Politikų Vabuolų dinastijoje visuomet buvo laikomasi vieno pagrindinių gyvenimo kriterijų – žmogiškumo

Tėtė liepė tarybos narei J. Juodzevičienei išlikti žmogumi.

Būna žurnalisto darbe idėjų, kurias nešiojiesi ne vieną mėnesį, kol supranti, kad metų pabaiga yra pats laikas užbaigti darbus ir parašyti tai. Taip nutiko ir su šia rajono politikų ir gerai rajone žinomų žmonių Vabuolų iš Žagarių kaimo šeima, kurią nuo pat Nepriklausomybės pradžios, o gal ir gerokai anksčiau, pažįstu ne tik kaip gerus žmones, bet ir kaip politikų šeimą.

Juozas ir Liudvika Vabuolai savo laiku yra buvę išrinkti ir dirbę Lazdijų rajono savivaldybės taryboje. Dabar tuo keliu yra pasukusi ir jų dukra Jūratė Juodzevičienė, jau trečią kartą iš eilės matoma aktyviausių rajono tarybos narių gretose.

Kaip taip nutiko, kad nesaldi politiko duona šioje šeimoje teko visiems trims? Apie tai savo mintimis jie su „Lazdijų žvaigžde“ nuoširdžiai ir atvirai sutiko pasidalinti.

Gyvenime – nuo piemens iki rajono vicemero

Juozas Vabuolas, jau kuris laikas savivaldybės tarybos posėdžius su žmona stebintis tik internete, sako, kad nuo politikos ir rajono gyvenimo iki šiol taip ir neatsijungė. Nors galėtų – išėjo užtarnauto poilsio, neturėdamas jokių nuoskaudų. Gyvenimui paįvairinti dabar su ansambliu „Seirija“  padainuojantis. Ir gyvenimas eina įdomiau. Nenuobodžiai.

Dar tarybiniais laikais jis buvo rajono deputatų tarybos nariu, Šlavantų apylinkės, kuri buvo tuometinio Morkavo tarybinio ūkio teritorijoje, viršaičiu. Gili istorija, sako Juozas. Abu prisimename, kaip aš, tuomet dar „Respublikos“ dienraščio žurnalistė, atvykau į tą apylinkę pažiūrėti neeilinio reiškinio: vietiniai žmonės saugojo apylinkės pastatą ir savo viršaitį, kad jo iš darbo neatleistų. Buvo pati Sąjūdžio pradžia. Ir Juozas Vabuolas, pats būdamas išrinktas į rajono Sąjūdžio grupę, ne visiems rajono Sąjūdžio vadovams patiko. Nes buvo atėjęs iš „tų“ laikų, ir tokie, kaip tuomet atrodė sąjūdiečiams, turėjo būti nušluoti, užmiršti, o visi, užėmę tais laikas bet kokias vadovų pozicijas, išvyti. Tačiau vietiniai žmonės manė kitaip. Nes Juozas nebuvo tipinis valdininkas, naudojęsis savo padėtimi. Kiekvienam, kas tik kreipėsi pagalbos, stengėsi padėti. Ką ten padėti – ir apginti, jei reikėjo.   

Darbo biografiją, jei ją reikėtų parašyti labai išsamiai, pradėjo... nuo kolūkio karvių ganymo. Tiesa, tai buvo dar vaikystėje, kai vos 13–14 metų būdamas vasaros atostogų metu padirbėjo ganydamas kolūkio bandą. Tas laikas užgrūdino – belakstydamas paskui nuo bandos atitrūkusias karves taip išsitreniravo, kad ir vėliau, jau po daugelio metų dalyvaudamas rajono sporto olimpiadose, ne vieną prizą bėgimo rungtyje yra laimėjęs. O karvių ganymas buvo ne iš gero gyvenimo – mama viena augino vaikus, tėvas anksti mirė, tad visiems savo indėliu reikėjo prisidėti. Tiesa, mama po to ganymo buvo tokia gera, kad už gautus pinigus leido Juozo taip trokštamą akordeoną nusipirkti...

Per gyvenimą ne vienus metus teko dirbti ir traktorininku, nes prasigyventi reikėjo, jau buvo šeima. O traktorininko alga, jei sunkesni darbai tekdavo, ir tarybinio ūkio direktoriaus algą viršydavo...

Tuomet jau buvo baigęs Veisiejų žemės ūkio technikumą. O 1978-aisiais, kai baigė Žemės ūkio akademiją, tapo Šlavantų apylinkės viršaičiu. Vėliau teko padirbėti žemėtvarkos tarnyboje. 2000–2003 metais buvo išrinktas į rajono savivaldybės tarybą, tapo rajono vicemeru. Mero postas tuomet atiteko Jonui Matulevičiui, kuris su savo vadovaujamais „Naujosios sąjungos“ kandidatais gavo daugiausia balsų.

