbinau pagal specialybę.

– Kodėl pasirinkote būtent grafikos dizaino kryptį?

– Nuo vaikystės mėgau piešti, atsiradus kompiuteriams ir pirmosioms grafikos programoms iš karto pradėjau jomis domėtis dar mokykloje. Taikomoji grafika Vilniaus dailės akademijoje Kauno dailės fakultete tuo metu buvo naujas dalykas, jungiantis klasikinės grafikos studijas ir visas grafinio dizaino sritis. Man tai pasirodė įdomu.

– Kiek jūsų kūrybiniam braižui įtakos turi gyvenimas Lazdijuose?

– Nemanau, kad turiu išskirtinį kūrybinį braižą, esu paprasta grafikos dizainerė, o ne aktyviai kurianti menininkė, tad dirbdama prisitaikau prie aplinkybių. Be to, tikiu, kad ne tik kuriančiam, bet ir bet kuriam žmogui didesnę įtaką daro ne tai, kur jis gyvena, o tai, kaip jis gyvena.

– Paskutinis Jūsų darbas – piešiniai, puošiantys Lazdijų rajono maršrutinius autobusus – Lazdijų krašto simbolis briedis bei kūrinys „Miško karalius – miško broliams“. Tai Jūsų idėja ar užsakovų pageidavimas?

– Kad Lazdijų autobusus puoštų kūrinys „Miško karalius – miško broliams“, buvo savivaldybės idėja ir pageidavimas. Neofreska ant Motiejaus Gustaičio gimnazijos sienos, nors ją sugalvojau ir nupiešiau aš, vis tik yra komandinio darbo rezultatas – su tuometine Lazdijų kultūros centro projektų vadove Egle Kubiliene ilgai gvildenome įvairias idėjas, vėliau su visu kolektyvu svarstėme galimą vietą, piešinio variantus. Dar vėliau, kuriant kompoziciją, teko konsultuotis su istorikais. Iš meninės pusės daug patarimų gavau iš Žygimanto Vilko Amelyno iš „Gyvos grafikos“ komandos, kurie profesionaliai perkėlė kūrinį ant sienos.

– Ką jums pačiai simbolizuoja miško ir partizanų ryšys?

– Miško ir laisvės kovotojų ryšys buvo tiesioginis, nesakyčiau, kad jis turi kažkokią simbolinę prasmę. Žmogus visada buvo gamtos dalis, tik skirtingais istorijos etapais tai jaučiame stipriau arba silpniau.

– Ką norėtumėte, kad žmonės pajustų žvelgdami į šį kūrinį?

– Neturiu tokių lūkesčių – kiekvienas yra laisvas interpretuoti ir jausti savaip. 

– Ar jums svarbu, kad menas kalbėtų apie Lietuvos istoriją ir kolektyvinę atmintį?

– Nemanau, kad visas menas visada privalo turėti konkrečią žinutę, tačiau kai paliečiame istoriją, neišvengiamai susiduriame ir su jos įamžinimu per įvairius kultūros reiškinius bei meno objektus. Man patinka, kai atminimo ženklai yra įdomūs, daugiasluoksniai, saviti ar net keisti – visiškai nemėgstu tradicinių postamentinių paminklų. 

– Kaip manote, ar tokie kasdien matomi kūriniai gali padėti jaunajai kartai kitaip pažvelgti į partizanų istoriją, ar tai daugiau lieka estetiniu miesto elementu?

– Manau, kad jie dažniau lieka tik estetiniu miesto elementu. Tam, kad norėtume gilintis į kūrinio pasakojamą istoriją, ši tema mums jau iš anksto turi būti bent šiek tiek įdomi. Kitaip pažvelgti į praeitį tikriausiai labiau padeda šalia neofreskos esantis Laisvės kovų muziejus, patyriminiai žygiai, pačių partizanų rašyti dienoraščiai, taip pat charizmatiški pedagogai bei visuomenės veikėjai. 

– Kokius dar kūrinius esate sukūrusi Lazdijams?

– Lazdijams kuriu beveik kasdien jau daugiau nei dešimtmetį, tačiau dažniausiai tai yra trumpalaikiai grafinio dizaino darbai, daugiausia – įvairių kultūros renginių vizualinė medžiaga. O kalbant apie ilgalaikius projektus labai džiaugiuosi 2023 metais Seirijuose atsiradusia neofreska, skirta miestelio žydų atminimui. Pati jos nepiešiau, tik rinkau medžiagą ir organizavau įgyvendinimą, tačiau man šis menininkės Linos Šlipavičiūtės kūrinys yra labai svarbus.

– Ką jums reiškia kurti darbą viešoje miesto erdvėje, kur jį kasdien matys žmonės?

– Kadangi visus mano darbus kasdien mato žmonės, stengiuosi juos atlikti tiesiog gerai.

– Ar sulaukiate gyventojų reakcijų, kurios jus pačią nustebina ar įkvepia?

– Paprastai ne, nes mano darbai gyvena savarankišką gyvenimą – po dauguma jų nepasirašau. Išimtis yra „Miško karalius – miško broliams“. Šiek tiek nustebau, kai šis kūrinys „nulipo“ nuo sienos ir ėmė plačiai keliauti ant įvairių suvenyrų, o dabar ir ant miesto autobusų. 

– Kaip gimsta jūsų kūrinių idėjos – spontaniškai ar per ilgą apmąstymų procesą?

– Jeigu tai yra darbas, kuris gyvens ilgiau – knyga, muzikos albumas, logotipas, stendas ar piešinys ant sienos, visada galvoju gana ilgai, turiu daug eskizų ir variantų.

– Ar kūryboje labiau pasitikite intuicija, ar kruopščiai suplanuota vizija?

– Šis klausimas labiau tiktų grynojo meno atstovams – tapytojams, skulptoriams, muzikos kūrėjams ar režisieriams. Kadangi dirbu taikomojo meno srityje, mano darbe pirmenybė teikiama analizei. Čia svarbiausia yra auditorija, tikslinė funkcija (ką norima pranešti ir kaip tai veiks) bei bendras kontekstas. 

– Ar menininkui šiandien lengva išlikti autentiškam?

– Autentiškumas yra viena iš labiausiai aptarinėjamų ir ginčytinų sąvokų meno filosofijoje. Norint išlikti autentiškam, visų pirma reikia tokiam būti. O kas tai yra, aš nežinau, tad negaliu atsakyti.

– Kokia didžiausia jūsų, kaip kūrėjos, svajonė? Kokį projektą ateityje norėtumėte įgyvendinti?

– Mane visada džiugina prasmingi projektai, o kiekvieno kūrybininko svajonė tikriausiai yra pagauti beprotiškai fantastišką unikalią idėją ir jai suteikti formą. Ambicingesni sumanymai visada reikalauja nemažai laiko, nematomo darbo, motyvacijos, kurių po kasdienės rutinos nelieka daug. Tačiau tikiuosi, kad dar bus progų sugalvoti ir įgyvendinti įdomių kūrinių Lazdijams. 

– Ko palinkėtumėte jauniems žmonėms, pasirinkusiems kūrybinį kelią? 

– Kiekvieno žmogaus kelias plačiąja prasme yra kūrybinis. Jauniems – beje, vyresniems taip pat – linkiu nepraskrolinti gyvenimo, būti smalsiems, nuolat mokytis naujų ir įdomių dalykų.

Daiva Bartkutė, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-06-05)