Duonos, medaus ir pieno šventėje Šilainėje – vien mūsų krašto kapelos

Nuo Punsko bažnyčios aikštės pajudėjo eiklių žirgų traukiamos brikelės į Šilainę, į jau tryliktą kartą rengiamą Duonos, medaus ir pieno šventę. Šiemet, kaip niekad, ji sulaukė gausaus būrio žmonių. Neaplenkė šventės ir  Seimo narys Petras Gražulis. O nuotaikingu koncertu džiugino vien mūsų krašto kapelos – Seirijų kultūros namų kapela „Seirija“ (vadovas V. Rutkauskas) ir Metelių parapijos kaimo kapela „Metelys“. Žinoma, vakare visų laukė grupė „Husarai“  ir šokiai ligi ryto Seivų ežero pakrantėje. Čia viešėjo ir Lietuvos Vabalų klubas. 2016 metais “vabalistai” vasaros sezoną Punske uždarė taip smagiai, kad sulaukė kvietimo dar kartą apsilankyti pas tautiečius. Tad susirinkusiems buvo į ką akis paganyti. Juolab kad Duonos, medaus ir pieno šventėje susirinkusius sveikino Punsko viršaitis Vytautas Liškauskas, šios šventės sumanytojas Romas Vitkauskas bei sodybos Šilainėje šeimininkas Albinas Šuščevičius.
Šakotį  kepė pats Punsko viršaitis
Žmonių šurmuly visi turėjo ką veikti. Vaikai padėjo duoną minkyti – kepaliukus dailiai formavo, įvairiomis sėklomis išpuošė, kad savąjį, iš krosnies ištrauktą, greit atpažintų. „15 metų šį raugą turiu, saugau ir dalinuosi su visais atvykusiais į Duonos, medaus ir pieno šventę“, – sakė duonos kepėja ponia Jolanta. Jau iškeptus duonos kepalėlius ji vyniojo į popierių,  kiekvienam vis kitokį užrašą ar palinkėjimą parašydama. „Tegyvuoja Lietuva! Punsko dienos – Žolinės – Duonos, medaus ir pieno šventė 2017“, – taip užrašė ponia Jolanta ant popieriaus lapo, į kurį įsuko manąjį kepalėlį, dar visai šiltą, kvepiantį rugiais ir ajerais.
Čia net buvo demonstruojama, kaip šakotį išsikepti. Pasirodo, tai įmanoma. Net pats Punsko viršaitis Vytautas Liškauskas neatsispyrė pagundai pamėginti. „Na, dar neteko matyti, kad mūsų viršaitis pyragus keptų“, – kraipė galvas šypsodamiesi punskiečiai. O pats viršaitis tik juokavo, kad nieko nedarantis, tik ranka dirbanti. Ponia iš Burokų kaimo vaišino gardžiu šimtalapiu, čia pat ant stalo gulė šimtalapių virtinė, kurią tuoj pat gabalėliais išsidalindavo susirinkusieji, rodos, ir kaina „nesikandžiojo“.
Sūrininkai irgi darbavosi iš peties. Sūrį slėgė, kalatalką demonstravo, o ir norinčių įsigyti pačių įvairiausių sūrių – nuo saldžių iki aštriais prieskoniais pagardintų – netrūko. O kas toji kalatalka? „Man vienas žmogelis iš Varėnos sakė, kad aš negerai vadinu sposką. Reikia kalatalka vadinti“, – sakė ponia Rasa Krakauskienė, kilusi iš Šakių, atkeliavusi į Lazdijus, o iš ten atitekėjusi į Raistinius. Štai kaip būna!
Punsko bitininkas Petras Vitkauskas turėjo įvairiausio medaus: lipčiaus, eglių, liepų, grikių, lęšių, viržių, aviečių, pienių, akacijų ir net rugiagėlių. Dosniai visus juo vaišino.
 Iš Liudvinavo atvykusios viešnios atsivežė vaškinių žvakių, dekoruotų tautodailiniais raštais, tikindamos, kad bendravimas prie uždegtos bičių vaško žvakės gerina nuotaiką, stiprina organizmą, atpalaiduoja. „Į Punsko Žolines atvažiuojame jau kokie 17 metų, o šiemet ir į Šilainę atvykome“, – sakė ponia Janina. O kur dar mėsos gaminiai, visokie kepiniai, kurių galima buvo ne tik įsigyti, bet ir paragauti. Kvapnus dūmelis kilo dangun, gardžiai čirškinamos mėsytės kvapas sklido ir apetitą žadino. Žmonės dairėsi, bendravo, šnekučiavosi. Ne tik stebėjo tradicinių patiekalų gamybą, bet ir ragavo šių metų derliaus duonos, tik ką iš slėgtuvės išimto sūrio, smalsavo, kaip  medus kopiamas, o štai javus kulti spragilais norinčiųjų neatsirado. Ir grūdus malti girnomis noru susirinkusieji nedegė. Kas senovinių dirbinių muziejų lankė, kas Seivų ežero pakrante  vaikščiojo, kas brikelėmis važinėjosi.  Palapinių miestelis –  sausakimšas, o ir šnekos liejosi lietuviškai. Mėgsta Šilainę lietuviai, ypač tokiu gražiu oru kaip tądien.
Norint konkursuose nugalėti, reikėjo „spritnumo“
„Kviečiame dalyvauti konkursuose, kuriuose reikės “spritnumo“, – sakė konkursų organizatoriai. „Spritnumo”. Kas tas “spritnumas?“, –  pradėjo šnibždėtis iš Lietuvos atvykusieji. Tuoj buvo išsiaiškinta, kad „spritnumas“ – tai greitumas. O jo tikrai reikėjo. Vaikai nešė kiaušinius šaukštais, tad reikėjo ne tik neišmesti, bet ir kuo greičiau bėgti. Suaugusieji pilstė vandenį į kibirą, tad vėl reikėjo bėgti kuo greičiau, nešti po puodelį kuo dažniau, kad kibiras kuo pilnesni būtų. Įdomi rungtis – alaus gėrimas šaukštais. Ir nors pralaimėjusių nebuvo, visi  gausiai prizais apdovanoti, nė vienas nuskriaustas neliko, tačiau viena moteriškė skundėsi, kad su gerais gėrikais nepalenktyniausi – jie ir šaukštais alų viens du ir išgeria. Tradiciškai buvo mušamas sviestas – kas stiklainius kratė, o kas sau linksmai sposkoje mušė. Sviesto mušėjų kovinę dvasią palaikė mūsų krašto kapelų trankus grojimas. Tad Šilainėje net sviestas su trankia muzika buvo mušamas!
Tokia  jau tradicija Duonos, medaus ir pieno šventėse – kad visi sotūs ir laimingi būtų, dargi krepšeliuose lauktuvių sūrelį kokį ar medaus stiklainiuką, o gal šviežios duonos kepalą, keptą ant ajerų, su gražiu palinkėjimu „Lauksime ir kitais metais“ į namus parsivežtų. O jei jau šviežia duona, tai būtinai reikia ir kindziuko ar bent lašinių bryzelio, o gal kokio saldumyno vaikams. Tad be lauktuvių iš Šilainės nesugrįžo, ko gero, nė vienas. Juk kitaip ir būti negali Duonos, medaus ir pieno šventėje, kur darbščios žmonių rankos užaugino rugius, kepė duoną, kopė medų, slėgė sūrius, šeimininkės kaip vijurkai sukosi, kad tik alkanų nebūtų, o muzikantai grojo lyg pašėlę ir viskuo buvo dosniai pasidalinta.

Autorius: 
„Lazdijų žvaigždės“ inf.