Vienišius, prakalbinantis medį ir besikalbantis su savimi

Reportažų ciklas apie paribių gyventojus, kurie nuo seno gyveno ar vėliau įsikūrė, o gal net ne savo noru atsidūrė prie ribos, pildosi nauju pasakojimu. Ši vietovė Lazdijų rajone seniau buvo tikrai ne pakrašty, bet štai ėmė ir atsidūrė čia. Šadžiūnų kaimas yra visiems, keliaujantiems iš Lazdijų į Druskininkus, gerai žinomas, nes įsikūręs abipus judraus plento, pažymėtas ir kelio ženklu, įpareigojančiu sulėtinti greitį. O jam pasibaigus, žiūrėk, kalnelis, kelio vingis ir jau riboženklis − Druskininkų savivaldybė.

Kaip aiškina lietuvių kalbos žodynas, paribys yra vieta prie ribos, pakraštys. Tad paribių gyventojai turėtų būti išties ypatingi − įdomūs patirtimi ir verti pažinti. Man pačiai įdomi ta paribių gyventojų būtis ir buitis: ar gyvenimas kaip nors keičiasi atsidūrus „ant rubežiaus“, ar jautiesi labiau atskirtas nuo kitų, o gal atvirkščiai – svarbesnis; ar ta riba yra vienintelė, kurią tenka prisijaukinti per gyvenimą, ar esama ir kokių nors kitokių ribinių patirčių, išgyvenimų, pripildančių šiuos žmones išminties?

Kelią į Sauliaus Ragažulio sodybą žino kiekvienas, kuris išgirdo apie šį medžio meistrą ir atbildėjo su savo prašymu pagaminti laiptus ar dailų suolą, sūpuokles ar terasą. Žino ir tai, kad sodybos šeimininkas − vienišius. Nors kartais kiemas prisipildo žmonių, kai čia suguža Sauliaus sesers šeima, bet dažniausiai sodyboje ramu. Ir jeigu niekas nepasitiks, nereiškia, kad Saulius išėjo į kokį nors piligriminį kelią (nors jam tai ir tiktų). Jo filosofija kitokia, todėl sako, kad jis turįs savo kelią ir jam nereikia kitų, kažkieno sugalvotų, primestų... Ir šio pokalbio teko įkalbinėti: Saulius nemėgsta viešumo, neieško tos šlovės, kuria užsidegę daugelis virtualiame pasaulyje plūduriuojančių jaunų ir jau brandesnių žmonių. 

Jis visai nežiūri televizijos, neturi namuose ir televizoriaus. Ne iš skurdo toks gyvenimas, tai apgalvotas pasirinkimas. „Man nereikia jo, aš turiu save. Kam man tas televizorius?“ − juokdamasis perklausia 44-erių Saulius. Ir atidžiai stebi, ar neužkliūsiu už to savęs turėjimo... Žinau, kad Saulių pažįstantys žmonės neretai pavadina jį keistuoliu, o dažnas ir tą jo pasakytą frazę atkartoja... Manęs vienišiai negąsdina, neatrodo jie man ir keistuoliai. Pasirenkančių tokį gyvenimo būdą pertekliniu vartojimu, įtampomis ir lėkimu pasižyminčioje visuomenėje atsiranda vis daugiau. O pandeminis laikotarpis ir žmonėms tekę iššūkiai tik dar labiau padrąsino net miestiečius keltis į užmiestį, nebijant nei vienkiemių, nei vienumos.

Šnekamės mudu apie viską, o į klausimus Saulius atsako trumpom frazėm, dzūkiška šnekta, kurią aš po to sunorminu, kad taisyklinga būtų, o ir man greičiau pokalbį iššifruoti. Visgi viduje labiau žaviuosi ta tarmiška kalbėsena, kuri daug gyvesnė ir originalesnė. „Man geriau panagrinėt savi, o ne kad kažkas ty man pūstų miglų...“ − tarsi patikslina, kodėl jam nerūpi televizorius. „Tik savim domiuosi, dėl ko aš čia, kų aš čia darau, dėl ko gyvenu.“

Ir darbą mėgstant norisi nedirbti

O kaip atrodo tas įsižiūrėjimas į save? Ar jau viskas atrasta, perprasta, ar visgi dar esama seklumų, kurios neįveikiamos? Saulius tikina: „Viskas dar vis nežinoma. Kol būni sistemoje, atrodo, viskas taip ir turi būt, o kai išeini už sistemos rėmų, atsibundi − ką aš čia darau? Bet darau, kaip visi daro. O aš jau nenoriu taip daryt kaip visi. Aš jau noriu būt laisvas.“ 

