Lietuvoje – vienas „Caritas“, o avininkystė juo būti negali

Kaip verslas klojasi avių augintojams mūsų rajone, kuriame, atrodytų, sąlygos tam  palankios?
 

Sąlygos geros, bet augintojų mažėja
Lazdijų rajono savivaldybės Kaimo ir žemės ūkio plėtros skyriaus vedėjos Jurgitos Gudeliauskaitės žiniomis, pernai Lazdijų rajone buvo 386 avių augintojai. „Palyginus 2018 ir 2019 metų duomenis, avių augintojų rajone sumažėjo“, – pripažįsta vedėja.
Mūsų krašte populiariausios Berrichon du Cher, Romanovo, Ile de France, Viltšyrhornų avių veislės. Taip pat nemažai mišrūnių auginama.
 Kodėl dažnai avių ūkiai nuvertinami? Ar pagrįstai? „Nemanau, kad avių ūkiai nuvertinami. Teisingiau būtų sakyti, kad auginant avis susiduriama su specifinėmis problemomis: vilkų išpuoliais, vilnų realizavimu. Smulkūs ūkiai susiduria ir su produkcijos realizavimo problema, nes Lietuvoje avienos suvartojimas nėra didelis“, – sako specialistė. Vedėja pateikia skaičius: 2019 metais rajone vilkai papjovė 145 avis.
Tad kokias perspektyvas avininkystei Lazdijų rajone mato naujoji Lazdijų rajono savivaldybės Kaimo ir žemės ūkio plėtros skyriaus vedėja Jurgita Gudeliauskaitė? „Manau, kad mūsų krašte avininkystei perspektyvos itin palankios. Kalvotos ir nederlingos vietovės puikiai tinka avims auginti, siekiant geresnio pelno produkciją galima perdirbti patiems, o konkurencingumą rinkoje sustiprintų avių augintojų tarpusavio bendradarbiavimas. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad yra galimybių gauti paramą. Šiuo metu Nacionalinei mokėjimo agentūrai galima pateikti paraišką gauti paramą siekiant sumažinti vilkų ūkiniams gyvūnams daromą žalą. Gavus šią paramą būtų galima įrengti aptvarus, kurie apsaugotų avis nuo vilkų išpuolių. Rekomenduoju nuolat domėtis Nacionalinės mokėjimo agentūros ir Dzūkijos VVG skelbiamomis naujienomis ir pasinaudoti galimybe gauti paramą“, – sako naujoji vedėja.
 

Ožiai klebonui tik sarmatą darę, tad dabar avis augina
Šventežerio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios klebonas Egidijus Juravičius teigia avytes auginantis neatsitiktinai: „Netyčia mokiausi zootechnikos ir agronomijos. Tad buvau teoretikas, o dabar jau ir praktikas.“
Tai jo mėgstamas užsiėmimas, nereikalaujantis daug darbo. „Tik jau išvažiuoti niekur negaliu. Jei matau, kad užtruksiu, kaimynės prašau prižiūrėti mano avytes“, – prisipažįsta dvasininkas, mat savo augintines įpratinęs kas vakarą avižomis pavaišinti.
Klebonas neslepia, kad anksčiau rytais avižų davęs, tai šios įsigudrinę vis anksčiau ir anksčiau jų reikalauti – bliauti ėmusios. „Tik užuolaidas pratraukiu ir jau bliauna. Nusprendžiau vakarais šerti, tada jos visą dieną sau žolę rupšnoja, ir ramu“, – pasakoja klebonas.
Jo augintinės ganosi aplink kleboniją, visai čia pat, už šventoriaus tvoros. „Žmonės ateina su vaikais, fotografuojasi. Vis galvodavau, kad pas mane, tai išlekiu pro duris, o jie sako, kad ne pas mane, o pas mano avis eina“, – juokiasi pasakodamas dvasiškis.
Miestelio centre klebono avims saugu. „Vilkai dabar visai praradę kultūrą, ateina į Šventežerio pakraščius ir čia siautėja. Miestelio centro dar privengia, tad mano avys saugios“, – sako jis.
 Klebonas kas pavasarį nusiperka būrį avių ir augina jas iki Visų šventųjų dienos, sako, visai neblogai užaugantys avinukai. „Auginu dėl atrakcijos. Tep sau“, – paprastai dzūkiškai paaiškina.
Mintimi auginti avytes užsikrėtęs iš pažįstamo klebono. Žiemą avių jis nelaikantis. „Kai dovanojo man vieną avinuką, tai įspėjo nesusidraugauti labai, nes paskui negerai būsią“, – prisipažįsta klebonas.
Iš dalies mėsos jis darantis konservus Bajoriškėse, brolienei, tėvams išdalijantis. „Kaip mano tėtis sako, aviena labai sveika valgyti sveikiems“, – savo tėčio gyvenimiška patirtimi pasidalija klebonas.
O kur vilną, kailius deda? „Išdirbti avikailiai ypač tinka dovanoti žmonėms, kurie visko turi ir nežinai, ką jiems padovanoti“, – pataria klebonas.
Dvasininkas ne tik avis bandęs auginti, bet ir dovanotus du ožius: „Tai jie man tik sarmatą darė. Peršokdavę per tvorą ir gėles nuėsdavę.“  
 

