Nuo 10 kapeikų už bandelę iki perlų, deimantų ir išskirtinių kelionių

Irma Wesche iš Lazdijų į Vokietiją išvyko dar 2001 metais. Anot jos, buvo bandymų dirbti ir Anglijoje, bet kažkaip nepavyko, o Vokietijoje ji jaučiasi gerai: sukūrė šeimą, auga du vaikai – vienuolikmetis Jonas ir septynmetė Izabela. Tiesa, šiandien Irma laiminga gyvendama tik su savo vaikais: „Tiesiog taip susiklostė – išsiskyrėme. Kalėdas vaikai praleido su tėčiu, tad aš keliavau į Meksiką.“
Irma maloniai sutiko kalbėtis, nuoširdžiai papasakojo savo istoriją, tačiau svarbiausia, ką jauna moteris nori pasakyti, yra tai, kad jos gyvenimas buvo visoks: jame buvo ir skausmo, ir aukštumų – toks ir dabar. „Mokykloje negalėjau nusipirkti bandelių už 10 kapeikų iš mokyklos virtuvės, mat neturėjau už ką, buvo sakoma, kad pavalgysiu namie. Šiandien mano stalčiuje dūla perlai, deimantai, turiu prašmatnių drabužių, galiu leistis į kelionę už 5000 eurų, tačiau perlų vėrinius išsitraukiu itin retai, o keliones dievinau visada, nes kelionių įspūdžių iš manęs niekas neatims, ar būčiau vargšė, ar turtinga“, – kalba Irma ir pabrėžia, jog ji – jokia milijonierė. Kasdien važinėjanti dviračiu, tiesiog jaučianti nenusakomą laisvės pojūtį, mašiną nusipirko visai neseniai, bet naudojasi retai.
Ji – tas žmogus, kuris žino ir skurdo, ir vargo, ir sunkaus darbo skonį, mokėjo išgyventi, kai pinigų turėjo visai nedaug, protingai juos išleidžia ir tada, kai jų yra. Jai svarbu ne pasigirti, o parodyti, kad gyvenimas gali būti visoks: iškrėsti neįtikėtinus pokštus, iškelti ant bangos ir skaudžiai blokšti žemyn, o tam, kad vėl kiltum, reiks jėgų, atsikelti ir sunkiai dirbti. Tad tai, kad Irma šiandien gali sau leisti Naujuosius metus sutikti Niujorke ar Meksikoje – gyvenimo dovana, susikurta pačios rankomis. Buvo visko ir daug, skausmo yra ir šiandien. Ji – moteris, sakyčiau, fatališka moteris, kurios istorija traukia, stingdo ir ją išgirsti norisi. Labai... Apie lazdijietę, kaip ji pati sako, iš mielo Lazdijų kaimo, na, miestelio, dabar įsikūrusią Reino Pfalco žemėje, netoli Prancūzijos sienos, kur šiandien už lango plius 10, o medžiuose čiauška įvairiaspalvės papūgėlės.
Kalba 5 kalbomis, nori išmokti dar vieną – ispanų
„Visada norėjau studijuoti germanistiką – nepavyko įstoti, baigiau prekybą, dirbau kavinėse, parduotuvėse, esu dirbusi teisme, todėl daug Lazdijų žmonių puikiai menu ir šiandien“, – pasakoja ji. Irma imli kalboms, o ir dabar turi įprotį nuvykusi į svetimą šalį būtinai išmokti 10 tos šalies žodžių, ar tai būtų portugalų, ar ispanų, ar kokia kita kalba. „Kalbu lietuviškai, nors dabar mane jau daug metų supa vokiečiai, tad ilgą laiką lietuviškai net neturėjau su kuo pasikalbėti, vokiškai, žinoma, angliškai, lenkiškai, rusiškai, noriu išmokti ispanų kalbą. Na, nieko ypatinga“, – nuoširdžiai sako ji. Kalbos jai patiko nuo mažens ir tai jai gyvenime pravertė. Ji komunikabili: „Dar dirbant Lazdijuose parduotuvėse, kavinėse, man sekėsi užmegzti pokalbį net su nepažįstamais žmonėmis, patiko bendrauti. Ir kiti sakydavo, kad moku bendrauti su žmonėmis.“ Šiandien ji vėl su žmonėmis, tarp žmonių, paskendusi įvairiose veiklose. „Reikia nulenkti galvą prieš tuos, kurie svetimame krašte dirba Lietuvai ir dėl Lietuvos, puoselėdami lietuviškumą, nešdami žinią apie mūsų kraštą pasauliui“, – teigia Irma, ir pati dabar prisidėjusi prie šios veiklos.
Taip gera pabūti angelu kitam žmogui
Kažkada į Vokietiją pakliuvusi draugės pakviesta, galima sakyti, atsitiktinai, šiandien Irma kalba visomis Vokietijos tarmėmis, bet kokiame mieste drąsiai eina į spektaklius, operas, ką itin mėgsta: „Suprantu ir susikalbu be problemų. Ne taip, kaip buvo, kai tik atvykau, kai nesupratau: čia vokiškai ar angliškai kalba?“ Šiandien ji tarsi atiduodanti savotišką duoklę šiai šaliai, nes yra nepriklausoma, apsirūpinusi. Irma savanoriauja – neatlygintinai padeda seneliams vokiečiams ir į klausimą, kam jai to reikia, turi labai paprastą atsakymą: „Kartais taip gera pabūti angelu pagyvenusiam žmogui.“ Juk, anot Irmos, vokiečiai – tolerantiški žmonės, svetingai tuomet priėmę ją – mergaičiukę iš Lietuvos.