Tada kalbame apie darbus ir laisvės kainą, apie jo meistrystę, kuri taip lengvai jam prie rankų ir prie širdies limpa. Saulius prisipažįsta jau nebenorintis darbų, nors savo amatą ir labai mėgsta. Medis jam paklūsta, matyt, gavo šią staliaus gyslelę iš ankstesnių giminės kartų, nes specialybė jo visai kita. Pamenu, kaip reikėjo įkalbinėti, kad prieš kelerius metus padarytų man naujus medinius laiptus. O galų gale gavusi sutikimą dar ir sūpuokles užsisakiau, kad jau tik tas sunkiai sukalbamas meistras nepabėgtų. Kainavo nemažai, bet jau kai atvežė, kai sumeistravo, tai laiptai ir už namelį pasidarė gražesni. Jau tada įsidėmėjau šį auksinių rankų meistrą, nes ir turėdamas gerą akį, nuovoką, vis tiek braižo brėžinius, skaičiuoja, o savo patarimus tarsi paslepia po gudriais klausimais ar pastebėjimais. Pamenu, tuomet ir laiptų aikštelę, ir pakopas pasirinkau taip, kaip meistras siūlė, ir po to tikrai nesigailėjau.

Pritariu pašnekovo minčiai, nes ir aš labai norėčiau būti laisva nuo darbų, pareigų, turėti laiko ramiam, prasmingam buvimui su savimi ir savo pasirinkimais. Bet juk nemesi visko, nesišviesi žibaline lempa... Saulius sako, kad jis jau galėtų atsisakyti patogumų ir pasirinkti archajišką buitį. „Mes iš tikrųjų labai prisirišame prie daiktų, prie namų... prie žmonių, prie draugų... prie visko, o aš jau galėčiau paleist viską ir išeit, aišku, ne ta prasme, kad jau visai. Bet iš tikrųjų man jau nereikia jaudintis dėl turtų, pinigų kaip kiti, man tai jau nesvarbu. Žinau, kad viskas yra visai kitaip, negu mes čia draskomės ir vieni kitus draskom dėl kažkokios kapeikos. Bet mūsų protai labai „užgrūzinti“ viskuo, tos negatyvios informacijos labai daug. Todėl aš ir nežiūriu televizoriaus. Aišku, naujienas sužinau internetu, bet tas negatyvas žmonių psichiką veikia labai stipriai. Aš ir pats jautrus, išeinu į žmones ir prisigaudau visokių vibracijų...“ − atvirauja mano pašnekovas.

Ar gyvenant sodyboje, ir dar vienam, pavyksta prisijaukinti gamtos ritmą − gultis, kai sutemo, keltis, kai išaušo? „Keliuosi taip, bet ne visai taip gyvenu. Juk kai eini savęs pažinimo keliu, tu tarsi nebūni čia, o būni transe, pasineri į jį. Jeigu yra kokia nors įtampa, tada pamedituoju nusiraminimui. Geriausia tai būti gamtoje, viskas ten išsivalo. Gamta yra mūsų namai, kaip aš pajaučiau, čia nereikia tau kampo vienokio ar kitokio. Jei tau gerai su savim, tai visur bus gerai“, − savo patyrimais dalijasi Saulius.

Apie žemių ir širdies riboženklius

Jis atkreipia dėmesį į žmonių poreikį lakstyti tai šen, tai ten, kai tarsi puldinėjama prie vis naujų daiktų, vietų, žmonių... Vadina tai emocijų gaudymu, nors kur kas geriau žmogui būtų daugiau pabūti su savimi. Ir pripažįsta, kad štai toks buvimas yra sunkus, jam pačiam, beje, irgi. „Bet tai prideda džiaugsmo. Tu džiaugiesi čia ir dabar viskuo, šia minute... Tai akimirkos džiaugsmas, bet kai randi save, jis tampa pastovus“, − tikina Saulius. 

Ar gilinimasis į save yra kliūtis kuriant santykius? Juk vis dar vienas, be šeimos. „Širdis nenori... Buvo daug nusivylimų, jau „nusišutinęs“ ir daugiau jau nebenoriu. Iš tikrųjų žmogui reikia pirmiausia išmokti džiaugtis savimi, o tada pritrauksi ir kitą žmogų“, − optimistine gaida širdies reikalų temą baigia mano pašnekovas. 

