Liga neturi partijų: finaliniame ėjime – 133 dalyviai. Net medalių pritrūko

Ko gero, nė patys organizatoriai – asociacija ,,Onkologinė savigalba Lazdijuose“, Lazdijų visuomenės sveikatos biuras ir lazdijietis kūno rengybos treneris, sporto klubo ,,Sakalas“ prezidentas Remigijus Paulionis, nesitikėjo, kad į finalinį, jau paskutinį etapą žygio  Šv. Jokūbo piligrimų keliu susirinks tiek daug žygeivių – 133. Jų laukė 14 kilometrų maršrutas Lazdijai – Europos miškas – Lenkijos pasienis.
Žygyje svarbus kiekvienas
 „Mes ėjome visada: prieš rinkimus, per rinkimus, einame ir po jų. Jokios politikos čia nėra.  Iš pradžių buvo daug trumpesni žygiai. Jie vis ilgėjo, o mes einame. Matau, kad žmonėms to reikia, tad panašių žygių bus ir ateityje, minčių turime“, – patikino dviejuose žygio etapuose, kurių viso buvo trys, dalyvavęs Lazdijų rajono savivaldybės vicemeras Audrius Klėjus. Labiausiai jis džiaugėsi gausiu jaunimo būriu, prisijungusiu prie žygio.  Jam antrino ir Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narė Jūratė Juodzevičienė, viena  tų, kurie nepraleido nė vieno žygio etapo: „Man tai svarbu. Visada stengiuosi eiti, net po budėjimų“.
 Tarp žygio dalyvių – ir Lazdijų rajono merės padėjėja Sigita Štreimikytė, kuri sakė einanti Šv. Jokūbo keliu  jau antrąkart. „Tai visai kitoks šeštadienis“, – šypsojosi jauna moteris prisipažindama, jog ne viena eina – pasikvietusi ir giminaitę, kuri specialiai dėl žygio atvažiuoja.
 Su žygeiviais kartu buvo ir Lazdijų rajono merės patarėja Sonata Dumbliauskienė teigdama, kad ir ateityje visi kartu galime daug nuveikti savo krašto labui. „Man buvo garbė su jumis kartu dalyvauti šiame žygyje“, – sakė ji jau po žygio.
Pakalbinta žygeivė Lina Margelienė patikino, jog turėjusi laiko, tad atėjusi. „Liga juk neturi  partijų“, – sakė ji.
Būrys Motiejaus Gustaičio gimnazijos gimnazistų prisipažino, jog jiems pasiūlė dalyvauti, jie sutiko.
Kelio atkarpa, kuri žadėjo būti sunkesnė, nebaugino nei jaunų, nei vyresnių. „Įveikėme vėžį, kelio dabar nenueisime?.. Įveiksime!“– drąsino vienas kitą žygeiviai.
„Turime daug svečių iš Druskininkų, Kauno, Marijampolės, Alytaus, Jonavos“, – džiaugėsi žygio siela Dalytė Pupininkaitė. Žmonių tiek, jog pristigo medalių. Juk iš šių žygių kiekvienas į namus sugrįžta su specialiai tam etapui pagamintu medaliu. Bet ne tai svarbiausia: su medaliu ant kaklo ar be jo, svarbiausia – eita, dalyvauta, pabendrauta ir pasidžiaugta vienas kitu, pajustas tas nenusakomas bendrystės jausmas, žygio dvasia.
Šiandien būtinai turiu eiti, ryt gal nebegalėsiu
„Susipažinau su Dalyte ir jau ne pirmą kartą su savo mokiniais prisijungiu prie jos organizuojamų žygių. Šįkart pasikviečiau kartu ir kolegių, ir dar didesnį būrį moksleivių“, – sakė Alytaus Šaltinių progimnazijos tikybos mokytoja Dalia Vičkačkaitė. Ji prisakiusi savo mokiniams, jog žygyje – jokių mobiliųjų telefonų, tik gamta ir bendravimas. „Pabėgome iš Alytaus pakvėpuoti grynu oru“, – šypsodamasi sakė mokytoja.
„Kone pusantro šimto kilometrų reikia sukarti, kad atvažiuotume pas jus“, – prisipažino Jonavos onkologinių ligų asociacijos „ŠKAC“ vadovė Jūratė Povilavičienė. Anot jos, dalyvauti žygyje tiesiog privalu: „Gal rytoj aš labai norėsiu, bet negalėsiu. Tad jei gali dalyvauti, dalyvauk šiandien, ryt dienai neatidėk“. Optimizmu trykštanti moteris papasakojo, ką jai teko išgyventi prieš šešerius metus išgirdus negailestingą diagnozę, kuri sudrebino žemę po kojomis. „Mes, tai išgyvenę, visai kitaip daug ką vertiname. Mums svarbu auganti žolė, pamatytas gėlės žiedas, laukai, miškai, kloniai. Kiekviena diena mums stebuklas, kurį išgyvename iš naujo“, – pasakojo ji. „Svarbiausia į viską žvelgti su viltimi ir niekada nepasiduoti“, – šitą būtinai parašyti paprašė ji.
