Praeityje – du „nokdaunai“ per dieną, dabar alučiu stengiasi apsiriboti

Darius Grap gyvena Krosnėnuose, daugelio vietinių vadinamas tiesiog Grafu, o ir pats prisipažįsta, ko gero, turintis vokiško kraujo.
Tad kaip jis atkakęs į mūsų kraštą? „Iš Panevėžio pamestinukų internato, tokio lyg ir darželio, buvau atvežtas į Rokiškio rajoną, į Obelių internatą“, – pradeda pasakojimą 42 metų vyriškis, tikindamas, kad vaikų namuose jam buvę gerai. – Pavalgydintas, aprengtas, išpraustas, apskalbtas, vasaros stovyklos, įvairios veiklos, daug užimtumo. O ir nelepino, grūdino, pratino prie darbo“. Jau nuo penktos klasės rinko akmenis kolūkyje, rudenį dirbo prie derliaus nuėmimo darbų. Kaune įgijo profesiją – statybininko. „Kad profesionalus statybininkas esu, nepasakyčiau, reiktų kelti kvalifikaciją“, – taip mano pats. Darbavosi Kaliningrade – statybose. Nuo 1993 metų jis – jau Lazdijų rajono gyventojas. „Motiną susiradau Karužuose, pripažino mane, bet šilumos nebuvo“, – pasakoja. Darius žino, kad turi aštuonis brolius, seseris: „Vieno brolio net nepažįstu.“
Viena problemėlė – alkoholizmas
O kaip su alkoholiu? „Negaliu pasakyti, kad esu abstinentas, tikrai ne, mėgstantis išgerti kaip ir visi vyrai, bet kai jau padauginu, tai padauginu, tada jau stabdžių nėra“, – prisipažįsta. Ir tuoj pasipasakoja, kad savaitgalį bulves padėjęs kasti, tai buvo pavaišintas. „Bet šiandien vyrai gėrė alų, o aš ne, nenoriu, ir viskas“, – sakė Darius, tądien viešuosius darbus dirbęs Šeštokų seniūnijoje. Jis neslepia, kad buvo ir užsikodavęs: „Septynis mėnesius išlaikiau – negėriau, bet susigundžiau. Kaimynas pasiūlė alučio, manau, pamėginsiu „biškutuką“, taip ir prasidėjo.“ Ir kiek patylėjęs vėl pasakoja. „Bet dabar dviejų „nokdaunų” per dieną nebūna, nereikia, apsisominau“, – patikina jis ir paaiškina, kad du „nokdaunai“ – tai du smarkūs pasigėrimai per dieną. „Dabar su kaimynu pasišnekučiuodami alučio pagurkšnojame, bet kad iki žemės graibstymo, tai jau ne“, – teigia purtydamas galvą.
Turi Darius savo nuomonę apie alkoholizmą. „Baisi liga. Pats įsitikinau, viską perėjau, niekam nelinkėčiau. Būdavo, ryte arbatos noriu išgerti, bet negaliu paimti puodelio į rankas“, – dalijasi gyvenimiška patirtimi. O ir patarimų, kaip mesti gerti, Darius girdintis iš pašalies kone kasdien. „Valios, valios, Grapuk, stiprios, labai stiprios reikia. Valia – pats geriausias vaistas nuo alkoholizmo. Ir pasiryžimo“, – tokius patarimus jis sako girdintis iš draugų. O paskui jau pats priduria: „Visi kodavimai ir kodai – tik makaronų kabinimas“.
Ar tos valios užtektinai turi jis? „Geras klausimas. Turiu prisipažinti, kad esu kažkur silpnas. Bet juk tiesiu keliu galima eiti ir pasitaisyti“, – lyg pats sau pataria. Na, ir kaip sekasi tuo tiesiu keliu eiti? „Stengiuosi, einu, o eidamas tiesiu keliu kokį kaimyną ar draugelį sutinku ir – po bokaliuką. Kaip sutikęs neišgersi kokio bokalo?“ – vis postringauja.
Reikia 1000 eurų, kad pradėtų dirbti
„Darbo biržoje sėdžiu. Yra tų darbų. Aišku, užkampėje nerasi, bet mieste yra. „Per kompą“ su draugeliu žiūrėjome. Bet važinėti į darbą neturiu kuo, o jei tik minimumą moka, tai nieko ir neuždirbsi. Man reiktų apie 1000 eurų, kad mieste išsinuomočiau butą, susimokėčiau už nuomą į priekį, mokesčius, pavalgyti nusipirkčiau. Tada galėčiau į priekį judėti“, – tokius paskaičiavimus sakosi padaręs Darius. Šiandien jis dirba viešuosius darbus Šeštokų seniūnjoje, sako darbo nebijantis, ir jei jau reikia, tai jis tikrai padirbės. „Tačiau iš pašalpos tik mokesčius susimoku, dar pavalgyti – ir nieko nelieka, tai prisiduriu pas žmones dirbdamas“, – pasakoja jis. Ir neatsistebi Darius, kad dabar jo pagalbos prašo žmonės iš Krosnos ir net Lazdijų: „Tokios komedijos dar nebuvo! Bet juk dabar tikrai nėra ko paprašyti padirbėti. Drebančių neimsi, o darbininkų tai nėra.“ Džiaugiasi galintis padirbėti, darbo nebijantis, o ir gebantis daug ką. „Liaudžiai padedu“, – teigia.
Jis nesiskundžia, mat pavalgęs, stogą virš galvos turi, atsigulti irgi yra kur, gerų žmonių, kurie pagelbėti neatsisako, yra. Darius viskuo patenkintas: ir gyvenimu, ir savo būtimi: „Nesiskundžiu, man viskas gerai, visko užtenka. Valdžia padeda: ir seniūnė, ir socialinė darbuotoja.“ O paskui netgi pataria savo likimo broliams ir sesėms. „Nereikia bijoti išsakyti savas problemas ir bus atsižvelgta, tik reikia kalbėti, kreiptis, ir pagelbės: ir seniūnija, ir savivaldybė“, – štai taip filosofiškai jis laviruojantis šiame gyvenime ir pro šalį neprašauna. O užsienis nevilioja? „Buvau išvykęs į Airiją „pasižmogėt“, bet ekonominė krizė užklupo, tad sugrįžau namo“, – sako jis.
„Realybiškai viską paaiškinau, ponia, realybiškai“, – išvedžioja jis ir apsidžiaugia, kad tapsiąs Lazdijų žvaigžde. „Štai taip ir einam pirmyn“, – su šypsena sako Darius Grap iš Krosnėnų.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“