Tarnystės keliu: nuo Dzūkijos miškų iki kariuomenės kapeliono

Šiuolaikinėje visuomenėje vis dažniau ieškoma žmonių, gebančių derinti dvasinius idealus su pilietine atsakomybe, tikėjimą su veiksmais, žodį su tarnyste. Vienas tokių žmonių – Lietuvos kariuomenės ordinariato diakonas vyr. seržantas Audrius Jesinskas. 

Jo gyvenimo kelias išsiskiria drąsa, tikėjimu bei gilia meile Tėvynei. Augęs partizanų dvasia persmelktoje Dzūkijoje, Lazdijų rajone, Mikniškių kaime, Audrius Jesinskas nuo jaunystės siekė būti arčiau savo šalies ir jos žmonių – tiek per karinę tarnybą, tiek per dvasinę pagalbą. 

Šiame interviu jis atvirai dalijasi savo istorija, patirtimis kariuomenėje, tikėjimo kelione bei mintimis apie jaunąją kartą ir jos vaidmenį ginant Lietuvą.

– Kaip prasidėjo Jūsų kelias į kariuomenę? 

– Esu be galo dėkingas Dievui, kad užaugau aplinkoje, kurioje net sovietmečiu buvo didelis patriotizmas mūsų Lietuvai. Mano seneliai buvo partizanų globėjai, iš mamos pusės jos teta Marytė buvo partizanų ryšininkė. Augau tokioje aplinkoje, kurioje, nors labai tyliai, niekas garsiai nekalbėjo, bet man buvo labai aišku, kad šie žmonės myli žemę, kuri vadinasi Lietuva. Ir esu dėkingas jiems, kad sugebėjo man perduoti Tėvynės meilę. Netrukus atsirado galimybė Lietuvai tapti nepriklausoma. Kadangi buvau padykęs vaikinas, tai kokiais 1989 metais, atsimenu, eidavau per Mikniškių kaimą ir šaukdavau, kad Lietuva bus laisva. 

Yra 3 dalykai, kurie turėjo įtakos, kodėl tapau kariu. Pirmiausia – didelė Tėvynės meilė, kurią man perdavė gentainiai. Kitas dalykas – aš labai mylėjau mišką. Sakydavo, kad gal dėl to, nes iš Dzūkijos, iš partizanų krašto. Paskutinis veiksnys – tai buvo vyriškumo, narsumo įrodymas, galimybė parodyti, kad gali būti vyras, prisidėti prie Tėvynės gynybos. 

Aš labai laukiau, kada man sueis 16 metų. Dėl to, kad tuo metu, 1992 metais, nuo tokio amžiaus buvo galima stoti į savanorių pajėgas. Kai suėjo 16 metų, prisistačiau į kuopą ir pasakiau, kad noriu būti kariu savanoriu, priėmė. Kai pažiūriu nuotraukas, tai tuo metu tikrai buvau vaikas su ginklu. Tada atsidaviau karinei tarnybai ir būdamas 17 metų Lazdijuose, Teritorinės gynybos štabe, daviau priesaiką. Dabar ta vieta, kur daviau priesaiką, yra vaistinė. Labai noriu aplankyti tą vietą, bet kai atvažiuoju savaitgaliais, vis būna uždaryta. Taip ištarnavau Krašto apsaugos savanorių pajėgose Lazdijų kuopoje 9 metus. 

Kadangi buvau perėjęs atranką į žvalgybą, kelerius metus tarnavau Alytuje kaip profesionalus žvalgas. Iš ten mane išsiuntė mokytis į Kaune esančią tuometinę puskarininkių mokyklą, dabar Lietuvos kariuomenės mokyklą, į pirmąją žvalgų pakopą. Pabūsiu nekuklus, bet sekėsi gerai, todėl man pasiūlė likti dirbti instruktoriumi. Po svarstymų nusprendžiau likti. 

Atsimenu, vieną kartą atvykau į Kauną, einu senamiesčiu ir toks jausmas, kad tai mano miestas, taip man gera. 

Lietuvos kariuomenės mokykloje Kaune kaip instruktorius ištarnavau 13 metų, 10 iš jų buvau ginkluotės instruktorius. Mes su savo bičiuliu Daliumi kūrėme visą mokymo sistemą, kaip Lietuvos kariuomenei parengti karį, kuris sugeba prižiūrėti, remontuoti ginklus. Bet paskui, kadangi esu giliai tikintis, pasirinkau kitą gyvenimo kelią. 

– Kalbant apie kitą Jūsų gyvenimo kelią, kaip supratote, kad norite tarnauti ir Dievui, kaip tapote diakonu? 

– Čia reikėtų kalbėti apie mano tikėjimo kelią. Paprastai būna, kad Dievas pašaukia, o žmogus atsiliepia. Esu nuo Šeštokų, taip atsitiko, kad kažkaip savu laiku buvau pasukęs ne tais keliais ir linkęs į jaunatvišką išdykėlišką gyvenimą. Dievą gyvai sutikau ne kur kitur, o policijos nuovadoje policininkų daužomas guminėmis lazdomis. Ir tada pasakiau sau: „Dieve, jei tu esi, padėk man iš čia išeiti.“ Ir Dievas tikrai taip viską sudėliojo, kad padėjo man iš ten išeiti. Tada atsiverčiau į Dievą, giliai įtikėjau, pradėjau gyventi krikščionišką gyvenimą. 

