Milijono vertas žygis: pasakiškas pasivažinėjimas po Kernavę

Lazdijų žirgininkų klubo vyrams, vadovaujamiems Ramūno Buinausko, surasti žirgyną „Namelis prerijose“ tikrai nesunku, mat jie čia lankęsi ne kartą. Svarbu pasirinkti keliuką su raudona rodykle su pasaga, kuris ir atveda į žirgyną netoli Kernavės, Poguliankos kaime. Trejos rogės, 5 raiteliai pasuko Kernavės piliakalnių link. Žygis – ypatingas, skirtas Lietuvos 100-mečiui. Kieme maloniai pasitiko šeimininkas Česlovas Marcinauskas, išgarsėjęs tada, kai savo augintais žemaitukais su bendražygiais nujojo iki Juodosios jūros.
„Namelis prerijose” sutiko svetingai
„Čia buvo plynas laukas“, – sakė vyrai, mosteldami ranka ir rodydami didžiulę teritoriją. Vėliau tai patvirtino ir pats šeimininkas Č. Marcinauskas. Pasak jo, kai tik atsirado galimybė pačiam laikyti žirgus, jis nedvejodamas tai padarė. Netoli Kernavės, Poguliankos kaime, pasistatė namelį, vėliau išdygo rąstinis namas, šalinė, tvartas, dirbtuvės, garažas, pavėsinė. Žemaitukų veislės žirgų auginimo ūkis populiarina šią veislę, stengiasi, kad kuo daugiau žmonių su jais susipažintų iš arčiau. Dabar šį žmogų, įsikūrusį prie pat Kernavės, lanko mėgstantys pabūti žirgų draugijoje, pajodinėti vaizdingomis vietovėmis ar pavažinėti jais kinkytoje brikelėje, o žiemą pralėkti su vėju žirgais traukiamomis rogėmis. Pajodinėti miške žemaitukų veislės žirgais arba išbandant save vienos ar net kelių dienų žygiuose raitomis ar karieta švenčių proga ar be progos – visa tai gali išbandyti kiekvienas. Tai visuomet įspūdinga, net jei niekada nesate sėdėję ant žirgo. O Lazdijų žirgininkų klubo vyrai bei moterys – jau ne naujokai, tad jų žygiai jau kitokie, kupini nepamirštamų įspūdžių, malonaus bendravimo ir to žodžiais nenusakomo jausmo, kurį vargu ar galėtų įvardinti ir jie patys. Kitaip būti negali, nes vos tik praeina kiek laiko, juos vėl traukte traukia ta nenumaldoma žygių su žirgais trauka. Tad į kelią...
Ant sniego – Lietuvai – 100
Smagiai lėkta su žirgais kinkytomis rogėmis per pusnis. Iš pradžių lauke tvyrojo nuostabi ramybė, dvelkė šalčiu, vėliau įsisiautėjo pūga. Debesys tartum sprogo ir iš jų pažiro sniegas ant Kernavės piliakalnių, miškų, žirgų ir žmonių. Milžiniškos snaigės krito ant jau ir taip sniegą vos nulaikančių eglių šakų, apšerkšnijusių medžių, plačių laukų, kalnelių ir klonių. Gurgždėjo sniegas, lėkė sušilę žirgai, aplink – miegantis miškas.
Pasaką primenantis miškas, virš pušų viršūnių tvyrojantis dangus ir paslaptingi takai pulkui žygeivių atsivėrė visu grožiu ir didybe. Vinguriuojantys miško takai vertė tai į kalną lėkti, tai jau nuokalnėn leistis ir vedė visus didingų Kernavės piliakalnių link. Sniego prislopintas žirgų kanopų bilsmas, įspūdingi vaizdai, atsiveriantys prieš akis – tikra šalčio pasaka. Vieniems – pažįstami takai, kitiems – ne. Tik viena aišku, jog to, ką matai, neužmirši niekada. Ir net žygiui pasibaigus dar ne kartą mintyse keliausi tais takais, kiek vaizduotė ir atmintis leis. Tai lyg savotiškas prisilietimas prie gamtos. Ant sniego išpieštas 100 – gyvas, tikras ir iš visos širdies. Šalia Kernavės piliakalnių, ant valstybės gimimą menančios žemės – 100. Taip susirinkę žirgininkai paminėjo Lietuvos 100-metį šalia didingų Kernavės piliakalnių. Paskui – Neris su savo skardžiais, jos galybė, vandens platuma, sustingusi nuo šalčio, krante ant žirgų sėdintys raiteliai – vaizdas lyg iš kino filmo ar seno atviruko.
Tikra žiemos šventė su žirgais, nors žirgininkai sakė, kad šiuo savo žygiu jau palydintys žiemą. Pakalnutė traukė roges, kuriose – taip pat žygio prie Juodosios jūros dalyvis, garsus žirgininkas Algirdas Motiejūnas, įspūdingas raitelių būrys jojo su Žvilga, Anika, Kreta, o „troikoje“ roges tempė Krasas, Žakonda, Tagratas. Ant Tilzito jojo R. Buinauskas, mat šis žirgas jam jau pažįstamas, net 3 metus buvęs „moksluose“ jo sodyboje. Vyrai traukė apšerkšnijusiais miškais, laukais, kalneliais. Ir laikas trumpam stabtelėjo romantiškoje, jaukioje, baltoje žiemos pasakoje.
Savi ritualai
Žirgininkai turi savo ritualus ir be jų – nė iš vietos. Juolab kad svetingi Česlovo namai visų pirma pilni to nenusakomo buvimo kartu džiaugsmo, pilni gerosios vilties. Po žygio jų visų jau laukė pirtelė, armonikos garsai, sveikinimai vienų kitiems gimtadienių proga, avienos troškinys su grybais, šokiai, malonūs pašnekesiai, peržiūrėta filmuota medžiaga iš buvusių žygių, kuriuos prisiminti vyrams išties smagu. O akys dar labiau sužibėdavo, užplūdus prisiminimams apie tai, kas buvo. Žinoma vadeliotoja Renata Pažusienė iš Širvintų – taip pat Lazdijų žirgininkų klubo narė, tad buvo peržiūrėta filmuota medžiaga, liudijanti jos įspūdingą pergalę šiemet Sartuose. O gerosios „Namelio prerijose“ dvasios Linos Petrylienės, veterinarės, trenerės, avienos troškinys su grybais buvo toks skanus, kad nors pirštus apsilaižyk. Skirmantė Naglytė šeimininkui Česlovui dovanojo paveikslą su palinkėjimu, kad ši vieta augtų, klestėtų ir plėstųsi.
Pasiklausiusi žirgininkų kalbų supratau, kad ir ateityje savo žygiais, idėjomis jie dar nustebins ne tik aplinkinius, bet ir patys save, mat kiekvienas žygis su žirgais – vis nauja istorija, nauji netikėtumai, iššūkiai ir nuotykiai, o svarbiausia – susitikimas su savais, senais bičiuliais. „Jau seniai beskambėjo mūsų daina, jau seniai besėdėjom per visą naktį“, – nuskambėjo Č. Marcinausko atliekama daina, palydėta armonikos garsų ir Lazdijų žirgininkų klubo prezidento R. Buinausko mėgstamos frazės, kurios, ko gero, neįmanoma jau išbraukti iš žirgininkų žodyno – „žygis pavyko“. Gaila tik, kad toks jau nepasikartos, toks tik vienąsyk.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“