Šeštokų miestelio ir bendruomenių šventė – liepoms žydint

Vasara – darbymetis, net ir akmuo kruta, bet ne vien darbu žmogus gyvas. O kad darbas sektųsi, reikia ir poilsio. Tad Šeštokuose nuaidėjo miestelio ir seniūnijos bendruomenių šventė, pakvietusi ir apjungusi visus į bendrą būrį. Čia netrūko šurmulio – linksmos muzikos, pramogų, gardžių vaišių bei gero humoro.
Kas atėjo, nesigailėjo – dargi klumpakojį „sušokti“ galėjo
Šiemet Šeštokų seniūnijos bendruomenes draugėn sukvietė Senųjų Šeštokų bendruomenė. Stalai puošti baltomis staltiesėmis, vaišės, lauko gėlės, gyva muzika ir šventinė nuotaika bei ypatingasis klumpakojis – tai išvydo susirinkusieji į jau tradiciniu tapusį kasmetinį Šeštokų seniūnijos bendruomenių sambūrį. Senųjų Šeštokų bendruomenė įsikūrė 2012 metais balandžio 6 dieną. Tai bendruomenė, kuri išsiskiria originalumu, išmone, atvira naujovėms, itin aktyvi ir sportiška. Šios bendruomenės vairą tvirtai rankose laiko jos pirmininkas Rimas Jarmala. Parašę projektą „Pažink Lazdijų kraštą“, jie plaukė baidarėmis Baltąja Ančia, slidinėjo „Snow arenoje“ Druskininkuose, keliavo autobusu, aplankydami ne vieną žymią Lazdijų krašto vietą, o aplankę Kryžių bažnyčią ant Dusios ežero kranto, nusprendė pastatyti savo bendruomenės kryžių, kuris simbolizuoja jų susitelkimą bei bendruomeniškumą ne tik švenčiant, bet ir kai nelaukta, neprašyta nelaimė ištinka. Anot bendruomenės narių, jie yra aktyvūs visose visuomeninėse veiklose, draugiški nelaimės atveju, jaučiantys vienas kito petį ir palaikymą, bet taip pat galintys sudalyvauti ir pašėlusiame vakarėlyje.  
Šiuos žodžius patvirtina panelė Serentytė, kurią puikiai vaidina Senųjų Šeštokų bendruomenės narys Virginijus Mitrikevičius. „Alytus turi Apolioniją Zizirskienę, o mes ne prastesni, turime savąją Serentytę“,–  juokavo Virginijus, jau nusirengęs  prašmatnius, spalvingus rūbus, nusivalęs makiažą. Nestokojanti humoro jausmo ir neieškanti žodžio kišenėje, Serentytė  pralinksmino visus. Pasirodo, ji dar ir itin vaišinga mergina. Kvietė visus prie gausaus vaišių stalo, tuoj pjaustė tortą ir paragauti siūlė. Senųjų Šeštokų šeimininkės, ko gero, per naktį nemiegojo – šventines vaišes ruošė, saldėsius kepė, girą raugė.  Svečiai gėrė Petrutės Venienės  girą, gyrė Irenos Jarmalienės skanųjį skruzdėlyną, ne tik skanu buvo, bet ir akis traukte traukė Redos Burinskienės kepti saldieji grybukai, kaštonai ir kitos skaniosios grožybės, o Irenos Barčiauskienės raugti agurkėliai itin tiko prie lietuviškos mėsytės. I. Barčiauskienė stengiasi dalyvauti visuose bendruomenės renginiuose, nors sveikata pasidžiaugti negali. Bet nesiskundžia ir neaimanuoja, o nori būti naudinga savo žmonėms, savo bendruomenei.
Tačiau ne tik šauniomis šeimininkėmis garsėja ši bendruomenė, jie ir dviračių pedalus mina – aplankė Rudaminos piliakalnį, miestelio muziejų. Dalyvavo ne vienoje sveikatingumo programoje: išbandė šiaurietišką ėjimą, dalyvavo jogos užsiėmimuose. Jau gražia tradicija tapo ir didelio susidomėjimo susilaukia jų rengiama Helovino šventė, į kurią kviečiami visi norintys. Sąlyga viena – moliūgą reikia atsinešti. „Moliūgus reikia patiems sėti, auginti – ir kuo didesnius“,– visus skatina užsiimti daržininkyste bendruomenės moterys, ir Helovino šventėje moliūgų tada tikrai nepritruks. Ši bendruomenė kviečia padirbėti – visi kartu dalyvauja akcijoje „Darom“. Bendruomenės moterys negailėdamos sunešė gėlių daigelių, tad Šeštokų skverelyje praeivių akį traukia spalvingas gėlynas. O ir ąžuoliukai, pasodinti Senųjų Šeštokų bendruomenės žmonių rankomis, stiebiasi,  kelia šakas į dangų.
