R. ir V. Žičkai sėkmingo gyvenimo receptų neturi. Bet gyvena laimingai

Šeimyninė laimė – toks sudėtingas reikalas, kad dalinti jo receptus net ir patyrę psichologai sako esantys bejėgiai. Ištraukti laimingą bilietą vedybų loterijoje gal net mažesnė tikimybė nei loterijoje laimėti – taip juokauja gyventojai. Jų dauguma apsiprato gyventi šeimoje be meilės. Iš pareigos. Dėl vaikų, dėl to, kad visi taip gyvena, kad taip reikia. Todėl šįkart mūsų istorija apie laimingą šeimą. Apie tokią, kuri atsirado po ilgo ieškojimo, po tikėjimo, kad laimė šeimos namuose gali gyventi, o meilė žmones sieti net tuomet, kai jiems jau anūkus metas auginti, kai pase – jau daugiau kaip 50 metų.  

Pakartojo Tado Blindos vestuves

Pasakojimas – apie Redos ir Valdo Žičkų šeimą, apie ilgą kelią, kurį jie nuėjo kartu iki tos dienos, kol tapo šeima. Apie bendrus pomėgius, apie gebėjimą prisitaikyti ir džiaugtis labai paprastais žemiškais dalykais... 

Feisbuke gal prieš septynerius metus išplito Redos ir Valdo vestuvių nuotraukos. Tos, kur abu su tautiniais kostiumais rudenėjančiame Kalniškės miške su draugais ir bičiuliais. Valdas pasakoja, jog jie su Reda jau ne vienus metus kartu buvo gyvenę, kai draugai, o tiksliau – žirgininkas ir Valdo geras bičiulis Mindaugas Vievesis pasiūlė jiems oficialiai „susirašyti“ ir ta proga padaryti šventę. Panašią į tą, kurią žinome iš kino filmo „Tadas Blinda“, iš visiems įsiminusios scenos, kur Tadas Blinda tuokiasi su savo išrinktąja Morta. 

Beveik taip ir buvo – pora į laukymę Kalniškės miške atvyko karieta. Atvyko ir būrys bičiulių. Tuo metu Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Jūratė Mirijauskienė iki miško atvyko savo automobiliu, o nuo ten per mišką taip pat karieta ją atvežė Mindaugas Vievesis. Oficiali ceremonija praėjo taip, kaip ir savivaldybės santuokų salėje – su žiedų apsikeitimu, parašais dokumentuose ir santuokos liudijimu. O po to jų santuoką kardu pašventino žymusis rajono žirgininkas Algirdas Motiejūnas. Armonika grojo kitas žirgininkas Česlovas Marcinauskas, ta proga net iš Kernavės atvykęs. 

Šventė baigėsi – gyvenimas liko. Abu tuo metu jau gyveno nedideliame namelyje Krosnėnų kaime, kurį dar gerokai prieš vestuves Reda buvo įsigijusi. Tiesa, jį pagal skelbimą surado Valdas. Bet jis iškart patiko abiem. 

Kol vaikščiojo skirtingais keliais

Valdo Žičkos gyvenimo istorijos lazdijiečiams išsamiai pasakoti nereikia – daugiau ar mažiau ją visi žino. Prisimena, kaip jis, vyrukas iš Šiaulių, atvažiavo į Lazdijus, kaip iširo jo pirmoji santuoka – tuomet žmoną paviliojo geriausias Valdo draugas. Griuvo ir antroji – sako, požiūriai nesutapo. 
Valdas Žička dirbo ne vienoje rajono įmonėje, įstaigoje, visuomet užimdamas atsakingas pareigas. Net ir Lietuvos muitinėje, Lazdijų praleidimo poste, tek
o kurį laiką dirbti. 

Gal dėl to atsirado ir rimtų priklausomybių, su kuriomis ilgai teko kovoti. Mesti ir vėl grįžti. Kol vieną dieną priėmė sprendimą – baigta visiems laikams. Reda apie tai žinojo. Tačiau jos kažkodėl neatbaidė Valdo gyvenimo paklydimai, ji nutarė eiti kartu. Ir didelis jos nuopelnas, kad namų ramybė ir laimė padėjo Valdui įveikti gyvenimo problemą. 

