Nuo šešių ryto – su darbo kombinezonu, nuo aštuonių – jau kostiumuotas

„Man imponuoja akmuo, metalas ir medis. Savo kūriniuose stengiuosi tai suderinti“, – sako Lazdijų rajono savivaldybės socialinės globos centro „Židinys“ direktorius Egidijus Aleksonis.
Liaudies išmintis byloja: ką išmoksi – ant pečių nenešiosi. Taip ir jam. Viską, ką moka, stengiasi perduoti savo vaikams. Taip jis vadina būrį globotinių. Žodžio „svetimi“ direktorius neištarė nė karto. Tik štai kaip direktoriui reikės atšokti visų vestuvėse? Egidijus tik kvatoja...
Jau ketveri metai jis – vadovas, prieš tai taip pat socialinėje srityje darbavosi septynerius metus. Prisipažįsta, kad darbu gyvena 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Taip jau įpratęs, tai tapo jo gyvenimo būdu: „Telefonas visada įjungtas, nes nežinau, kada galiu sulaukti skambučio, kada prireiks pagalbos. Iš mobiliosios komandos esu sulaukęs skambučio ir trečią nakties. Tuomet reikia greitai reaguoti, spręsti iškilusias problemas. Tai mano pareiga.“
Sako nepavargęs, jį tai veža: vaikų istorijos, buvusios skaudžios, prasidėjusios nuo prašymo pavalgyti, rutuliojasi laiminga linkme. Tame mato didžiausią prasmę. „Socialinis darbas jau įaugęs manyje“, – teigia prisipažindamas, kad lengva nebūna, iššūkių daug.
Tačiau šįkart – ne apie tai.
Prieš 20 metų nė pagalvoti negalėjo, kad akmenis teks pirkti
Atskleidžia, jog darbų iš akmens savoje sodyboje Aštriojoje Kirsnoje išties daug: „Su akmenimis draugauju jau dvidešimt metų.“
Pirmas darbas buvo akmeninė pavėsinė ir židinys, kuris ir šiandien atlieka visas funkcijas. „Norėjosi pasidaryti stilizuotą židinį, tad įkomponavau ir vežimo ratą“, – sako jis.
Vyriškio rankoms akmenys paklūsta, jis geba juos netgi suskaldyti: „Suskaldyti akmenį jėgos nereikia, tik proto ir žinių.“ Tuoj paaiškina, kad akmenys turi tam tikras linijas, „siūles“, neturėdamas žinių gali didžiausiu kūju skaldyti ir niekaip neperskelsi, o žinodamas paprasčiausiu plaktuku gali suskaldyti.
Akmuo jam simbolizuoja ilgaamžiškumą. Esą anksčiau jų buvę kiek tik nori, pilnos pamiškės, dabar jau tenka ir nupirkti, investuoti į tai: „Jei anksčiau buvo keista, netgi juokinga, kad miestiečiai moka pinigus už akmenis tvoroms, tai dabar jau nieko nestebina nusipirkti akmenų.“
Suradęs laiko, jis ne tik savai sodybai kuria grožybes iš akmens, mielai padeda, pasidalija patirtimi ir su draugais, bičiuliais, yra ir jo darbais besidžiaugiančiųjų, mat originalūs – kopijuoti nepatinka. Užtenka pamatyti kokią detalę ir fantazija jau nenumaldomai neša tolyn, susidėlioja vizija, kaip turėtų atrodyti, koks turėtų būti galutinis rezultatas.
„Tik vis to laiko labai trūksta“, – tikina pašnekovas prisipažindamas, kad pradėdamas atostogas ne apie keliones galvoja, o kad jau dabar tikrai kažką padarysiąs. Stengiasi surasti laiko, puoselėti savo sodybą. Sako, kad reikėtų joje daugiau erdvės. „Minčių daug, jos sukasi galvoje, norisi įgyvendinti“, – prisipažįsta pats meistras. Tai jo atsipalaidavimo būdas po dienos darbų. Kasdien, žinoma, to nedaro, bet jei jau pagavo įkvėpimas – nesustabdysi. Tuomet gali darbuotis iki išnaktų, diena ar naktis – jau nebesvarbu, mintis gena mintį, noras padaryti iki galo priverčia neatsitraukti, nepalikti neužbaigto darbo.
