O. Juodkienė: „Dievo man skirta mylėti žmones“

Apie Onutės Juodkienės, ilgametės Lazdijų dekanato ir Lazdijų šv. Onos parapijos „Carito“ vadovės darbus mūsų rajono žmonės sužinojo tikrai ne šiemet Vasario 16-ąją, kai jai iškilmingo minėjimo metu buvo įteikta simbolinė Laisvės angelo statulėlė ir premija. O. Juodkienė matoma, sutinkama nuolat ir visur: Lazdijų Šv. Onos bažnyčioje, savivaldybės įstaigose, „Maisto banko“ akcijose ir kituose renginiuose, kur ne tik jos rankų, gebėjimų, bet ir širdies gerumo prireikia likimo nuskriaustiems žmonėms. Rajono spaudoje ne kartą buvo rašyta apie gerus jos darbus, pasiaukojamą kasdienę veiklą.

„Lazdijų žvaigždė“ kalbino šią aktyvią rajono moterį iškart po apdovanojimo. Kalbėjomės ne tik apie jos veiklą, bet ir apie asmeninį gyvenimą, apie tai, kas ir kada paskatino rūpintis gyvenimo paraštėse atsidūrusiais žmonėmis.

Pirmoji auka buvo 2 rubliai

„Sakau – Dievo taip buvo lemta, kad visą gyvenimą rūpinuosi tais, kuriais nėra kam pasirūpinti, kuriems labai sunku, kurie gal neturi kitos išeities, kaip kreiptis pagalbos į svetimus žmones“, – kalba pokalbio pradžioje lazdijietė O. Juodkienė. Ji labai aiškia prisimena pirmosios savo pagalbos, piniginės aukos, atvejį. Tuomet ji po stojamųjų egzaminų į Kauno medicinos institutą nesuspėjo į paskutinį autobusą. Jai su drauge teko nakvoti autobusų stotyje. Priėjo moteris, pasiskundė, kad einant per perėją ją ištiko epilepsijos priepuolis. Kai atsipeikėjo, rankinės jau nebebuvo – kažkas pasinaudojo bejėgiška moters situacija. Ir Onutė davė jai 2 rublius – tėvų pinigus, skirtus kelionei. Tuomet Onutei buvo 18 metų.

 Studijų metais nebuvo galimybės švaistytis pinigais ar ką nors remti – Onutės tėvai dirbo Veisiejų miškų ūkio Kapčiamiesčio chemijos ruože, atlyginimai buvo nedideli. Teko pačiai labai taupiai gyventi. Padėti žmonėms galėjo tik tada, kai po studijų sugrįžo į Lazdijus, pradėjo dirbti vaistinėje. Nors ir tuomet išlaidauti daug negalėjo – su vyru statėsi namus, gimė vaikai. Bet jei į vaistinę ateidavo žmogus ir pasakydavo, kad neturi šiandien pinigų vaistams, o jų būtinai reikia, duodavo. Į skolą. Būdavo, vieni grąžina, o kiti – ne. Onutė, nesulaukusi grąžinant, iš savo kišenės tas skolas padengdavo. Nedideli, pasak jos, tai buvo pinigėliai. Ir atvejai – ne kasdieniai.

Pačiai teko nelengva gyvenimo misija

Gyvenimas 180 laipsnių kampu apsivertė, kai prieš 29 metus žuvo sūnus. Jaunas, vos 23-ejų metų. Tuomet sako suvokusi gyvenimo trumpumą, būties laikinumą. Ir beribis skausmas tuomet vertė imtis kokios nors veiklos. Pasak Onutės, žmonės tokiais ekstremaliais gyvenimo atvejais ieško išeities: vieni renkasi degtinę, kiti – Dievą... Žmonės pajuto, sužinojo apie jos ketinimus padėti: ėjo ir ėjo su savo bėdomis, o ji ieškojo išeičių, ieškojo rėmėjų. Vienai lazdijietei, kurios butas dėl skolų jau buvo prie pardavimo ribos, padėjo su vyru skolas išmokėti, butą išpirko. Kitą kartą su vyru sustojo pavėžėti žmogaus, laukiančio pakelėje Rudaminos link. Paaiškėjo, kad jis neseniai grįžęs iš kalėjimo, vienas augina du vaikus. Ilgai jam padėjo: rengė vaikus, pirko maistą. Vėliau jis žmoną susirado. Gerą. Tačiau padėkoti Juodkų šeimai niekuomet nepamiršdavo. Vienai lazdijietei, vienišai motinai, vaikus padėjo auginti. 10 metų kunigo Valerijaus Rudzinsko Panaroje įsteigtus Pilnų namų bendruomenės namus, kuriuose reabilitaciją atliko priklausomybių turintys žmonės, lankė, vežė jiems vaistus, kitaip rėmė.