Mudviem bešnekučiuojant gražaus vasaros vakaro tylą sudrumsčia tik kartais pralekiantis automobilis, nes visai netoli driekiasi plento juosta, jungianti artimiausius miestelius – Veisiejus ir Leipalingį. Pastarasis po paskutiniojo administracinio šalies padalijimo buvo „atimtas“ iš Lazdijų rajono ir perduotas Druskininkų savivaldybei. Tad ir Sauliaus gyvenamoji vieta atsidūrė ties pačia riba: jis yra kraštinis gyventojas Lazdijų rajone prie šio kelio, o jam priklausančios žemės „tilpo“ į naujas ribas žymintį žemėlapį ir jau neperžengė į kitą savivaldybę. Gyvendamas ant rajono ribos mato, kaip Leipalingyje ir aplink tvarkosi naujasis šeimininkas. Anot Sauliaus, miestelis dabar labai atgijo, o ir žvyrkeliai anoje savivaldybėje bent kartą per mėnesį greideriuojami, kai šiapus tai nutinka vos keliskart per metus. „Nežinau, ar mūsų rajonas per mažai pinigų gauna, ar tvarkytis nemoka, bet tvarkos keliuose tikrai trūksta“, – pastebi Lazdijų rajono gyventojas. 

Kitoks gyvenimo būdas išvalo ir mintis

Kaimynų aplink mažai, o jei tiksliau – visai nesimato. „Vienas kaimynas tik už kalno, maždaug už pusės kilometro“, − patikslina sodybos šeimininkas. Taigi aplink daug žalumos ir erdvės: medžiai, pievos, o žvilgsnis, rodos, įsibėgėja pakalne iki tvenkinio, nubėga Sauliaus rankomis darytu tilteliu ir atsiremia į mišką. 

Kai nusprendžiu pasidairyti iš arčiau, nes rūpi ir nuotraukos, kol dar šviesu, einu ir ridenu kitokias mintis: kiek darbo jau įdėta ir kiek jo reikia kasdien įdėti, kad visa didžiulė sodybos teritorija būtų tvarkinga ir išdailinta... Atgalios jau sulėtinu žingsnį, o Saulius pėdina lengvu žingsniu ir nuoširdžiai juokiasi iš manęs, miestietės. Bepigu jam, sveikai gyvenančiam, daug judančiam, žingsniuoti, galvoju patyliukais ir beveik pasižadu sau, kad ir aš pabandysiu atsisakyti mėsos (arba bent sumažinti). Gal smalsu patikrinti ir pašnekovo mintį, neva atsisakius mėsos pasikeičia vibracijos ir net mintys pasidaro kitokios. „Paukštienos kartais užvalgau, o kiaulienos jau net skrandis nepriima. Saldumas irgi labai „kerta“, išbandžiau ant savęs. Sveika pabadaut pusdienį, o paskui užvalgyt tik daržovių, visai kitaip jautiesi. Kalbu tik tai, ką pats patyriau“, − pataria. Dar Saulius sako, kad jei ne darbai, galėtų išgyventi ir be automobilio. 

Automobilių eismo intensyvumas, pasak Sauliaus, primena žmonių gyvenimo beprotišką tempą: „Beprotiškai greitai viskas sukasi, dėl to mums atsibosta ir viena, ir kita, ir trečia... Per daug jau mes ragaujam ir nespėjam pasidžiaugt, o ir džiaugiamės per trumpai, gavom ir jau numetėm... O anksčiau tėvai kiekvienu daiktu džiaugdavosi, nes jį sunkiai uždirbdavo.“

Senelių sodybą išgražino anūko meistrystė

Savo senelių sodyboje, mamos tėviškėje, įsikūręs Saulius senuosius namelius ir kitus statinius restauravo, išgražino savo rankomis, kai kur ir artimiesiems talkinant, bet meistrų iš šalies tikrai neprireikė. Gimė ir augo Varnėnų kaime, kuris yra nelabai toli, o senelių sodyba atiteko jam. Senelis užsiėmė kalvyste, sodyboje buvo ir kalvė. Tiesa, dabar ant jos pamatų jau iškilęs kitas statinys. Pamena, kad močiutė buvusi labai religinga, nes patarnavusi bažnyčioje. Saulius nuo mažens buvo prilipęs prie šios sodybos, jam čia labai patiko. O kad pavyko ją išsaugoti, kad nebuvo parduota, paversta kokiu nors komerciniu objektu, tai jau jo tėvų nuopelnas. Tiesa, to grožio ir jaukumo, koks yra dabar, jų akys jau neregėjo. 

„Mama lyg minėjo, kad diedas (mano tėvo tėvas) buvo nagingas, kažką su medžiu dirbo. O aš nuo mažens labai mėgau konstruot. Negalėčiau dirbti tokio darbo, kuris kaip rutina, tai ne man“, − sako medį prisijaukinęs meistras. 

Baigęs Leipalingio vidurinę mokyklą, rinkosi su žemės ūkiu susijusią specialybę, kurios jau ir pavadinimo nepamena. Mokėsi Veisiejuose, profesinėje mokykloje, bet pagal profesiją taip ir nedirbo. Daug veiklos turėjo senelių sodyboje, o dar ėmėsi ir pirmųjų užsakymų. Tada ant bangos buvo tekinti stoveliai gėlėms, jų prigamino daug. Pamažu prasidėjo ir kitokie užsakymai, kai vienam reikėdavo vienokio daikto, kitam − dar kitokio. O dabar jau ir namus tenka statyti, bet tik kad pats meistras nelabai nori jų imtis. 