Reda taip pat turėjo šeimą. Tuomet gyveno Kalvarijos savivaldybėje, netoli Jungėnų. Dukra Evelina jau buvo baigusi vidurinę, studijavo Vilniaus universitete verslo administravimą. Namuose buvo likęs tik sūnus Martynas, taip pat labai gerai besimokantis ir paklusnus vaikas. Jam Reda buvo pasakiusi: „Tik nuo tavęs dabar viskas priklauso. Pasakyk, kai jau nebegalėsi daugiau gyvenimo su tėvu vienuose namuose ištverti...“ 

Ir ta diena atėjo. Per vieną vakarą jie susidėjo daiktus ir išvažiavo iš namų. Gyveno trumpai ir pas sesę, ir pas mamą. Vėliau nuomojosi butą Marijampolėje. Kadangi sūnus buvo geras mokinys, buvo priimtas į prestižinę Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Miestas, pasak Redos, jai labai nepatiko. Ji svajojo apie ramybę, apie gyvenimą kaime, sodyboje, arčiau gamtos. Todėl daug ir iki užsimiršimo dirbdavo. 

Įsidarbino UAB „Švaros misija“, kuri teikia paslaugas visoje Lietuvoje, o daugiausia – Vilniuje. Reda prisimena – jai teko ir pačių aukščiausių Vilniaus pastatų langus valyti. Kai pirmą kartą pasikelti bokšteliu iš kažkelioliktą aukštą pasiūlė, tik ji vienintelė iš visos komandos sutiko. Tik prieš tai atlyginimą gerokai didesnį išsiderėjo. 

Vėliau buvo ne tik aukščių, bet ir kitų išbandymų. Sako išmokusi dirbti labai greitai ir tiksliai – kol vieną darbą darydavusi, kitą mintyse jau planuodavusi. Dirbo su kiek įmanoma mažiau išeiginių ir kuo daugiau darbo valandų. Ne tik todėl, kad daugiau pinigų užsidirbtų vaikų mokslams ir naujo gyvenimo pradžiai. Ji paprasčiausiai nemėgo Marijampolės ir stengėsi kuo mažiau jos gyvenimu gyventi. Vakare grįžusi nueidavo iki artimiausio IKI prekybos centro – reikėjo bent jau maisto sūnui nupirkti. 

Lemtinga pažintis

Dabar jie su Valdu ginčijasi, kur pirmą kartą vienas kitą pamatė. Valdas sako, kad Redos sesers Astos namuose, kur jie su draugu buvo atvykę. Reda tvirtina, kad techninių apžiūrų centre Lazdijuose, kur Valdas Žička tuomet dirbo, o jos su sese ten automobilio patikrinti atvažiavo. Pagaliau ne taip ir svarbios pažinties aplinkybės, nes jau labai greitai įvykiai pradėjo dėliotis taip, kad abiem drauge teko gyventi. 

Pamena, kai važiuodami iš Marijampolės per Krosnėnus užsuko pažiūrėti namuko, apie kurio pardavimą Valdas buvo skaitęs ir Redai užsiminęs. Jau buvo ir pravažiavę tuos Krosnėnus, buvo žiema, kelias prastas, vairavo Reda. Kai Valdas pasakė, jog jie ką tik pravažiavo parduodamą sodybą, Reda pasuko atgal. Surado kaimynus, kurie turėjo namo raktus. Apžiūrėjo. Namas jai labai patiko, nes buvo lygiai tokio pat išplanavimo, kokiame gyveno jos tėvai. Greitai su savininkais suderėjo ir namą nusipirko. Ji viena. Iš savo santaupų, iš nelengvo darbo „Švaros misijoje“. 

Po to buvo reikalų, reikėjo daug remontuoti. Namo palėpėse gyveno kiaunės, kurios cypaudavo naktimis. Kasmet įsirengdavo po vieną kambarį. Pernai pradėjo keisti stogą. O šiemet jį pabaigė, apšiltino ir įsirengė palėpę. Nes namukas nedidelis, kai vaikai suvažiuoja, vietos labai maža. O miegoti ir visai nėra kur. 

Dėl buities Reda su Valdu sutaria, didelių daržų neaugina. 