Tačiau, netgi du dešimtmečius besidarbuodamas su akmeniu, Egidijus sako esąs savamokslis.
Į metalo laužą keliauti turėję daiktai virsta funkcionaliais kūriniais
Metalas jam taip pat paklūsta. Sako, kad potraukis, ko gero, iš tėčio paveldėtas. Yra padaręs visą komplektą: krosnelę, šašlykinę, rūkyklą. „Tėtis visada prie metalo buvęs. Pagal specialybės – tekintojas. Veždavosi ir mane į darbą. Kolūkio kalves esu matęs“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas. Dabar jau namuose kalvystei skirtas kampelis yra, visi tam reikalingi įrankiai.
 Įdomu tai, kad E. Aleksonis savo darbams panaudoja kitiems jau nereikalingus, užmirštus, nurašytus daiktus, kažkada žmonėms tarnavusius padargus. Anot jo, kaimuose jų tikrai dar galima surasti: „Kartais žmonės nežino jų tikrosios vertės, sako, kad į metalo laužą vešią. Dar galima atrasti nuostabių dalykų.“
Komplekto – krosnelės, šašlykinės, rūkyklos – pagrindas yra smetoninis dvikinkis plūgas, kurį jis nupirkęs už simbolinę kainą ir taip prikėlęs antram gyvenimui, kitaip jis jau būtų iškeliavęs į metalo laužą: „Paprastame žemės ūkio padarge aš įžvelgiu daug daugiau.“
Medžiui reikia daug laiko, o jo trūksta
„Su medžiu dabar jau mažiau dirbu, mat tam reikia daug laiko ir didelio kruopštumo. Meilė medžiui taip pat iš tėčio. Jis dirbo dar ir technologijų mokytoju mokykloje, paskui ir aš, – sako vyras, kurio mokiniai su darbeliais iš medžio dalyvaudavo olimpiadose, užimdavo prizines vietas rajone. – Kai pagalvoju apie medį, iškart šilti jausmai užplūsta“.
 Savo sodyboje – jo rankų darbo suoleliai, statulėlės, lauko sūpynės. Egidijaus rankose gimė netgi rūpintojėliai. Pripažįsta, kad tai ilgas ir sudėtingas procesas: „Dabar jau nebedarau.“
To, ką pats moka, ir vaikus pamoko: rezultatai akivaizdūs
Egidijus – ne iš tų direktorių, kurie tik su kostiumu vaikšto: „Nesu popierinis direktorius. Stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su vaikais, juos pamokyti to, ką pats moku.“ Jį dažnai gali pamatyti su darbiniu kostiumu – išgirstantis nusistebėjimų, kaipgi direktorius su vaikais baldus tveria ar grindis deda. „O man tai atrodo labai prasminga: bendras darbas, bendravimas mus suartina, rezultatai dar labiau džiugina. Neturiu gi aš tik prie stalo sėdėti. Tai ne man. Visas kolektyvas dirba nuoširdžiai, su meile, ne valdiškai, vaikai tą jaučia, o geriausias įvertinimas, kai vaikai darbuotojus pavadina mamomis ir tėčiais. Esu maksimalistas, reiklus, norisi, kad viskas būtų geriausia, idealiausia“, – teigia direktorius.
Nuo šešių ryto, kad nebūtų karšta, su „Židinio“ vaikais, o tai reiškia pagal Egidijaus terminologiją – savais, jie darbuojasi. „Šeštą valandą ryto vaikai jau būdavo atsikėlę ir manęs laukdavo“, – šypsodamasis pasakoja. Paskui jau rengiasi kostiumą.
Taip gimė terasa, kuri vaikų itin mylima. Ten dabar virte verda gyvenimas visą dieną ir vakarą, net į kambarius vaikai nenori eiti: ten ir valgoma, ir bendraujama. „Visi dirbome: nuo vyriausio, kuriam 16 metų, iki jauniausio, kuriam 11 metų. Plušome kaip skruzdėliukai“, – pasakoja direktorius.
