Lytiškai plintančios ligos (LPL): kaip atpažinti, ištirti ir gydyti — gydytojos dermatovenerologės patarimai

Lytiškai plintančios ligos (LPL), dar vadinamos lytiškai plintančiomis infekcijomis (LPI), dažniausiai yra perduodamos lytinių santykių metu. Pasaulyje kasdien diagnozuojama daugiau nei 1 milijonas naujų lytiškai plintančių ligų atvejų, todėl tai išlieka viena dažniausių infekcinių ligų grupių.

Šiame straipsnyje aptariama, kas yra lytiškai plintančios ligos, kaip jos plinta, kokie yra pagrindiniai simptomai, diagnostikos ir gydymo galimybės bei kokios priemonės padeda jų išvengti. BIOFIRST — daugiaprofilinės privačios klinikos Kaune — gydytoja dermatovenerologė dr. Jurgita Karčiauskienė pabrėžia, kad ankstyva diagnostika ir profilaktiniai tyrimai yra svarbiausia lytinės sveikatos priežiūros dalis.

Kas yra lytiškai plintančios ligos?

Lytiškai plintančios ligos (LPL) dažniausiai perduodamos lytinių santykių metu, kai vyksta kontaktas su užsikrėtusio asmens kūno skysčiais, per vaginalinius, oralinius ir analinius lytinius santykius.

Kai kurios LPL gali būti perduodamos ir kitais būdais, pavyzdžiui, ŽIV ar hepatitai gali plisti per užkrėstą kraują, naudojantis nesteriliomis adatomis ar medicinos priemonėmis. Taip pat infekcija gali būti perduota iš motinos vaikui nėštumo, gimdymo ar žindymo metu.

Vienos iš BIOFIRST klinikoje dirbančių dermatovenerologų, gydytojos dr. Jurgitos Karčiauskienės, teigimu, dalis lytiškai plintančių infekcijų ilgą laiką gali nesukelti jokių simptomų, todėl net ir gerai besijaučiantis žmogus gali būti infekcijos nešiotojas ir ją perduoti kitiems. Dėl šios priežasties profilaktiniai tyrimai yra itin svarbi lytinės sveikatos priežiūros dalis.  Todėl lytinių santykių metu svarbu naudoti apsaugos priemones bei reguliariai atlikti profilaktinius tyrimus, ypač pasikeitus lytiniam partneriui ar turint daugiau nei vieną partnerį.

Dažniausios lytiškai plintančios ligos

Lytiškai plintančias ligas gali sukelti įvairūs mikroorganizmai – bakterijos, virusai bei pirmuonys. Jos skiriasi savo simptomais, gydymo galimybėmis ir galimomis komplikacijomis, todėl svarbu žinoti pagrindinius infekcijų tipus bei jų simptomus.

Bakterinės infekcijos

Dažniausiai yra diagnozuojamos bakterinės lytiškai plintančios infekcijos, o prie jų priskiriamos tokios ligos kaip chlamidiozė, gonorėja ir sifilis. Šios infekcijos yra perduodamos lytinių santykių metu ir gali pažeisti lytinių organų, šlapimo takų bei kitų kūno vietų audinius, sukeldamos uždegimą.

Daugelis bakterinių infekcijų ankstyvose stadijose gali nesukelti jokių simptomų, todėl neretai lieka nepastebėtos. Negydomos šios infekcijos gali sukelti rimtų sveikatos komplikacijų, tarp jų – dubens uždegiminė liga, nevaisingumas, lėtinis dubens skausmas, sėklidžių ar prostatos uždegimas vyrams, taip pat padidėjusi kitų lytiškai plintančių ligų rizika. Kai kurios infekcijos, pavyzdžiui, sifilis, negydomos gali pažeisti nervų sistemą, širdį ir kitus svarbius organus.

