Gedulo ir vilties diena Šeštokuose

Minint 78-ąsias Lietuvos gyventojų pirmųjų masinių tremčių ir žudynių metines, birželio 14 dieną  Šeštokuose vyko Gedulo ir vilties dienai paminėti skirti renginiai.
Minėjimas prasidėjo šventomis Mišiomis Švč. Mergelės Marijos, nuolatinės gelbėtojos, bažnyčioje. Po Mišių renginio dalyviai patraukė į šalia Šeštokų geležinkelio stoties esantį skverelį, kur prie Kryžiaus, skirto iš šios geležinkelio stoties 1941 m., 1944–1952 m. ištremtų Lazdijų rajono gyventojams atminti, susirinkusieji padėjo gėlių, uždegė žvakutes. Iškilmingame renginyje dalyvavo Lazdijų rajono savivaldybės merės pavaduotojas Audrius Klėjus, Šeštokų seniūnijos seniūnė Liana Audzevičienė, Šeštokų parapijos klebonas E. Naujalis, Lazdijų krašto tremtiniai, politiniai kaliniai, jų artimieji bei visi, neabejingi Lietuvos istorijai.
Renginį vedęs Gintautas Česnulis teigė, jog ši diena – gedulo, nes daugybė žmonių nualinti sunkaus darbo nesulaukė dienos, kuomet vėl galės grįžti į namus ir vilties diena, vedanti į tikėjimą, kad žiaurūs įvykiai, palietę daugelio šeimas, daugiau nepasikartos. Šių dienų kartoms sunku suprasti, ką išgyveno iš savo namų prievarta išplėšti žmonės, todėl svarbu ugdyti kiekvieno piliečio patriotiškumą, nes tai stiprios, saugios ir laisvos valstybės pagrindas. Šios mintys nuskambėjo pasisakiusiųjų A. Klėjaus, L. Audzevičienės, Šeštokų parapijos klebono E. Naujalio žodžiuose.
Minėjimą, skirtą Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms paminėti, dainomis ir prasmingais žodžiais praturtino Lazdijų laisvės kovų dainų ansamblis „Žilvitis“, Šeštokų kultūros namų  ansamblis „Kaimynės“,  Krosnos kultūros namų ansamblis, Šeštokų mokyklos mokiniai.
Savivaldybės merės pavaduotojas A. Klėjus savo kalboje teigė, jog Gedulo ir vilties diena Šeštokuose galėtų būti rajoninė. Iš tikrųjų šis kraštas sugėrė ne vieną tremtinio ašarą, suardė gyvenimus, sudraskė ne vieną širdį. 1991 m. birželio 14 d. prie Šeštokų geležinkelio stoties pastato pastatytas kryžius tragiškiems lietuvių tautos gyvenimo įvykiams atminti. Būtent iš čia 1941 m. birželio 14 d. gyvuliniuose vagonuose į Sibirą buvo išvežta tūkstančiai Lazdijų ir gretimų rajonų gyventojų. Čia tremtiniai paskutinį kartą pro grotuotus vagonų langelius, durų plyšius žvelgė į savo gimtąjį kraštą, į kurią daugelis gyvi nebesugrįžo.  Šeštokuose skambėjusių dainų posmais buvo išdainuotas tremtinių skausmas ir visos Lietuvos tragedija su viltimi, jog tai daugiau niekada nepasikartos.
Vaiva Kašėtaitė