Burtai lėmė, kad Senųjų Šeštokų bendruomenė –  šių metų Šeštokų seniūnijų susibūrimo šeimininkė. Tad suruošė ne tik vaišes, bet ir dovanas svečiams dalino – keramikos dirbinius, kurių autorė – Senųjų Šeštokų bendruomenės narė Virginija Benosenkienė. Ir nors Senųjų Šeštokų bendruomenės pirmininkas Rimas Jarmala užtruko darbe, tačiau bendruomenės nariai nepasimetė ir  šauniai darbavosi. Kas renginį vedė, kas svečius vaišino, kas rungtyse dalyvavo, o vairuotoju darbavosi bei vyriškus darbus moterims nudirbti padėjo Giedrius Burinskas. Irena Jarmalienė dirbo ir už save, ir už vyrą. Gaila, kad ne visos Šeštokų seniūnijos bendruomenės atvyko į šventę, bet kas atėjo, tas nesigailėjo, dargi klumpakojį „sušokti“ galėjo. Su klumpėmis ir plaukimo lastais reikėjo bėgti, kai net paeiti nelengva. Tad tokį klumpakojį „bešokant“,  visų džiaugsmui nugalėjo draugystė. Pasirodo, ypatingas tas klumpakojis, tik Senųjų Šeštokų bendruomenėje „šokamas“.
Svečiai teikė dovanas, tarė palinkėjimus. Atvykusieji sveikino Senųjų Šeštokų bendruomenę ir linkėjo dar ilgai gyvuoti. Šeštokų seniūnijos seniūnė Liana Audzevičienė sveikino renginio organizatorę Senųjų Šeštokų bendruomenę, negailėdama šiltų žodžių šiems išradingiems žmonėms bei įteikdama dovaną. Pasinaudodama proga ji dėkojo už aktyvią veiklą ir Naujosios Kirsnos kaimo bendruomenės pirmininkei Irena Babarskienei bei maestro Vitui Trampui. Seniūnė yra ir Mikniškių kaimo bendruomenės pirmininkė, tad į bendruomenių šventę ji atsivežė šaunų būrį jaunimo. Taip gera buvo klausytis jų dzūkiško porinimo ir eilių. Šeštokų seniūnijos bendruomenės pirmininkas Vilius Tumosa linkėjo Senųjų Šeštokų bendruomenei ilgų gyvavimo metų. O Birutės kaimo bendruomenės nariai su savo pirmininke Lina Gencerauskaite atvežė dainą nuo Lankų ežero čia, į Šeštokus. Naujosios Kirsnos kaimo bendruomenės pirmininkė Irena Babarskienė tikino, kad jų bendruomenės žmonės su šeštokiečiais tarsi giminės, į Šeštokus atitekėjusios merginos, o ir žentų nuo Kirsnos Šeštokai turintys. „Čia Dievo namai ir mokykla“,– sakė ji, linkėdama visiems sveikatos, pinigų ir gerų draugių. Su daina ir gėlėmis iš Naujosios Kirsnos kaimo darželių buvo pasveikinti renginio šeimininkai. Senųjų Šeštokų bendruomenė dovanas įteikė šventėje dalyvavusiam rajono merui Artūrui Margeliui bei bendruomenių pirmininkams. Už gražų bendradarbiavimą Senųjų Šeštokų bendruomenė dėkojo Šeštokų kultūros namų renginių organizatorei Marytei Trampienei bei nepakeičiamam šio krašto muzikantų muzikantui Vitui Trampui. Susirinkusieji bendravo, diskutavo, kalbino rajono merą A. Margelį įvairiais jiems rūpimais klausimais.
Burtai lėmė, kur vyks Šeštokų seniūnijos bendruomenių susibūrimas kitąmet
Šeštokų seniūnijoje itin gausu bendruomenių, net 9. Daugelis jų jau kvietėsi į svečius, į bendruomenių sambūrį. Galimybės rengti tokią šventę dar neturėjo Birutės kaimo, Naujosios Kirsnos kaimo ir Naujosios Kirsnos jaunimo užimtumo bendruomenės. Burtai lėmė, kad kitais metais Šeštokų seniūnijos bendruomenės vyks į Naująją Kirsną. Jų lauks Naujosios Kirsnos jaunimo užimtumo bendruomenė.
Nors ši graži tradicija gyvuoja jau ne vienerius metus, o bendruomenės gali didžiuotis stiprumu bei iniciatyvomis, tačiau šiandiena rodo, kad cementuoti bendruomenes išties reikia, o gal net pagalvoti apie naujas formas.