Virusinės infekcijos

Virusinės lytiškai plintančios infekcijos taip pat yra plačiai paplitusios ir gali turėti ilgalaikį poveikį sveikatai. Dažniausiai pasitaikančios virusinės LPL yra žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija, genitalijų herpesas ir žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV).

Šios infekcijos gali pasireikšti įvairiai – nuo visai nejuntamų simptomų iki rimtų sveikatos sutrikimų. Pavyzdžiui, ŽPV dažnai nesukelia jokių simptomų, tačiau gali pasireikšti lytinių organų karpomis ir padidinti tam tikrų vėžio formų riziką. Genitalijų herpesas pasireiškia skausmingomis pūslelėmis, kurios vėliau virsta opelėmis lytinių organų srityje. ŽIV ankstyvoje stadijoje gali sukelti į gripą panašius simptomus, o vėliau liga ima silpninti imuninę sistemą.

Dėl lytiškai plintančių ligų galima kreiptis į gydytoją urologą, akušerį-ginekologą arba dermatovenerologą.

Kitos infekcijos

Be bakterinių ir virusinių lytiškai plintančių ligų, lytinių santykių metu gali būti perduodamos ir kai kurios pirmuonių sukeliamos bei grybelinės infekcijos. Prie jų priskiriama trichomonozė – pirmuonių sukeliama infekcija, kurią sukelia pirmuonis Trichomonas vaginalis. Dažniausiai ši infekcija pažeidžia lytinius ir šlapimo takus bei gali sukelti daugumai LPL būdingus simptomus, tokius kaip lytinių organų niežėjimas, pakitusios išskyros ar diskomfortas lytinių santykių metu. Laiku nustačius diagnozę ir paskyrus tinkamą gydymą, daugumą šių infekcijų galima sėkmingai išgydyti bei išvengti jų pasikartojimo.

Pagrindiniai lytiškai plintančių ligų tyrimai

Lytiškai plintančių ligų diagnostikai naudojami keli skirtingi tyrimų būdai, kurie parenkami pagal įtariamą infekciją bei simptomus. Dažniausiai LPL diagnozė nustatoma derinant kelis tyrimus, siekiant kuo didesnio tikslumo.

Vienas pagrindinių LPL diagnostikos būdų yra kraujo tyrimai, kurie padeda nustatyti tokias infekcijas kaip ŽIV, sifilis ar hepatitai. Jie gali parodyti tiek esamą infekciją, tiek organizmo reakciją į ją – antikūnų buvimą. Antikūnai rodo, kad žmogaus imuninė sistema buvo susidūrusi su konkrečiu infekcijos sukėlėju ir į jį sureagavo, pradėdama gaminti apsauginius baltymus. LPL antikūnų aptikimas kraujyje gali reikšti esamą arba anksčiau persirgtą infekciją, net jei šiuo metu jos simptomų nėra.

Kitas LPL diagnostikos būdas – šlapimo tyrimai, ypač siekiant nustatyti bakterines infekcijas, tokias kaip chlamidiozė ar gonorėja. Šis tyrimas yra neskausmingas ir patogus pacientui. Šlapimo mėginys dažniausiai tiriamas PGR metodu, kuris leidžia aptikti infekcijos sukėlėjo genetinę medžiagą. Tai ypač naudinga ankstyvose infekcijos stadijose, kai bakterijų dar gali būti nedaug, tačiau jos jau yra organizme. Tyrimas dažniausiai atliekamas naudojant pirmą rytinį šlapimą arba pirmą šlapimo srovės dalį, nes joje būna didžiausia tikimybė aptikti infekcijos sukėlėją.

Taip pat LPL nustatymui naudojami tepinėliai iš lytinių organų gleivinės. Jie leidžia tiesiogiai ištirti infekcijos sukėlėją paimant mėginį iš šlaplės, makšties ar gimdos kaklelio. Kai kuriais atvejais gali būti atliekami ir greitieji testai, suteikiantys preliminarius rezultatus per trumpą laiką, tačiau galutinei LPL diagnozei dažnai reikalingi laboratoriniai tyrimai.