Tuo metu, kai kalbėjomės, darbavosi Lazdijų rajone, renovavo seną statinį. Pripažįsta, kad didesnį džiaugsmą tas darbas suteiks savininkui, o ne jam, visgi meistrui irgi miela palyginti, koks namas buvo darbų pradžioje ir koks bus jau pabaigtas. „Vienkartinis tas džiaugsmas: pamatei, pažiūrėjai ir paleidai“, − juokiasi Saulius.

Daugiausia su pušies mediena dirbantis meistras labai vertina natūralumą. Džiaugiasi, kad ir užsakovai jau atsigręžė į tokias medžiagas, nes tų plastmasių jau visi atsikando. Ar daugėja tų medinių namučių bent jau kaimuose? Ar medis nugalėjo mūrą? „Nežinau, ar ateis ta mada. Kam ko reikia... Tas medis irgi gyvas, vaikščioja: va šitas namas irgi toks truputį kiauras, bet ir gerai, kad kiauras, nes man nei langai rasoja, nei pūva. Žmonės „uždaro“ medinius namus su putom, kondensatai susidaro, nes nesiventiliuoja, ir jau problemos...“

Pats jis darbais neapsikrauna, nes, anot Sauliaus, „vienas kelių vietų neužsėsi“. Tad jo dirbtuvėse nerasi prigamintų medžio dirbinių. Žmonės vieni per kitus susižino ir paprašo sumeistrauti tai, ko jiems reikia. Tada Saulius imasi darbo, kuris, su atsidavimu dirbamas, padeda pačiam išsilaikyti, nepaminant savo įsitikinimų bei buvimo sau ir su savimi filosofijos. „Reikia daryt su meile viską ir kad žmogui patiktų. Reikia ir tą žmogų pajaust, ir gaminį. Aišku, kiekvienas savaip dirba – ar tik dėl pinigų, ar ir dėl džiaugsmo“, − svarsto pašnekovas.

Namisėda Sauliaus nepavadinsi, nes jam nepatinka išvien būti vienoje vietoje. Tad ir užsakymus renkasi, darbus dėliojasi taip, kad per dvi tris dienas ar bent per savaitę juos įveiktų. Tekę jam darbuotis ir užsienyje, Norvegijoje. Tačiau nepatiko tas skubėjimas ir skubinimas: „Kokybės jiems nereikia, svarbu, kad greičiau...“

„Mes patys esam kūrėjai: ką susikuriam, tą ir turim“

Ar žmogui dažnai tenka gyvenime prieiti ribą, kai jis turi pasirinkti? Ir kaip nuo tų pasirinkimų keičiasi gyvenimas? „Mes visą laiką renkamės. Tik reikia žiūrėti, su kokiom mintim tu renkiesi ir ar tos mintys yra tavo. Juk mintys kyla nebūtinai iš paties tavęs, jos gali būti tau įsiūlytos. Tai suvokiantis žmogus jau išeina iš sistemos, jis jai neparankus. Taip yra. Jeigu aš nenoriu sirgti, aš sau tai pasakau ir aš save gydau. Aišku, reikia tuo tikėti. Bet galima elgtis kitaip: aš esu ligonis, aš sergu... Taip ir pasirenki“, − į mentalines patirtis neria Saulius, beje, jau gal dešimt metų visai nevartojantis alkoholio.

Grįžus iš užsienio prasidėjo Dievo ieškojimas, važinėjimas į Panarą. Pasak pašnekovo, turėjęs per tai pereiti, kad atrastų savąją tiesą ir atsigręžtų į save patį.

„Seniau labai norėdavau padėt žmonėms, bet aš labai nusivyliau. Tikėjau ir religija, ir Dievu tikėjau... Dabar galiu pasakyt, kad mes patys esam kūrėjai: ką susikuriam, tą ir turim. Su kokiom mintim būnam, tą irgi turim. Mes nuolat kuriam, tik reikia pastebėti savo mintis, ką mes galvojam. Svarbiausia − pozityviai mąstyt, ir tada viskas keičiasi. Jeigu tu renkiesi negatyvias mintis, negatyvą ir pritrauki. Reikia palengva, iš lėto eit savo keliu – ten, kur tu nori. Ir reikia stebėti, tapti stebėtoju − savo gyvenimo, savo minčių, savęs, tada pastebėsi ir ženklus, kuriuos gali gauti iš Visatos“, − teigia Saulius. 

Erika Straigytė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-08-22)

^{Autorės nuotr.}