Ponia Regina Česnulienė iš Krosnos džiugiai nusiteikusi sakėsi, jog šie žygiai jau tapo jos gyvenimo dalimi. „Net iš darbo išsiprašau, kad galėčiau sudalyvauti“,– sakė ji. Rodydama į savo batus patikino, jog jie daug kilometrų matę: „Kai užklupo liga, daug vaikščiojau. Kalniškės mišku nueita ne viena dešimtis kilometrų ir vis su šiais batais“. Ponia Regina apie ją užklupusią ligą šiandien kalba ramiai, dalijasi patarimais. Anot moters, niekad nežinai, kaip gyvenime gali nutikti. Juk, rodos, nieko nejauti, nieko neskauda – paprastai taip būna, sužinai netikėtai, kartais net atsitiktinai, jog sergi rimčiau, daug rimčiau nei atrodė. Šiandien žiūrint į Reginą nė į galvą neateitų, jog ši nuolat besišypsanti moteris grūmėsi su sunkia liga dėl gyvybės. Tokios viltingos istorijos uždega noru gyventi, dirbti, kurti.
Einant gražiomis, kalvotomis vietovėmis, besigrožint gamtos vaizdais ir prieš akis išnirusiu Galadusio ežeru, smagu ramiai sau šnekučiuotis. Ir štai... Vienas žygeivis net išsimaudė šį šeštadienį – taip, nusirengė ir išsimaudė.
Žygių ritualai, be kurių nė iš vietos
Kad žygis vyktų sklandžiai, be traumų, Lazdijų visuomenės sveikatos biuro atstovė Eglė Gurskytė  visus pirmiausia pakvietė pasimankštinti. Tai jau įprasta. Ir be kunigo palaiminimo į žygį nevalia išeiti. „Ar jūs einate vienas, ar su draugais, bičiuliais, ar su šeima – esate piligrimai. Nešatės tik mažą kuprinytę, tai, kas svarbiausia“, – kalbėjo kelin išlydėdamas ir palaimindamas žygio dalyvius Lazdijų Šv. Onos parapijos klebonas Nerijus Žvirblys. Ir, žinoma, antspaudai  Piligrimo pasuose, o tada – kelin. Žygio dalyvius visad lydi muzika – jei ne iš automobilio sklindanti, tuomet dainuoja jie patys. Ir, žinote, tos puikiai visiems žinomos populiariosios estrados dainos visai gerai nuteikia žygyje. Šįkart,  jau po žygio, sugrįžtančius sutiko Kapčiamiesčio kapela „Kapčius“, vadovaujama Linos Valentienės. Smagios dainos – besivaišinant ypatinga Kęstučio Žalio žvėrienos sriuba ir sočia Ginto Pečiulio grikių koše. O ir atokvėpio valandėlę žygeiviai vis pasilepindavo obuoliukais, kava, arbata, sausainiais. Tai  jau, rodos,  įprasta: scenarijus aiškus ne kartą žygiavusiems, organizatorių kruopščiai apgalvotas.
Šįkart rėmėjų pagalba labai pravertusi: žinomų ir nepanorusių pasigarsinti. „Turime ir savų pinigėlių, bet jų leisti taip nesinori. Tad labai dėkoju rėmėjams: prekybos centro savininkei Dainorai Nevulienei. Už medalius sumokėjo žmogus, kuris nepanoro būti žinomas. Dėkojame Bajoriškės kepyklėlei. Ir, žinoma, ačiū mūsų asociacijos globėjui, rėmėjui, tarybos nariui Albinui Žymančiui“, – sakė „Onkologinės savigalbos Lazdijuose“ vadovė Dalytė Pupininkaitė.
Šilti atsisveikinimai,  apsikabinimai, bučiniai ir viltis susitikti vėl. Juolab kad organizatoriai planų turi ir kitiems metams. „Žinoma, kad dalyvausime. Tai užkrečiama. Dalytė – nepaprastas žmogutis, kurį mes mylime. Tad eisime, būtinai eisime“, – sakė dalyviai,  jau gerai pažįstami ne iš vieno žygio.
Anot jų, batus tikrai išsidžiovinsią iki kito karto, mat dažnas, pasirodo,  žygiuose eina su tais pačiais batais – tai lyg koks slaptas žygeivių talismanas.

Dineta Babarskienė, “Lazdijų reklama”