Lytiškai plintančių ligų gydymas

Lytiškai plintančių ligų gydymas priklauso nuo konkretaus sukėlėjo – bakterijos, viruso ar kito mikroorganizmo. Svarbiausia yra tiksliai nustatyti diagnozę ir parinkti tinkamą lytiškai plintančios ligos gydymo būdą, kad būtų išvengta komplikacijų ir pakartotinio užsikrėtimo.

Antibiotikai ir antivirusiniai vaistai

Bakterinės lytiškai plintančios ligos dažniausiai gydomos antibiotikais, kurie padeda visiškai sunaikinti infekcijos sukėlėją. Svarbu visą antibiotikų gydymo kursą vartoti taip, kaip paskyrė gydytojas dermatovenerologas, urologas arba akušeris-ginekologas. Net jei simptomai išnyksta anksčiau, per anksti nutrauktas gydymas gali lemti infekcijos atsinaujinimą.

Kartais infekcijai gydyti pakanka vienkartinės vaistų dozės, tačiau kai kuriais atvejais reikalingas ilgesnis gydymo kursas. Gydymo metu rekomenduojama vengti lytinių santykių, kad būtų išvengta pakartotinio užsikrėtimo ir infekcijos perdavimo partneriui.

Virusinės infekcijos, tokios kaip ŽIV ar herpesas, dažniausiai negali būti visiškai išgydomos, tačiau joms kontroliuoti yra naudojami antivirusiniai vaistai. Jie padeda sumažinti viruso aktyvumą, palengvinti simptomus ir sumažinti infekcijos perdavimo riziką kitiems.

Antivirusinis gydymas dažnai yra ilgalaikis ir gali būti taikomas visą gyvenimą, ypač esant lėtinėms infekcijoms, tokioms kaip ŽIV. Tinkamai vartojami vaistai leidžia žmonėms gyventi pilnavertį gyvenimą ir reikšmingai sumažina viruso kiekį organizme, taip sumažinant kito žmogaus užkrėtimo riziką.

Partnerio gydymo svarba

Gydant lytiškai plintančias infekcijas labai svarbu, kad būtų ištirti ir prireikus gydomi visi užsikrėtusio žmogaus lytiniai partneriai. Net jei partneris nejaučia jokių simptomų, jis vis tiek gali būti infekcijos nešiotojas.

Kaip pažymi BIOFIRST klinikos gydytoja dermatovenerologė dr. Jurgita Karčiauskienė, gydant lytiškai plintančias infekcijas svarbu į gydymo procesą įtraukti ir lytinį partnerį. Jei gydomas tik vienas partneris, išlieka didelė pakartotinio užsikrėtimo rizika, todėl gydymo rezultatai gali būti nepakankamai efektyvūs. Dėl šios priežasties gydytojai dermatovenerologai, urologai arba akušeriai-ginekologai dažnai rekomenduoja LPL gydymo metu susilaikyti nuo lytinių santykių arba naudoti apsaugos priemones iki tol, kol abu partneriai baigia gydymą ir gauna neigiamus tyrimų rezultatus.

Partnerio įtraukimas į gydymo procesą taip pat padeda nutraukti infekcijos plitimo grandinę ir sumažina bendrą LPL paplitimą visuomenėje.

Lytiškai plintančių ligų prevencija

Lytiškai plintančių ligų prevencija yra vienas svarbiausių būdų sumažinti užsikrėtimo LPL riziką. Ji apima tiek saugaus lytinio gyvenimo įpročius, tiek medicinines priemones, padedančias laiku aptikti ar visiškai užkirsti kelią tam tikroms infekcijoms.