Už nuoširdumą, už paprastumą, už vaišingumą, už gardžią girą ir dovanotą puikią nuotaiką bei patirtą bendrystės jausmą dėkojo susirinkusieji Senųjų Šeštokų bendruomenės žmonėms. Sena liaudies išmintis byloja, kad ne turtai žmogui teikia laimę, o tai, ar mokame džiaugtis su kitais, dalintis  tuo, ką turime. O kad šios bendruomenės branduolys – stiprus kaip kumštis, rodo ir tai, kad jau kitą dieną po šventės jie nepamiršo padėkoti ir vieni kitiems už nuveiktą darbą, o viena bendruomenės narė kiekvienam dovanojo po molinį medalį, ant kurio pavaizduoti traukinio bėgiai ir užrašas „Senųjų Šeštokų bendruomenė“. Jie geba ir kitus pagirti, ir patys pasidžiaugti savais laimėjimais, darbais, o tai didelis nuopelnas jų pačių ir, žinoma, vadovo Rimo Jarmalos.
Šventė tęsėsi. Aidėjo muzika, kvepėjo liepomis, šurmuliavo susirinkusieji jau tradicine tapusioje Šeštokų miestelio šventėje „Pabūkime kartu“, kurioje kaip niekad netrūko ne tik vyresniųjų, senjorų, bet ir vaikų bei jaunimo.
Keturkojai svečiai sužavėjo ir mažus, ir didelius
Šeštokuose svečiavosi Kauno teritorinės muitinės kinologai su tarnybiniais šunimis. Vokiečių aviganis Presto jau dvylika metų dirba muitinėje, o štai Veimaro paukštšunis, kartais dar vadinamas veimaraneriu,  Daijka, pareigūnų meiliai vadinama Zose, muitinėje darbuojasi dvejus metus. Anot pareigūnų, jai ne itin gerai sekėsi ieškoti nelegaliai gabenamų cigarečių krovinių, tad dabar ieškanti narkotinių medžiagų. Klausimų pareigūnams netrūko. Maloniai į juos atsakinėjo Kauno teritorinės muitinės vyriausioji inspektorė ryšiams su visuomene Ramunė Nagelienė. Vyriausiasis inspektorius Valentinas Morkūnas, itin patyręs kinologas, pelnęs ne vieną padėką už gerą tarnybą,  sakė, kad sėkmingo poros – žmogaus ir šuns –  darbo receptas paprastas – reikia daug dirbti ir išmokti dirbti drauge, o ne po vieną. Galiausiai buvo nutarta pažiūrėti, ką moka šie tarnybiniai šunys. Vidutinio dydžio, pilkai sidabrinės spalvos, raumeninga Daijka nepaliko abejingų, o ir įtikino visus, kad ji ir moka, ir geba atlikti kinologo paliepimus. Šeštokuose jai sekėsi puikiai atlikti visas užduotis. Elegantiška, didinga, budri ir snobiškai aristokratiška Daijka sužavėjo visus. Tačiau pasirodo, kad ir šuneliui gali būti prasta nuotaika, pasitaikyti blogų dienų, kartais nesinorėti dirbti, o kartais net šuo gali apsimesti, kad dirba. „Savo šunį pažįsti ir supranti, tada stengiesi sudominti, kad nebūtų tingus“,– sakė pareigūnas. Netikėtai užklydęs mažas kačiukas tarnybinių šunų nesudomino – jie dirbo savo darbą.
Visai kitoks vokiečių aviganis Presto, žinantis, ką daro ir tiksliai atliekantis tai, ko iš jo reikalaujama. Ir, atrodytų, jam tai nėra sunku. Jis pasyviai ieško, ar žmogus neturi narkotikų, o suradęs nepuola draskyti jo drabužių, o atsigula duodamas inspektoriui ženklą. Presto tai tuoj pademonstravo. Pareigūnų šeštokiečiai taip greitai nebūtų išleidę, tačiau vyriausiasis inspektorius, kinologas Valentinas Morkūnas su nepaperkamais muitinės darbuotojais Presto ir Daijka turėjo sugrįžti į tarnybą Kauno oro uoste.
Mero padėka už skanų maistą, tranki kapelų muzika bei vestuvių muzikantai
Meras Artūras Margelis, sveikindamas šventės dalyvius, linkėjo tikėdamasis, kad dabar statomas viadukas per geležinkelį Šeštokuose visus dar labiau burs draugėn. O kadangi dažnai dalyvaujantis šventėse, tad paragaujantis ir vietinių šeimininkių patiekalų. Už skanius valgius, kurių visad gausu, meras dovanojęs lininę staltiesę Mikniškių kaimo bendruomenės narei Marytei Patackienei, iš kurios kulinarinių paslapčių galėtų pasimokyti ne viena šeimininkė. Meras apdovanojo ir visus bendruomenių pirmininkus.