Pamena – jie buvo puiki komanda, turėjusi daug idėjų ir labai norėjusi padaryti nors ir paprastų, tačiau labai reikalingų darbų kaimo žmonėms. Būtent tuo metu buvo pradėti didieji Lazdijų miesto parko tvarkymo darbai, savivaldybės darbuotojai pavasariais išeidavo į talkas, tada, jei kas buvo pamiršęs, gimė ir legendinė mūsų Pasienio fiesta, Rudenėlio šventė, savo tradicijas išlaikiusi iki šiol.

Juozas Vabuolas, pasistatęs namus Žagaruose, iki šiol ten gyvena kartu su dukros Jūratės šeima. Ir džiaugiasi, kad šis kaimas nemiršta, kad Jūratės bendraamžiai, čia gyvenantys, yra aktyvūs, susijungę į bendruomenę kaimui padarė daug gerų darbų, žmones išjudina, suburia bendroms šventėms, o  aktyvios pirmininkės Lijanos Kubilienės energijos pakanka ir Leipalingiui, kur ji dirba seniūnijoje, ir Druskininkams, ir Žagariams.

Beje, kalbant apie politikų dinastijas, tai ir Artūras Margelis, buvęs rajono meras, yra giminaitis –  Juozas Vabuolas ir Artūro Margelio mama yra pusbrolių vaikai.

Įdomiai tas gyvenimas susiklostė, sako Juozas Vabuolas, ilgus metus dalyvavęs Valstiečių partijos veikloje. O dabar – jau ne, jau liko tik pensininkų partija, kuri, jei moki įdomiai gyventi, yra visai nenuobodi. Nes su žmona daug keliauja, yra aplankę ir Egiptą, ir Ispaniją, ir Izraelį...

Laimė, jei namuose lieka kartu gyventi vaikai

Liudvika Vabuolienė, anais laikais dirbusi skyriaus valdytoja ir Avižieniuose, ir Žagariuose, taip pat buvo žmonių mylima ir gerbiama. Už darbą ne kartą buvusi apdovanota padėkomis ir kruizine kelione per 5 valstybes, ne kartą jos nuotrauka pagal tuometines tradicijas puošė rajono garbės lentą. Sako, kaip ir kiekvienas sąžiningas žmogus, tiesiog stengėsi dirbti savo darbą. Nors buvo ir nepatenkintų, visiems įtikti nebuvo įmanoma. Bet būtent jos kaimų žmonės Liudviką Vabuolienę pasiūlė į pirmąją po Nepriklausomybės atkūrimo rajono savivaldybės tarybą, ja pasitikėjo.

Prisimindama tuos laikus, moteris sako, kad rajono valdžioje tuo laiku darbas nebuvo toks įtemptas – žmonės buvo vieningesni, nebuvo jokių užkulisinių veiklų, jokių suokalbių. Nepriklausomybė žmones buvo labai pakylėjusi, padariusi juos geresnius.

Sako esanti labai jautri, todėl labai išgyvendavo dėl vyro, jei jam nesisekdavo. O šiuo metu dėl dukros Jūratės – dar labiau. Kai ji ėjo į politiką, tėvų neatsiklausė. Su tuometiniu rajono meru Artūru Margeliu jie susitiko Seirijų vidurinėje, kur ji dirba socialine pedagoge. Pasikalbėjo ir sutiko dalyvauti rinkimuose konservatorių partijos, kurios skyriui rajone tuomet vadovavo Margelis, sąraše. Jūratė yra be galo reikli sau, daugiau laiko skiria tarybai, kitiems savo darbams nei šeimai. Liudvika Vabuolienė su vyru kantriai stebi tarybos posėdžių transliacijas ir viską ima giliai į dūšią.

Nors pati ilgai dirbusi vadovės darbą ir net 7 motociklus suvažinėjusi per tą laiką, ji tvirtina, kad vadovauti nėra moteriškas darbas. Ir šalies, ir rajono valdžioje dabar moterų dauguma, o jai norisi daugiau vyriško balso...

Šeimoje jie iki šiol gyvena intensyvų gyvenimą – rudenį arba pavasarį keliauja kur nors į šiltus kraštus, vasaromis dirba savo ūkyje, šiltnamiuose. Tačiau darbe yra vis tiek geriau nei pensijoje – ten būni tarp žmonių, gyvenimas įvairesnis. Dabar jį paįvairina tik feisbukas ir televizija, kurios ramiai taip pat žiūrėti negalinti – vis mezganti.