Saugaus lytinio gyvenimo principai

Vienas pagrindinių LPL prevencijos būdų yra apsaugos priemonių, tokių kaip prezervatyvai, naudojimas lytinių santykių metu. Taip pat svarbu riboti lytinių partnerių skaičių ir vengti atsitiktinių, nesaugių lytinių santykių.

Dar vienas svarbus aspektas – atviras bendravimas su partneriu apie sveikatos būklę ir galimus tyrimus. Tai padeda laiku įvertinti lytiškai plintančių ligų riziką ir imtis prevencinių veiksmų. Taip pat rekomenduojama vengti lytinių santykių, jei vienam iš partnerių yra įtariama ar diagnozuota infekcija, kol bus baigtas gydymas.

Vakcinacija ir patikros

Kai kurių lytiškai plintančių ligų gali padėti išvengti skiepai. Pavyzdžiui, ŽPV vakcina gali padėti apsisaugoti nuo žmogaus papilomos viruso tipų, galinčių sukelti gimdos kaklelio vėžį ir kitas ligas.

Vakcinacija ypač veiksminga tada, kai ji atliekama dar iki lytinio gyvenimo pradžios, nes tuomet organizmas dar nėra susidūręs su virusu. Tačiau skiepytis gali ir seksualiai aktyvūs asmenys – vakcina vis tiek gali suteikti apsaugą nuo tų viruso tipų, kuriais žmogus dar nebuvo užsikrėtęs.

ŽPV vakcina gali padėti apsisaugoti nuo genitalijų karpų ir sumažina kai kurių vėžio formų riziką: gimdos kaklelio, išangės, gerklės ir varpos vėžio. Dėl šios priežasties ŽPV vakcina laikoma viena svarbiausių prevencinių priemonių kovojant su lytiškai plintančiomis ligomis.

LPL ir nėštumas

Lytiškai plintančios ligos nėštumo metu gali kelti pavojų tiek motinai, tiek besivystančiam vaisiui. Kai kurios infekcijos gali būti perduodamos kūdikiui nėštumo, gimdymo metu arba retais atvejais – po gimdymo. Dėl šios priežasties LPL diagnostika nėštumo laikotarpiu yra ypač svarbi.

Negydomos infekcijos gali padidinti persileidimo, priešlaikinio gimdymo, vaisiaus vystymosi sutrikimų ar naujagimio infekcijų riziką. Kai kurios ligos, pavyzdžiui, sifilis ar ŽIV, gali turėti rimtų pasekmių naujagimio sveikatai, jei nėra laiku nustatomos ir gydomos.

Nėštumo metu reguliariai atliekami tam tikri LPL tyrimai, net jei moteris nejaučia jokių simptomų. Aptikus infekciją, gydytojas akušeris-ginekologas parenka saugiausią gydymo būdą, kuris padėtų apsaugoti tiek motiną, tiek vaisių. Dėl to ankstyva diagnostika ir nuolatinė medicininė priežiūra yra itin svarbios.

Laiku atlikti tyrimai, tinkamai parinktas gydymas ir atsakingas požiūris į lytinę sveikatą leidžia sėkmingai kontroliuoti daugumą LPL. Ypač svarbi prevencija – saugus lytinis gyvenimas, reguliarios patikros ir vakcinacija nuo tam tikrų infekcijų. Įtarus lytiškai plintančią ligą arba norint profilaktiškai pasitikrinti, rekomenduojama kreiptis į gydytoją dermatovenerologą, urologą ar akušerį-ginekologą — BIOFIRST klinikoje Kaune šias paslaugas atlieka patyrę specialistai, pasitelkdami šiuolaikinę laboratorinę diagnostiką.

*Straipsnį peržiūrėjo dr. Jurgita Karčiauskienė, gydytoja dermatovenerologė, dirbanti BIOFIRST klinikoje ir sukaupusi daugiau nei 15 metų patirtį dermatovenerologijos srityje. Daugiau apie šią gydytoją dermatovenerologę: https://bioklinika.lt/gydytojas/jurgita-karciauskiene/