Antras Žemaitkiemio kryžius – skaudžios kaimo istorijos liudininkas

Gal ir yra rajone kaimų, kurie neturi kryžiaus, o štai Žemaitkiemio kaimas jų turi net tris. Du iš jų – ne naujai sumanyti, o atstatyti senieji, kuriuos kažkada statė dabartinių kaimo gyventojų tėvai, seneliai, proseneliai.

Esame rašę apie prieš dvejus metus Žemaitkiemyje, netoli dabartinių bendruomenės namų, vykusias atstatyto kryžiaus šventinimo iškilmes. Jo autorius – žymus tautodailininkas, tad kryžius turi ne tik tiesioginę paskirtį – burti vietos žmones ir siųsti padėką Dievui už gyvenimą šiame krašte, bet ir meninę...

Prisiminė lemties skaudulius

Praėjusį šeštadienį pašventintą kryžių šalia senojo Žemaitkiemio kelio, kuris prieš keliasdešimt metų buvo pagrindinis kaimo kelias, sukūrė vietinis stalius Saulius Talandis. Kryžius stovi visai šalia Talandžių ir Keršulių sodybų. Todėl abu šio kaimo gyventojai buvo ir atstatymo iniciatoriai, ir rėmėjai.  

Žemaitkiemio bendruomenės kūrėjas Marijus Bernatonis sako, kad nors kryžiaus atstatymo organizatoriai ir labai nenori viešumos, tačiau bendruomenės pareiga yra pasakyti jiems nuoširdžiausiai ačiū už tai, kad rūpinasi kaimo istorijos išsaugojimu.

O jos būta nelinksmos, tačiau labai įkvepiančios, duodančios pavyzdį kaimo jaunimui – ne tik čia gyvenančiam, bet ir į svečius pas giminaičius vasaroti atvykstančiam. Senieji kaimo gyventojai pasakoja, kad kryžių per pačius pokario metų baisumus, trėmimus ir nekaltų žmonių žudymus pastatė šioje vietoje Žemaitkiemio kaimo jaunimas. Ant jo buvo užrašyta „Viešpatie, apsaugok mus ir Tėvynę. Žemaitkiemio kaimo jaunimo auka. 1948“.

Nors nuo to laiko prabėgo jau 75 metai, šeštadienio iškilmėse buvo ir dvi šio kaimo moterys, kurios dalyvavo pirmojo kryžiaus šventinimo iškilmėse. Tai Marijaus Bernatonio močiutė Marijona Žukauskienė ir Kapčiamiesčio seniūnijoje gyvenanti Vitalija Kukučionienė.

„Prisimenu, kaip pro šį kryžių mane kažkada į Sibirą vežė. Paskutinis prisiminimas apie kaimą, apie gimtinę buvo šis kryžius. Stovėjo jis akyse per visus tremties metus. Maniau, kad daugiau jo jau niekada nebepamatysiu“, – sakė ponia Vitalija, Dievui padedant ne tik laimingai sugrįžusi iš tremties, pamačiusi savo kaimo kryžių, bet ir sulaukusi antrojo kryžiaus šventinimo.

Marijonai Žukauskienei tremties pavyko išvengti. Tik kažin ar lengviau jai buvo su mažamečiais broliu ir sesers dukra likti namuose, nuolat prašyti pas kaimynus duonos ir šilumos, nes tėvai tuo pačiu keliu pro kaimo kryžių taip pat buvo išsiųsti į amžino įšalo žemę.

Kaimo žmonės iki šiol saugo ne tik prisiminimus, bet ir tų metų, kai buvo šventinamas kryžius, nuotraukas. Jas atsinešė į šventę – galėjo pamatyti visi suėjusieji, koks tuomet  buvo Žemaitkiemio jaunimas.  

Žemaitkiemio kryžius – pirmasis Sauliaus Talandžio darbas

Kryžių kūręs Žemaitkiemio kaimo gyventojas Saulius Talandis sako, kad tai pirmasis jo darbas. Nors pagal profesiją yra stalius, šiuo amatu neužsiima. Kryžius – jo žiemos darbo vaisius. Ar buvo sudėtinga tokį svarbų darbą atlikti? „Kiekvienas darbas svarbus. Jei imiesi, turi jį padaryti gerai“, – nedaugžodžiauja meistras.

Vainiką kryžiui – ne tik šiam, bet ir dviem anksčiau statytiems – pynė Petrutė Juodeškienė iš Rudaminos. Šiais laikais jau ne kiekvienas žino, iš ko ir kaip tokie vainikai pinami, o ši moteris turi ilgametę patirtį puošiant Rudaminos bažnyčią. Į ją Marijus Bernatonis ir kreipiasi, kai reikia vainiko.

Marijus Bernatonis prisimena, jog tai – jau trečiasis kryžius per pastaruosius trejus metus, prie jo statybos jam teko vienaip ar kitaip prisidėti. Prie pastarojo – mažiausiai, tai buvo kitų dviejų kaimo gyventojų iniciatyva. „Ne mano darbas, ne mano nuopelnai. Bet man asmeniškai šis kryžius yra labai svarbus. Pro jį, tiesa, dar senąjį, aš išėjau į gyvenimą, nes šis kelias vedė į pradinę Žemaitkiemio kaimo mokyklą, kurios pirmąją klasę lankiau augdamas pas močiutę. Vaikui tie du kilometrai kiekvieną rytą nuo namų iki mokyklos buvo savarankiško gyvenimo pradžia, į kurią rytais išlydėdavo, o grįžtant pasitikdavo kryžius“, – sakė jis.

Užtat Marijus apsiėmė sukviesti žmones – buvusius ir esamus Žemaitkiemio kaimo gyventojus į šventinimo iškilmes, susitarti su dekanu Nerijumi Žvirbliu dėl mišių laiko, dėl kryžiaus šventinimo. Jo pareiga buvo ir pakviesti svečius – savivaldybės merę Ausmą Miškinienę, jos patarėją Sigitą Lenauskienę, savivaldybės tarybos narius Benių Rūtelionį, Jurgitą Kurauskienę.

Jie su kaimo bendruomene ne tik kryžių šventinant susibūrė, bet ir dalyvavo smagiame Žemaitkiemio kaimo pasibuvime naujuose, dar dažais kvepiančiuose bendruomenės namuose. „Už šiuos namus esame labai dėkingi rajono vadovams, buvusiai ir esamai rajono savivaldybės tarybai, kad mus suprato, palaikė, skyrė lėšų remontui ir pagrindiniams baldams, buitinei technikai. Turime savo namus, o tai yra labai svarbu norint dažniau susitikti. Nes kaimas – tai ne trobos, ne pavadinimas, o žmonės, jų tarpusavio ryšiai, kurie, jei nesaugosim, nutrūks“, – sakė Marijus pridurdamas, kad kaimo kryžiai taip pat yra saitas, sutvirtinantis, sukviečiantis Žemaitkiemio žmones ir suteikiantis ypatingą prasmę čia gyventi.

Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“, 2023 09 22