„Laimingi tėvai, jei nors vienas vaikas lieka namuose“, – sako ji apie kartu gyvenančią dukros Jūratės šeimą. Ir džiaugiasi, kad Žagariai dar tokie gyvi – į tuščias sodybas keliasi nauji gyventojai, vaikai ir anūkai turi bendraminčių, smagiai leidžia čia savo gyvenimą. Sūnus Ramūnas ir dukra Jūratė jiems padovanojo keturias anūkes. Laimingai krykštauja jau ir proanūkė Adelė, pradedanti antrąjį savo gyvenimo mėnesį.

Tėtė liepė išlikti žmogum...

Jūratė Juodzevičienė prisimena, kad į politiką pasisiūlė pati. Nors yra labai užimta, dirba ne tik socialine pedagoge Seirijų vidurinėje, bet ir slaugytoja Lazdijų ligoninės priėmimo skyriuje. Tačiau šie darbai leidžia iš arčiau pažvelgti į žmonių bėdas, socialines problemas, o dirbdama taryboje, tiki, gali jiems ir daugiau padėti. Medicina jai – arčiausiai širdies, nes čia, pagelbėjęs žmogui, greičiausiai pamatai savo darbo rezultatą. Nors ir socialinių bėdų čia daugiausia išvysti, dėl ko labai skauda širdį. Kai kurias jų žmogui Jūratė stengiasi padėti įveikti, kai kurie tos pagalbos nepriima, nemoka išgirsti, ką ji siūlo. Matydama mamos darbą, ir dukra Akvilė pasirinko mediciną – ji šiuo metu jau dirba gydytoja Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikose. Socialinis darbas mokykloje Jūratei taip pat patinka. Jaunimas dabar turi tvirtą nuomonę. Visais klausimais, net ir politikoje. Dvyliktokė Augustė, dar neapsisprendusi dėl specialybės, taip pat yra tvirta, mama dėl jos nebijo.

Kaip politikė Jūratė sako labiausiai išgyvenanti dėl to, kad ne dėl visko ir ne visada galinti žmonėms padėti ir ne visi tai supranta. „Pirmos eilės ir scena – ne man“, – tvirtina Jūratė labiau besilaikanti nuostatos, kad geri darbai yra daromi tyliai. Nesireklamuoja, kad pagelbėjo, padėjo, pakėlė kažką, todėl ne visi mato tuos darbus. Ji ir kraujo skubanti duoti, kai reikėjo, ne vieną savaitę savanoriavo Ukrainos pabėgėlių centre Alytuje.

Pareigų nesivaikanti ir jų nenorinti, nors ne kartą jai buvo siūlomi ir politiniai postai. „Mačiau tėtės pavyzdį, kaip stengiasi, padeda žmonėms, ne kartą juos veždavo pas gydytojus, stengėsi ir kituose reikaluose pagelbėti. O kai aš ėjau į politiką, sakė – tik išlik žmogum“, – pasakoja Jūratė.

Pirmą  kartą konservatorių sąraše ji buvo įrašyta 41-uoju numeriu, todėl nesitikėjo, kad į tarybą pateks. Bet tais metais daug kas iš tarybos pasitraukė pasirinkdami pareigas, kurios buvo nesuderinamos su tarybos nario darbu, ją ir rinkėjai reitingavo. Šiais metais į tarybą nuo konservatorių partijos ji išrinkta tik su kolega Audriumi Klėjumi. Ir tai yra dar didesnis įvertinimas, nes daugelis ilgamečių ir gerbiamų šios partijos narių į tarybą nepateko.

Jai labai svarbu daugiau balsų gauti savame krašte, savo apylinkėje. „Jei tavo kaime už tave nebalsuoja, tau, kaip politikui, turi būti signalas, kad gal netinki toms pareigoms“, – įsitikinusi Jūratė.

Didelis politikės autoritetas jai yra bendrapartietė, Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, kantriai dirbanti sudėtingoje srityje, bet apie tai garsiai nešaukianti.

Laisvalaikis? Jo nedaug, tačiau atostogas stengiasi išnaudoti kelionėms. Keliauja kartu su brolio šeima – susidaro net 9 žmonių kompanija. Tai puiki galimybė ne tik pamatyti svečius kraštus, atsipalaiduoti nuo kasdienybės, bet ir pabendrauti su artimiausiais žmonėmis, kuriems per kasdienį bėgimą, darbus, visuomeninę veiklą ne visuomet lieka laiko.

Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“ (2023-12-22)

Autorius: 
„Lazdijų žvaigždės“ inf.