Bet ir savo krašto Irma nepamiršo. „Jonukas – tikras patriotas, jis labai stengiasi kalbėti lietuviškai, mokosi, Izabelai kiek sunkiau, o ir aš pati dabar įsitraukiau į Lietuvių draugijos veiklą. Padedu atlikti organizacinius darbus, vedu renginius. Anksčiau mėgau kepti, bet virti – ne. O juk mano mama buvo puiki šeimininkė. Nepatikėsite, bet spanguolių kisielių pirmąkart viriau Vokietijoje. Ruošėme Kūčių stalą, vokiečiams pasakojau apie mūsų tradicijas, – pasakoja Irma apie savo veiklą Lietuvių draugijoje. – Ši veikla teikia džiaugsmo, įneša optimizmo, o juk optimizmo mokausi kasdien.“ Irma puikiai žinanti, ką reiškia krytis į pesimizmą, liūdesį ir net ligą.
Įsitikinusi: apkeliaus aplink pasaulį
Ar kada nors sugrįš į Lazdijus? „Niekada nesakau, kad niekuomet. Gal kai pasensiu? Traukia tie Lazdijai labai ir draugių turiu“, – sako ji. O keliauti visada norėjusi, iš pradžių nė svajoti nedrįsusi, juk gyventa Sovietų Sąjungoje. Tačiau, keičiantis laikams, Irmos gyvenime vyko tai, apie ką ji nesvajojusi: „Dar gyvendama Lazdijuose apkeliavau visą Europą. Girdėjau sakant, kad pinigus atidėčiau juodai dienai, o aš – ne. Keliavau. Vos tik užsidirbu nors kiek, tuoj kelionę planuoju, kad ir autobusu, kad ir viena. Ir vienai keliauti man buvo gera.“ Jai ir anuomet, ir šiandien kelionėse draugijos nereikia. Irma prisimena, kai ji su drauge, dvi pramuštgalvės, iš Kauno skrido lėktuvu į Palangą. „Pirmą kartą“, – pabrėžia tą įsimintiną dieną prisiminusi ji. Kažkada po Europą trankėsi autobusais, šiandien kelionėms renkasi specialius maršrutus – išskirtinius. Lanko parodas Paryžiuje, Amsterdame. „Man įdomu, nes ir pati piešiu, net nežinojau, kad gebu, bet pabandžiau ir man pavyko, esu net pardavusi keletą savo darbų, pinigus skyriau labdarai, piešimas – man savotiška terapija“, – pasakoja ji. O kur dar trauks, į kurį pasaulio kraštą? „Svarstau, kad į Nikaragvą, Panamą, Kosta Riką smagu būtų nukeliauti. Tikrai žinau, kad apkeliausiu ir aplink pasaulį, tik nežinau, kada tai padarysiu, bet tikiu, kad padarysiu“, – sako Irma ir priduria, kad niekad negali žinoti, kaip Dievulis viską sudėliosiąs. Ir, ko gero, vėl – viena kaip visada. „Aš – katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas“, – seno vaikiško filmuko žodžiais kalba ji.
Dzūkė bet kuriame pasaulio kampelyje yra dzūkė
„Nesu visko pertekusi, tačiau esu apsirūpinusi ir žinau, kad po tiltu nereiks gyventi, o ir užsidirbti viską galiu savomis rankomis“, – pabrėžia Irma. Anot jos, ji – ta moteris, kuri ir mezga, ir siuva, ir namus pagal metų laikus dekoruoja, puokštes daro – visko gyvenimas išmokęs. Irma sako, jog jai, kilusiai iš „biednos“ šeimos, kai, anot jos, ir nauji batai, ir graži striukė buvo svajonė, atsivėrusios naujos galimybės suteikia gyvenimui kitokią kokybę, tačiau niekad nepamiršta savo praeities ir to nežaboto noro gyventi – gražiau, šviesiau, maloniau. Tad šiandien ji dėkoja nuolat ir už viską, nes žino tikro gyvenimo skonį. „Esu dėkinga už viską, ką man davė gyvenimas. Tačiau už dyką niekad nieko negavau, viską užsidirbau pati. Kartais galvoju, kad už gerus darbus man gerai ir atsilyginama, bet didžiuotis ar puikuotis negaliu. Esu paprasta kaip trys kapeikos“, – nuoširdžiai kalba Irma Wesche ir jos dzūkiškas nuoširdumas paperka. Nepatikėsite, bet ji vis dar dzūkuoja: „Dzūkavimo nepamiršau. Dzūkė buvau, dzūke ir liksiu.“

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“

Nuotr. iš asmeninio archyvo.