Vietinės aktualijos visada bus numeris pirmas

Profesionalios verslo žurnalistės Irmos Janauskaitės vedama LRT radijo laida „Aukso amžius“ švenčia solidų pasiekimą – įrašyta ir klausytojams bei žiūrovams pristatyta 300 laidų, praneša LRT. Puiki proga pakalbinti Irmą. 

Ar tai ženklas, kad senstu?

– Gimėte Vilkaviškyje, mokyklą baigėte Veisiejuose. Kokie prisiminimai iš mūsų krašto? Gal prisimenate žmones, kurie Jums įsiminė dėl vienų ar kitų priežasčių?

– Prisiminimai – patys gražiausi. Veisiejuose pradėjau lankyti antrą klasę, taigi, visa vaikystė, paauglystė, pirmoji meilė, žodžiu, praktiškai viskas, kas svarbiausia besiformuojančio žmogaus gyvenime, įvyko Veisiejuose. Čia ir pirmieji darbai – vasaromis dirbau paštininke ir bibliotekos valytoja!

Didžiausią įtaką, jeigu kalbame ne apie šeimą, man padarė turbūt mokytojai, tarp kurių, pvz., rusų kalbos mokiusi Marija Klimčiauskienė ar žymus kraštotyrininkas, ilgametis mokyklos vadovas Albinas Jarmala. Taip pat šiltai prisimenu Laimą Plūkienę, Petrą Čerkelį. 

Bet jų indėlį įvertinau gerokai vėliau, jau subrendusi. Dabar galiu pasakyti, kad svarbūs jie man buvo ne tik kaip savo dalyko žinovai, bet labiau kaip asmenybės, autoritetai. Iš mokyklos laikų neprisimenu nieko blogo, jokių per didelių krūvių ar pan. Apskritai, dabar galvoju, viskas buvo kažkaip smagiai ir lengvai. Turbūt tai ženklas, kad senstu. 

Grįžta ir grįš

– Ar lankotės Lazdijų krašte? Ką pastebite čia?

– Lazdijų krašte gyvena ne tik viena mano sesė, bet ir kita. Ir taip pat abu broliai, ir mama. Tad, aišku, lankausi ten – šeimos šventės, miestelio renginiai, taip pat, deja, ir laidotuvės. Dabar netrukus grįšiu į brolio jubiliejų ir taip pat važiuosiu lapkričio 1-ąją. 

Esu iš gausios šeimos ir dėl to labai džiaugiuosi. Esam išties artimi. Žinoma, sugrįžti pas saviškius norėčiau dažniau, bet tie amžini darbai, reikalai... 

O ką pastebiu? Patys Veisiejai – labai išgražėję. Tikrai sutvarkytas, prižiūrimas miestelis. Ir tą matau ne tik aš. Su vienu garsiu Lietuvoje ekonomistu pasidalijome įspūdžiais apie Veisiejus – jis buvo neseniai visai netyčia juos aplankęs. Prisakė daug komplimentų miesteliui! 

Ne sėkmė, o juodas darbas

– Kodėl rinkotės žurnalistiką?  

– Į žurnalistiką patekau, galima sakyti, netyčia. Kaip juokauju, iš bado. Po studijų, kurios buvo ne žurnalistikos, vasarą ieškojau darbo Vilniuje, nes kažkaip reikėjo gyventi. Į akis pakliuvo skelbimas, kad regioninė TV „Vilsat“ ieško darbuotojų. Reikalavimai – vos keli: sklandžiai kalbėti, be klaidų rašyti, iniciatyva ir darbštumas. Galvoju: o, tinku! Nors labiau lydėjau draugę į tą pokalbį, nei pati pretendavau. Bet mane priėmė, o jos – ne. Jeigu man būtų pakliuvęs ne tas skelbimas, o koks nors kitas, dabar turbūt dirbčiau kažkur kitur. Bet patekau į televizijos žinių katilą, kur darbo – išties visada daug. Tai taip jame ir sukuosi. Jau esu išbandžiusi įvairias pozicijas ir įvairius amplua: reporterės, redaktorės, trumpų žinių ir ilgų laidų vedėjos. Ir dabar jau sunkiai sugalvoju, ką kito galėčiau dirbti. 

– LRT rubrika „Verslas“ įvertinta už vertybinių popierių rinkos populiarinimą (2002) ir pripažinta žiniasklaidos atstovų, objektyviausiai atspindinčia smulkiojo ir vidutinio verslo problemas (2003). Esate apdovanota Auksine LRT bite kaip geriausia žurnalistė (2017). „Investors` Forum“ bendruomenės išrinkta metų verslo žurnaliste (2024). Kur tokios sėkmės paslaptis? 

–  Čia ne sėkmė, o juodas darbas. Jei rimtai, smagu, kai kas nors įvertina rezultatą. O problemos, kurias nušviečia žurnalistai, manau, niekada nesibaigs. Taigi, mažesnis tempas nenumatomas.  

Pavarto vietinę spaudą

– Ar jaučiate pagarbą dirbdama šį darbą? Dabar juk informacijos pilni socialiniai tinklai, kurią pateikia kone bet kas ir bet kaip. 

– Sutinku, informacijos kiekis – stulbinamai didelis. Kartą dariau eksperimentą – sugalvojau savaitgalį išnaršyti visą  LRT portalą. Ir ką jūs manot, kaip reikiant užtrukau! Ir čia tik skaičiau tekstus, o kur dar galybė laidų, kurias norėtųsi peržiūrėti ir išklausyti! Ten lobiai! 

Bet išvada tokia, kad žmonės turbūt renkasi, kas jiems artima, ir filtruoja tą visą informacijos laviną. Na, o žurnalistų pareiga atrinkti tai, kas išties svarbu, ir paprastai paaiškinti, kas, kaip ir kodėl. Neperšant vienos nuomonės.

– Kokia Jūsų nuomonė apie regionų žiniasklaidą? Gal pasklaidote ir mūsų rajono spaudą? Ar turi ji perspektyvą? Juk parašo, parodo, pasako ir žurnalistai iš respublikinės spaudos, televizijų, radijo. Ar bereikia tų vietinių? 

– Kai grįžtu pas saviškius, pasmalsauju apie vietines aktualijas, perverčiu ir „Lazdijų žvaigždę“. Smagu, kai laikraštyje pamatau pažįstamų veidų. Bet tikrai nesiimsiu vertinti darbo kokybės, o ir kaip galėčiau? Visada viską geriausiai įvertina skaitytojai, klausytojai, žiūrovai. 

O ar vietinių žurnalistų reikia? Manau, taip. Ir kuo toliau, tuo labiau reikės. Pasaulis suglobalėjo, sienos išsitrynė, bet tai nekeičia paprastų kasdienių dalykų – tai, kas namų, vietinės aktualijos visada bus numeris pirmas. 

Nuotr. iš LRT ir asmeninio archyvų.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-10-17)