Abu mėgsta keliauti ir  kolekcionuoti

Už ūkinio pastato – vos kelios lysvės pagrindinėms daržovėms. Ir pomėgiai abiejų panašūs – mėgsta kolekcionuoti. Valdas jau daug metų, nuo tarybinių laikų, kolekcionuoja alaus butelių kamščius, senus istorinius daiktus, dokumentus, knygas. Jo kolekcijoje – ir didelių briedžio ragų nuolauža, ištraukta iš labai giliai, kai ankstesniuose savo namuose Sodų gatvėje tvenkinį kasė. Valdas juokauja – pagal ragus tokio dydžio žvėris galėjo gyventi tik tais laikais, kai jis pateko į Lazdijų herbą. Norėjo atiduoti jį ekspertizei, kad nustatytų, iš kelinto amžiaus tas ragas. Tačiau idėjos atsisakė sužinojęs, kiek tai kainuos. 

Ūkiniame pastate, kur įrengiamas Lazdijų krašto istorijos, o kartu – ir Žičkų pomėgių muziejus, gausi Redos surinktų puodelių kolekcija. Daug Valdo eksponatų iš to meto, kai jis dirbo Lazdijų autotransporto įmonėje. Reda nuo labai seniai kolekcionuoja monetas, popierinius banknotus – jau turi surinkusi 75 šalių įvairaus nominalo pinigų. Tiesa, ne visos tos šalys jos aplankytos, daugumą parveža draugai, giminaičiai. Daug yra parvežusi ir dukra Evelina iš tų metų, kai dirbo stiuardese ir keliavo po visą pasaulį. 

Kelionės – Redos ir Valdo bendras pomėgis. Daug keliauja po Lietuvą, kasmet aplanko ir užsienio šalis. Gdanskas, Krokuva, Torunė – kaimyninės Lenkijos miestai. Valdas daug domisi Lietuvos istorija, todėl stengiasi Redą nuvežti į tas Lenkijos vietas, kurios mena buvus didingą Lietuvos–Lenkijos valstybę. 

Redos kelionių geografija – dar platesnė. Dukrai aviakompanija, kurioje ji dirbo, į vieną kelionių leido pasiimti vieną šeimos narį. Ji pakvietė mamą. Ir Reda kartu su Evelina skrido net iki Kambodžos sostinės Pnompenio. O grįžti turėjo viena. Nes dukra ten pasiliko dirbti. Grįžo net su keliais persėdimais, beveik nemokėdama kalbos, neturėdama didelės kelionių patirties. Iš Pnompenio skrido į Bankoką, iš ten – į Stambulą. Ir tik tuomet į Vilnių. Valdas žavisi žmonos drąsa, sako, kad jai nieko nėra neįmanomo. 

Todėl, kai šiemet Lazdijų viešoji biblioteka, kurios padalinyje Verstaminuose Reda dirba, pasiūlė jai savaitės stažuotę Vokietijoje, Miunchene, ši nedvejodama sutiko. Nors žinojo – po didžiulį miestą, nuo objekto iki objekto, turės keliauti savarankiškai. Vokiečių kalbos mokytasi tik vidurinėje mokykloje. Tačiau jei jau iš Pnompenio parkeliavo, tai Miunchene susiorientuoti, susikalbėti buvo daug paprasčiau. 

Apie tai, kaip nesusipykti

Dar nė dešimties metų nėra, kai jie gyvena kartu. Tačiau paprašyti įvardinti, dėl ko dažniausiai tenka susipykti, susiginčyti, sako nežinantys. Tiesiog per mažai laiko jie leidžia kartu, nieko neveikdami. 

Valdas, kaip juokauja, jau į užtarnautą poilsį išėjęs. Pats sau pasiskyręs namų darbus – sodybos teritoriją prižiūrėti, ją nušienauti, rūpintis senu ir nemažu sodu, kuris šiemet, kaip matyti, dovanos gausų derlių. 

Redos rūpestis – gėlynai. Du kartus per savaitę vakarais ji šoka linijinius šokius Lazdijų kultūros centre. Šeštadieniui, sekmadieniui taip pat turi susiplanavusi įvairius darbus. 

„Mes vienas kitą per retai matome, kad spėtume susipykti. Tiesiog nelieka tam laiko“, – sako laimingi žmonės, kuriuos gyvenimas suvedė vėlai. Gal tam, kad mokėtų vienas kitą vertinti ir džiaugtis mažais dalykais. Kad ir ta mirusia, buvusio šeimininko palikta vynuoge, kuri šiemet po atšiaurios žiemos ėmė ir prisikėlė. Kažkaip simboliškai, tarsi apibendrindama visą Redos ir Valdo gyvenimą.  

Danguolė Barauskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-07-17)