Jau tarnaujant Lietuvos kariuomenėje, Kaune mūsų kapelionas Saulius Kasmauskas padavė man į rankas tuo metu leidžiamas „Bažnyčios žinias“ ir ten buvo parašyta apie diakoną. Tai vyras, katalikų bažnyčios dvasininkas, bet gali būti vedęs. Skaitau tekstą ir suprantu, kad pareigybinės instrukcijos parašytos apie mane. Esu vedęs, turiu nuostabią žmoną mokytoją Astą, jau turėjome tuo metu dukrytę Austėją ir galvojau, kad tai tikrai skirta man. Man labai degė širdis žmonėms liudyti Kristų, tai, ką gali padaryti Dievas dėl tavęs, kaip Jis tave myli, kad tu Jam esi brangus. Tada pareiškiau norą būti diakonu. 

Aišku, užtruko dar nemažai laiko, kol atsirado galimybės studijuoti. Gražiai sudėliota gyvenime, kad mane vis suveda su dzūkais ir net, stipriau pasakysiu, su lazdijokais. Suvedė su vienu lazdijiečiu, dabartiniu kardinolu Sigitu Tamkevičiumi, kuris pritarė mano studijoms. Jaučiau kardinolo Sigito Tamkevičiaus ir globą, ir rūpestį. Labai nuoširdžiai kartais paklausdavo, kaip man sekasi, ir sustiprindavo, ir paguosdavo. Dar viena svarbi sąlyga – žmonos pritarimas studijoms ir tarnystei. Kelionė besirengiant tapti diakonu užtruko 6 metus. 

Ir pirmą kartą Lietuvos istorijoje prieš 8 metus, per Jonines, vedę vyrai buvo įšventinti į nuolatinius diakonus. 5 vedę vyrai, tarp jų buvo vienas iš Mikniškių kaimo, Lazdijų rajono kilęs vaikinas – tai aš. 

Kadangi tarnavau ir kaip karys, tapęs diakonu buvau paskirtas tarnauti karių sielovadai, kuri man labai rūpėjo. Galvojau, kad reikia pradėti nuo kario apkaso, būti su kariu, kalbėti su juo ir tada, jei bus galimybė, paliudyti tikėjimą. 

– Koks yra diakono tarnystės vaidmuo šiandieninėje visuomenėje? 

– Pirma labai svarbi taisyklė – diakonas yra tiltas tarp vadinamosios hierarchinės bažnyčios ir pasaulio. Kadangi aš esu pasaulietis ir viskuo, be išimties, domiuosi, žinojau, kuo gyvena dukros Austėjos lankytas darželis, mokykla, gimnazija. Tai diakonas tikrai yra tiltas tarp pasaulio žmogaus ir bažnyčios žmogaus. Ir net per tą tiltą gali žmogų atvesti link Dievo. 

Galvoju, kad vienas iš tokių svarbių dalykų – reikia pasidžiaugti, kad bažnyčia atpažino tą diakono tarnystę. Ji šiandieninėje bažnyčioje yra svarbi. Man diakono tarnystei vyskupo rankomis buvo suteikta ir funkcinių galių. Diakonui suteikta teisė krikštyti, tuokti, laidoti, pamokslauti. 

Šias visas tarnystes gali iš manęs paimti, nors niekas nesiruošia. Man būtų labai liūdna, jei iš manęs paimtų pamokslavimą. Man labai svarbu skelbti Dievo žodį, komentuoti jį, kitaip sakant, nešti žmonėms paruoštą dvasinį maistą, kurį jis jau galėtų dvasiniais dantimis valgyti. Žmogui reikia, kad pamokslas būtų paruoštas, bet reikia nepamiršti ir nuoširdumo, paprastumo, žmogiškumo. 

– Kaip Jums pavyksta suderinti kariškio ir diakono tarnystę? 

– Pirmiausiai dėkosiu savo žmonai Astai. Jos dėka moku derinti laiką, nes ji yra to laiko prižiūrėtoja. Ji sureaguoja, kada aš jau per mažai laiko skiriu namams. Ir pasidžiaugsiu, kad ji mane labai palaiko mano tarnystėje su kariais. Dar bažnyčioje gali pasakyti, kad diakonui dvejose mišiose nereikia būti, bet kai išvažiuoju su kariais į miškus ar kai pandemijos metu gyvenau kartu su jais, tai esu ir buvau palaikomas, suprastas. Dukra Austėja manimi, atrodo, didžiuojasi. Vertybės irgi sudėlioja laiką. Mano vertybės yra tikėjimas, Dievas, kuris mane pakeitė kaip žmogų. Tada yra šeima, kurią labai myliu, ir aš nežinau, kas žemėje yra brangiau nei šeima. Trečia – mūsų žemė Lietuva, kuri yra labai brangiai atkovota mūsų didvyrių krauju. Kažkaip per tas vertybes einu ir bandau paskirstyti tą laiką. 