 Ten anksčiau buvęs garažas. Gimus vizijai, kad galėtų būti terasa, pasibraižius planelį, pasiskaičiavus, pradėjus darbus, jau ryškėjant kontūrams, pasimatė darbo rezultatas, kuris sužavėjo vaikus: „Kai darai, kažkas pavyksta. Tai mato vaikai. Kelių dešimčių kvadratų erdvi terasa buvo kažkas „vau“ – savomis rankomis padaryta.“
Nuo ankstaus ryto iki vėlumos, nuo aštuntos iki pusės vienuolikos vakaro, pavargta ne juokais dedant grindis, o paskui įdomumo dėlei suskaičiuota, kiek galėjo uždirbti. „Vaikams reikia vyriškų veiklų. Noriu juos pamokyti kaip tėtis, jiems to trūksta. O jie tikrai noriai įsitraukia, susidomi, dirba. Net sunku patikėti, kaip mes šauniai darbuojamės. Dvylikamečiai kuo puikiausiai geba daug ką pasidaryti patys. O ir apie įrankius jau nusimano, norisi, kad jie žinotų, kas yra elektros suktukas ar grąžtas, kokias funkcijas atlieka“, – tikina direktorius.
 Remonto paslaugos juk brangios, tad grindis „Židinio“ namuose direktorius su vaikais susidėjo patys: „Patys pasidarę ir pinigėlių sutaupome kitiems dalykams.“
„Minčių turiu daug, mat globos namų teritorijos didelės, tad mes dar pasidarbuosime ir kažką gražaus, naudingo tikrai sukursime. Neišduosiu, bet tikiu, kad savo planus įgyvendinsime“, – prasitaria.
Direktorius tikina, kad gerai praleidę vasarą šiemet vaikai kaip niekad laukia rugsėjo pirmosios. Tokių laukiamų mokslo metų nemena nė pats direktorius: „Nori eiti į mokyklą.“
Pirmieji būsimo muziejaus lankytojai bus jo vaikai
Direktorius svajoja įkurti muziejų, pirmieji lankytojai bus jo vaikai. „Niekaip negaliu praeiti pro senovinius buities daiktus, rakandus. Šie daiktai labai vilioja“, – prisipažįsta direktorius. Yra sukaupęs nemenką kolekciją įvairių senovinių daiktų. Turi ir širdžiai brangių, mat jie artimų žmonių rankomis liesti: močiutės verpimo ratelis, čirvinės. Susidomėjęs senienomis Egidijus tikrai ne dabar, o jau prieš gerus penkiolika metų. „Dar ir dabar kaimo žmonių palėpės slepia neįkainojamų dalykų, jų surasti tikrai dar galima“, – patikina kolekcionierius.
Jam svarbu išsaugoti: „Turiu minčių įkurti muziejų. Tai būtų fantastiška.“ Tiesa, kol kas neturi patalpų.
 Egidijų galima pavadinti užkietėjusiu kolekcionieriumi, mat... „Renku Antrojo Pasaulinio karo eksponatus: šalmus, durtuvus, medalius, uniformas. Viską, kas papuola, kaupiu“, – pasakoja. Pomėgis rinkti karinę kolekciją, kaip pats sako, atsirado iš visagalio interneto. Prisipažįsta, jam visad sekėsi mokytis istorijos, domisi ir dabar, mėgsta skaityti istorines knygas. Šita nemenka kolekcija jau eksponuojama. Kolekcijoje: ir savo krašto daiktai, mat ėjo fronto linija, yra, žinoma, ir iš kitur: įvairiuose forumuose internete dairomasi, eksponatais keičiamasi. „Pas žmones yra užsilikę ir tokių daiktų“, – tikina jis.
Tai kada gi vyks jo vaikų ekskursija į muziejų? „Reikia viską sudėlioti, norisi, kad viską pamatytų: ir karinę, ir senienų kolekcijas. Manau, metų laikotarpiu tai išsispręs. Ekskursija bus“, – tikina E. Aleksonis. Tuomet visi kartu palytės ir visai neseniai direktoriaus iš akmens padirbtą „Laimės paukštę“.
Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“