Kol kalbėjomės, Onutė papasakojo ne vieną istoriją apie pagalbą likimo laužytiems, sunkiai gyvenantiems žmonėms. Pamena, kaip pagelbėjo vienai moteriai, atlikusiai bausmę įkalinimo įstaigoje. Neprisimena, kaip ją susirado, nežinojo, už ką ji buvo nuteista. Tačiau jos laišką, padėką saugo tarp savo šeimos relikvijų iki šiol – taip nuoširdžiai ji yra parašyta.

O. Juodkienė kalba tik apie kitus, nors pačios širdis turi marias savo skausmo – sunkia liga serga jos dukra Margarita, ilgus metus buvusi dešinioji ranka, talkinusi remiant vargo ištiktuosius. Rūpestis ir malda. Tik tuo ji šiandien gyva.

Rėmė ir ukrainiečius

Visi žmonės Dievo yra kuo nors apdovanoti – kas geru balsu, kas iškalba, išvaizda. Jai Dievas davė meilę žmonėms – be jos nebūtų susidorojusi su netekties skausmu, nebūtų galėjusi dirbti to, ką daro šiandien. 11 metų ji vadovauja Lazdijų dekanato ir Lazdijų Šv. Onos bažnyčios „Caritui“. Dar vaistinėje dirbo, kai šiam darbui pakalbino vos Lazdijuose dirbti pradėjęs klebonas Nerijus Žvirblys. Nuo to laiko jie dirba kartu – Onutė rūpinasi ne tik vargšų, vienišų senolių globa, bet ir telkia parapijos tikinčiuosius bendroms maldoms, rūpinasi, kad  jie nesijaustų pamiršti Motinos, Tėvo dienos proga, per Onines, kai parapija švenčia titulinius atlaidus.  

Kai prasidėjo Ukrainoje karas, O. Juodkienė buvo viena pirmųjų, kuri su „Carito“ moterimis puolė rinkti paramą, ieškoti rėmėjų. Ji pasakoja, kaip iš Lenkijos vežė mėsos konservus, nes ten pigiau, kaip pirko vitaminus, sausainius, kaip viena lazdijietė paaukojo 30 kilogramų medaus. Visa tai per Juknevičių šeimą, kurie patys veždavo siuntas į Ukrainą, ar kitais kanalais iškeliavo. Ir, reikia tikėti, tikslą pasiekė. Į Lietuvą atvykusius ukrainiečius rėmė – iki šiol su viena šeima, įsikūrusia Vilniuje, bendrauja, vos ne šeimos nariais jie tapo. Gelbėjo ir Kapčiamiestyje apgyvendintiems nelegaliems migrantams.

„Vienas lauke – ne karys“, – sako O. Juodkienė. Ir vardija jai talkinančias „Carito“ moteris: Stasę  Valukonytę, Lionę Jurkonienę, Janiną Ivanovienę, Birutę Pilišauskienę, Stasę Pečiukonienę, Laimą Šilanskienę. Be jų būtų kaip be rankų.

Padėkų ir apdovanojimų nelaukia

Onutė sako niekuomet nelaukdavusi įvertinimo, pagyrimų, žinomumo.  Žmonės jai patiki pinigus, remia produktais, daiktais. Pagalbos pas įstaigų vadovus, pas verslininkus sako einanti pakelta galva, nes žino, kad dėl labai svarbaus reikalo eina. Dėl savęs jokiu būdu nesikreiptų. Ir žmonės ją supranta, išgirsta. Gal tik 2 ar 3 kartus yra atsisakę paremti.

Duodama parama, pasak Onutės, nepriklauso nuo piniginės storio. Tie, kurie patys yra patyrę skurdo ar skriaudų, būna dosnesni, o kiti gerumo dureles ne taip plačiai praveria. Bet visiems – ačiū.

Yra sulaukusi ir pašaipų, kad „Caritas“ pijokus remia. Skaudžiausia, kad tai sakė pakankamai išsilavinę, pareigas kažkada užėmę žmonės. Sako, parodyk man šiandien vargšą, tada aukosiu. Tačiau tokie žodžiai jai širdies neužgauna, nes žino, kad savo ataskaitą ji teikia tik Dievui – tam, nuo kurio nieko nenuslėpsi, jo neapgausi, nepameluosi.

Laisvės angelas – pirmas ir vienintelis O. Juodkienės apdovanojimas už viso gyvenimo gerumo darbus. Iš Lazdijų dekanato dekano N. Žvirblio rankų dar yra gavusi popiežiaus Pranciškaus portretą su jo autografu ir asmeniniu palaiminimu. Sako dirbanti dėl pačių mažiausiųjų, o savo darbus skiria Dievui.

Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-02-23)