Kitas dalykas, kad mano, kaip kapeliono, tarnystė atėjusi nuo apkaso. Aš pats atsimenu, kur pirmą apkasą iškasiau. Tai buvo Papalazdijų miškai, netoli Lietuvos–Lenkijos sienos. Ten buvo pratybos ir galvojau, kad labai gerai iškasiau apkasą, bet gavau pastabų. Man tuo metu buvo 17 metų. Kažkaip toje vietoje, kai būni, tu matai, kad reikalingas tas kitas žmogus, dvasininkas ar kas, kad ateitų, tave pakalbintų, pasidomėtų, kaip sekasi. Tai gal ir šitie dalykai sudėlioja, kiek tu turi meilės atiduoti šeimai, kiek kariuomenei, kiek bažnyčiai. Bandau šitą pusiausvyrą išlaikyti, o kaip būna, taip būna. 

– Kadangi daug laiko būnate su kariais, ar pastebėjote, kad jaunimas aktyviau įsitraukia į šalies gynybą, ir ko norėtumėte palinkėti jaunimui? 

– Pradėsiu nuo to, kad tarnauju ne tik su šauktiniais, bet ir dar dviejose vietose. Lietuvos kariuomenės mokykloje dirbu su klausytojais ir kursantais, taip pat ir su specialiųjų operacijų pajėgomis – jėgeriais. 

Iš tikrųjų matau ir labai gražių dalykų, ir nelabai. Pirmas dalykas – tarnybos vengimas ateina ne iš mūsų jaunų žmonių, o iš jaunų žmonių tėvų, kurie yra kažkur kažkuriuo metu kažkokią blogą patirtį turėję. Aš žinau, kad iš sovietinių laikų ateina. Pavyzdžiui, mano senelis Stasys Jesinskas buvo tarnavęs tarpukario Lietuvos kariuomenėje. Tai buvo didžiausia pagarba – tarnauti kariu kariuomenėje. 

Grįžtant prie jaunimo, tai tėvai ar namai gal netinkamai tą jauną žmogų formuoja. 

Patys jauni žmonės parodė labai didelę brandą. Kada buvo sukurta šauktinių kariuomenė, dabar Lietuvos kariuomenė, juk pirmi 2 šaukimai buvo 100 proc. savanoriai, didžiuliai kiekiai jaunų žmonių atėjo. Kai prasidėjo karas Ukrainoje 2022 metais, kadangi jau tarnavau su kariais kaip kapelionas, aš girdėjau jų kalbas, kokį turi vidinį pasirengimą, pasiruošimą ginti savo šalį. Tad jaunas žmogus iš tikrųjų yra kilnios ir gražios širdies. Mano ir kitų užduotis yra ugdyti pilietiškumą jam atėjus į kariuomenę ar besimokant mokykloje. Aišku, didžiausia mokykla yra namai, šeima, ką mato tas jaunas žmogus namuose. Tikrai ateina nuostabių žmonių. 

Ar nepasitaiko bambeklių? Pasitaiko, bet jų ir visuomenėje yra. Tikriausiai yra ir tų, kurie vengia, bet aš su tokiais nesusiduriu. Iš vyriškos pusės galvoju: kaip tu galbūt ateityje savo vaikams pasakosi, koks neatsakingas buvai ir kaip išsisukai nuo Tėvynės gynybos. Man tai atrodo kažkaip neatsakinga ir nevyriška. 

Kas yra karys? Tėvynės gynėjas, o Tėvynės gynyba prasideda nuo namų. Vienas dalinio vadas pareigų perdavimo metu atsisuko į savo šeimą ir pasakė žmonai bei vaikams: „Ačiū jums, nes Lietuva pirmiausia esate jūs.“ Ir čia buvo labai teisingai pasakyta. Lietuva pirmiausia yra mūsų namai, mūsų šeima. Reikia pasidžiaugti jaunais žmonėmis. Pavyzdžiui, dabar išleidome šauktinius, kurie buvo, galima sakyti, visa vaikinų klasė. Iš 14 net 10 atėjo į kariuomenę. 1 nuėjo į kitą dalinį, 9 atėjo į tą dalinį, kur aš tarnauju, tai Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas. 8 iš jų net buvo vienoje komandoje. Buvo nuostabu, kaip jiems patiems lengva tarnauti, ir kaip buvo gera su jaunais brandžiais žmonėmis dirbti. 

Kariuomenėje vyras pasidaro labiau atsakingas, mažiau egocentriškas, nes dabartinei visuomenei svarbiausia „aš“ – pasaulio centras. Tarnyba išmoko komandinio darbo, disciplinos ir tvarkos. Paties vyro brandai kariuomenė labai daug kuo prisideda. 

Interviu autorė Nida Vitkevičiūtė – „Lazdijų žvaigždėje“ praktiką atliekanti Vytauto Didžiojo universiteto viešosios komunikacijos studentė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-06-27).

^{Nuotr. iš asmeninio A. Jesinsko archyvo.}