O kokia šventė Šeštokuose be Šeštokų kultūros namų kapelos „Griežlė“ (vadovas Vitas Trampas)! Savo miestelio šventės be jų, ko gero, neįsivaizduoja nė vienas šeštokietis. Su trankia muzika, su pamėgtomis dainomis kapelos vyrai sveikino savus, šeštokiečius, bei svečius, atvykusius pabūti kartu. „Atvykome iš Vilniaus“,– sakė viena ponia tikindama, kad ji čia prisišokusi iki valiai. Daugeliui mano pakalbintų žmonių, atvykusių iš kitur, nuostabą kėlė, kad šventėje daug vaikų, jaunimo, o ir atlikėjų gausu: ir kapelos, ir pop muzikos atstovas, ir vestuvių muzikantai. Nuo Šeštokų kultūros namų kapelos „Griežlė“ (vadovas Vitas Trampas) stengėsi neatsilikti ir Seirijų kultūros namų kapela „Savi“ (vadovė Germina Ptašnykienė). Dainos kilo aukštyn į dangų. Tik baigus dainuoti vieniems, tuoj į sceną gužėjo jau kiti atlikėjai. Šeštokų kultūros namų ansamblis „Lankutis“ (vadovas Vitas Trampas) atliko melodingas, jautrias dainas. Daininga ir jauki šventė, liepoms kvepiant, tęsėsi. O į sceną kopė dainingieji Trampai – Juozas ir Remigijus, kaip patys pajuokavo, iš Amerikos. Jie dovanojo populiarių dainų pynę. Nuotaikingos dainos kvietė šokti, linguoti, kartu dainuoti, juolab kad muzikantai žadėjo ilgai dainuoti ir savo pažadą ištesėjo. O Šeštokų kultūros namų renginių organizatorė Marytė Trampienė  dėkojo šios šventės rėmėjams: Irenai ir Raimundui Pypliams, Algirdui Skilandžiui, Janinai ir Rimui Grubiams, Onutei ir Stasiui Kairaičiams, Vaidai ir Juozui Rinkevičiams, Gražinai Juozulynienei. Jiems dėkojo ir susirinkusieji garsiais plojimais. Šventėje vyko prekyba, netrūko ir pramogų vaikams bei atrakcionų.
Šeštokiečiai rokenrolą šoko kartu su Anatolijumi Oleinik
Atlikėjas, dainų autorius ir ne vieno TV muzikinio šou laimėtojas Anatolijus Oleinik sakėsi gyvenantis visai netoli, Druskininkuose, tad Šeštokus surado greitai, o ir nepasididžiavo atvykti. „Jums jūsų šventė svarbiausia, o aš niekada ir nesirenku, kur važiuoti – į miestą, kaimą ar miestelį. Lietuva – tai ne tik miestai, bet ir mažesni miesteliai. Pakvietė ir atvykau jūsų pasveikinti “,– sakė nuoširdžiai šypsodamasis Anatolijus, beragaudamas vaišingų Senųjų Šeštokų šeimininkių saldžiųjų gardėsių. Jis sakėsi, kad Lazdijų rajone lankosi, nes žmona itin mėgsta plaukti baidarėmis, tad jie itin pamėgę Zapsės upę. O paklaustas, ar jis pragyvenantis iš savo muzikinės veiklos, tikino, kad nieko kito gyvenime nenorėjęs veikti, visada svajojęs apie dainavimą, muziką ir tikrai pragyvenantis iš to, ką daro. Nors tenka dirbti ir šventinėmis dienomis, ir savaitgaliais, o sugrįžti į namus naktį, bet kiekvienas darbas juk turintis  savų minusų ir savų pliusų. Man tarstelėjus, kad jis per „teliką“  atrodąs šiek tiek „pasikėlęs“, o štai bendraująs itin draugiškai ir šiltai, Anatolijaus žmona sakė, kad dažnai žmonės taip sakantys, kol nepabendraujantys, tada nuomonė pasikeičia. Dainininkas susirinkusius sužavėjo savo stipriu balsu. „Didžiausia dovana atlikėjui, kai žmonės dainuoja drauge“,– sakė Anatolijus. O šeštokiečiai tikrai dainavo kartu su juo. Išgirsta ir senų gerų dainų, ir visai naujų. O jo grojimo saksofonu, subtilių intarpų, užpildytų saksofono melodijomis, publika klausėsi nuščiuvusi.  O štai rokenrolą Anatolijus privertė šokti visus – ir jaunus, ir vyresnius. „Tikiuosi, kad jums patiko Anatolijaus dainos“,– sakė Šeštokų kultūros namų renginių organizatorė Marytė Trampienė.
Po jaukios šventės norom nenorom peršasi išvada, kad čia gyventi gera, ypač žydint liepoms, o tą gerumą kuria vietiniai žmonės.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“

Autorius: 
Lazdijų žvaigždės inf.