Atlaidai Kryžių šventovėje – su dviem vyskupais

Jau daugiau negu 200 metų Metelių parapijos  Kryžių šventovėje vyksta  graži, palydėta stipria maldos galia,  šv. apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidų iškilmė. Ši vieta, prieš  300 metų išgarsinta Švč. Mergelės Marijos stebuklu, per amžių istoriją sutraukia būrius maldininkų.  Diecezinėje Kryžių šventovėje lankėsi ir du aukšto rango dvasininkai:  2012 m. liepos 1d. iškilmingai atlaidų liturgijai vadovavo apaštališkasis nuncijus Lietuvai, arkivyskupas Luigi Bonazzi, 2016 m. birželio 26 d. – apaštalinis nuncijus Lietuvoje, arkivyskupas Pedro Lopez Quintana. Šv. Mišias jis aukojo lietuvių kalba. Abiem atvejais ir man teko laimė kartu melstis ir dalintis įspūdžiais žiniasklaidoje.
Šių metų birželio 30 d. atlaidus šventėme kartu su dviem vyskupais.  Šv. Mišių iškilmei vadovavo Vilniaus arkivyskupijos vyskupas  Arūnas Poniškaitis. Kartu meldėsi Vilkaviškio vyskupijos vyskupas ordinaras Rimantas Norvila, vyskupo generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius, Kučiūnų parapijos klebonas Vytautas Sakavičius. Jiems patarnavo du diakonai.  
Pirmiausia vyskupas R. Norvila kartu su piligrimais Švč. M. Marijos litaniją meldėsi senojoje Kryžių koplyčios vietoje. Prieš Mišias Metelių parapijos klebonas dėkojo aplinkinių kaimų talkininkams, padėjusiems sutvarkyti teritorijos aplinką, išpuošti koplyčią, dėkojo svečiams vyskupams ir visiems maldininkams. Tuo pačiu dėkojo ir džiaugėsi atlaidų švente mūsų vyskupijos vyskupas Rimantas Norvila ir perdavė vadovavimą Mišių liturgijai svečiui vyskupui, kuris sakė ir pamokslą. Priminęs, jog šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmė, kasmet mus kviečianti pažvelgti į savo tikėjimo šaknis ir vaisius. Pasitikrinti tikėjimo pagrindo tvirtumą ir pamatyti vaisius, liudijančius jo gyvybingumą. Vyskupas, peržvelgęs šv. Petro ir šv. Povilo nueitą skirtingą tikėjimo kelią, patirtą kiekvieno jų stiprumą ir trapumą, parodė, jog jų gyvenimo varomoji yra tas pats Jėzus Kristus – gyvojo Dievo sūnus. Aiškinęs, jog tikėjimas negalintis būti grynai privatus reikalas. Jo turime tiek, kiek juo gyvename, kiek trokštame juo dalintis. Jis kviečiantis pirmiausia ne piktintis blogiu pasaulyje, kitų nuodėmėmis, bet dėkoti Dievui, kad suteikia mums galimybę kurti gėrį ir grožį, mylėti ir kartu kurti Dievo karalystę žemėje.  
Vyskupas A. Poniškaitis užbaigė pamokslą maldele: „Šventieji apaštalai Petrai ir Pauliau, melskite už mus, kad mūsų akys atsivertų ir pamatytume tikrąją Dievo dovanoto gyvenimo vertę. Melskite, kad mumyse sugriūtų abejingumo bei nuolatinių kompromisų sienos  ir mes galėtume tapti uoliais misionieriais, savo darbais ir žodžiais skelbiančiais Jėzų kiekvienam, visur ir visada“.
Šv. Mišiose giedojo Alytaus Švč. M. Marijos Krikščionių Pagalbos  parapijos choras, vadovaujams Stasio Mikalonio.
Pasibaigus atlaidų liturgijai, klebonas kan. V. Prajara parapijos vardu dėkojo vyskupams, ir parapijiečiai jiems įtekė Dievo Angelo sargo skulptūrėles. Kanauninkas  palydėjo linkėjimus dar jo tėvelių išmokyta maldele į Angelą sargą.
Dar vieną malonią staigmeną pateikė dailininkas, skulptorius Jonas Raiskas. Savo talentą atskleidęs Airijoje ir ten pripažinimo sulaukęs, atvežė dovanų ir į Kryžius. Šiaurės Airijos Irvinestauno (Irvinestown) mieste, 2010 m. minint Devnišo parapijos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios šimtmetį, buvo sumanyta įkurti šventųjų skulptūrų parką. Menininkas susipažino su Irvinestauno katalikų bažnyčios klebonu Maiklu Magorčiu (Michael Mc Gourty). Jam skulptoriaus darbai patiko ir buvo užsakyta išdrožti skulptūras miesto bendruomenės pritarimu kuriamam parkui. J. Raiskas išdrožė apie 20 didelių ir mažesnių skulptūrų su istorinių asmenybių atvaizdais ir religiniais simboliais. Parapijos klebonas jam padovanojo medalius, kurių ketvertą jis atvežė į Kryžius. Juos įteikė svečiams vyskupams, klebonui ir Juozui Bartkevičiui. Jo motina padovanojo savo žemę Kryžių koplyčios statybai. Skulptorius taip pat įteikė klebonui ir jo apdirbto mamuto kaulelio gabalėlį, kuris skirtas patalpinti dvasininko muziejuje. Jo istorija taip pat įdomi. Nežinant pavardžių (tik vardus), skulptoriui mamuto liekanų gabalėlį apie 1976 m. davė Valerijus. O jis gavęs iš  vieno žmogaus anūko Vaciaus, kurio senelis buvo ištremtas į Sibirą, manoma, nuo Kryžių apylinkių.
Taigi įvairios istorijos peržengia Lietuvos ribas ir sklinda pasaulinėje erdvėje kartu su apaštalų darbais, nes Gyvasis Dievas yra pasaulio Viešpats ir visus mus glaudžia, myli, ir veda tikėjimo keliu... Tik neužgesinkime, anot vyskupo A. Poniškaičio,  rusenančio dagčio, bet padėkime jam įsiliepsnoti, kad degtų ir šviestų.  
Alvyra Grėbliūnienė
Autorės nuotr.

 

Autorius: 
„Lazdijų žvaigždės“ inf.