Iš avių lajaus gamina muilą, kuris miestiečiams – didelė egzotika
Arūnas Mazurkevičius ūkininkauja Kybartų kaime visai šalia brolio Donato po atviru dangumi įkurto muziejaus „Jotvingių kiemas“. Arūnas prižiūri 100 ėriavedžių Berrichon du Cher veislės, kuri atspari, populiari visoje Europoje.
Bandęs ir kitų veislių auginti, tačiau ši jam labiausiai patikusi. „Bandos skaičius nuolat kinta. Vienai ėriavedei tenka 1,5 jauniklio. Tai paskaičiuokite“, – sako ūkininkas.
Jam pilkiai žalos nepridaro, mat kas vakarą sugenantis visą didžiulę bandą į tvartą, ryte paleidžiantis į ganyklas.
Pradėjęs 1998 metais, jis ir šiandien užsiima avininkyste – išgyvenęs įvairių laikų, prieš porą metų ypač sudėtinga buvę, visokios mintys aplankę, bet dirbo toliau: „Į Angliją jau gal nevažiuosiu.“
Tačiau klausimas, ar verta auginti avis, jam kilo ir tebekyla. „Gerai, kur mūsų nėra“, – konstatuoja ūkininkas.
Anot jo, mūsuose avienos valgymo tradicijų nėra, o ir užsienio rinka pripildyta. „Parduodu, veža, skerdžia, paskui turguje prekiauja“, – apie realizaciją kalba jis.
Kad aviena turi specifinį kvapą, žmonės įsitikinę nuo seno. „Daugelis taip sakančių paprastai avienos nėra ragavę“, – teigia avių augintojas, nors prisipažįsta, jog pavalgęs avienos ilgesnį laiką jau nebenorėsi. Tiesiog atsibos.
Vilna niekam, anot jo, nereikalinga, nes esą žiemos dabar šiltos. Ūkininkas paprastai avis kerpa pats, visada tai daręs, tik paskutinius porą metų jau samdęs specialistą. „Geležinės nugaros reikia“, – patikina jis, mat turi sutramdyti besipriešinantį gyvuliuką ir dar kirpti, o avių juk daug.
Arūno žmona iš avių lajaus muilą verdanti, sako, jog didmiesčių gyventojams tai – didelė egzotika. Bet tai tik moters hobis, kai atsiranda laisvo laiko.
Apie perspektyvas avininkystėje ūkininkas nelinkęs daugžodžiauti, nemano, jog tai bus labai pelninga. Nebent laikys dėl plotų ir išmokų. „Pašaro daug reikia. Atrodo, avys nedaug suėda, bet... Daugelis pirko avis vietoje žoliapjovių soduose, bet juk avis ieško, kur skaniau, kas jai nepatinka – neės, ieškos, kaip iš aptvaro išsmukti gardesnio kąsnio, o ir medelių paragauja. Dekoratyvinius medžius nugrauš, o gryname kieme avys neauga. Be to, daug metų toje pačioje vietoje negali ganyti. Taip kad čia daug niuansų“, – apie avių auginimo peripetijas pasakoja ūkininkas.
 

Be asilų ūkyje – niekaip
Ūkininkas Marius Bernatonis iš Žemaitkiemio net asilą nupirkęs, kad šis bliautų ir vilkus vaikytų. Asilui vienam liūdna buvę, tai dabar iš viso turintis keturis. „Trys asilai ir aš ketvirtas“, – taip šiandien pokštauja pats Marius.
Pokštai pokštais, tačiau iš jo trijų šimtų avių ūkyje telikę penkios. „Tik šeimos reikmėms. Ir tai dar nežinau, ar laikysiu“, – liūdnai kalba ūkininkas.
 Avis auginęs daugiau nei septynerius metus. „Vis galvodavau, kad rytoj bus geriau, gal po metų. Jau supratau, kad reikia pagalvoti apie šeimą, vaikų ateitį, pagailėti sveikatos, o ir pinigų. Kiek jų išleista aptvarams ir kitoms avininkystei skirtoms reikmėms, jau neskaičiuoju. Kai rudenį suvesdavau galus, dažniausiai reikdavo dar savų lėšų pridėti. O juk dirbi, kad uždirbtum.  Augindamas avis ne tik neuždirbi, dar ir pridėti savų pinigų reikia, iš šeimos biudžeto“, – sako Marius.
Atsisakyti avininkystės privertė ir nuolatiniai vilkų išpuoliai: „Padėkoti reikia draugams vilkams.“
Anot ūkininko, per daugiau nei septynerius avių auginimo metus neteko 170 avių. „Skaičiuoju ir sudraskytas, ir sužeistas, ir pabėgusias, namo negrįžusias po vilkų išpuolių“, – pasakoja prisimindamas, kai po eilinių pjautynių jo avis buvo surasta net kitoje seniūnijoje.  
Ūkininkas tikina, jog pasakyti, kad vakare reikia tvartan sugyti, lengva: „Bet pabandyk kas vakarą sugyti, ryte išleisti vėl į pievas 300 avių bandą! O juk reikia ir žemę dirbti, ir pašarus ruošti.“
Patyrus tokių nuostolių, teko priimti sprendimą, nors buvo be galo ir gaila, ir skaudu. „Juk išmoka už papjautą vilkų avį vienkartinė, o už pabėgusias ir negrįžusias, nerastas, apdraskytas, apkandžiotas niekas nemoka. O kaip naudoti savo reikmėms dar gyvą, bet jau vilkų apkandžiotą, apdraskytą avį?“ – kalba Marius.
Pasak jo, tiek avių, tiek skerdienos kainos krito į bedugnę: „Kai pradėjau auginti avis, tai manęs vis klausdavo, gal žinau, kur avių nusipirkti, paskui jau girdėdavau tik vieną klausimą – gal žinantis, kur padėti, gal kam reikia avelių.“
Marius tikina žiemą praleisdavęs tvarte su ėriavedėmis ir ėriukais, o pavasarį vos išginus per porą savaičių ar mėnesį visko netekdavo, kai pilkiai įnikdavo lankytis: „Taip praeina bet koks noras, entuziazmas auginti avis, net viltis, ir ta dingsta.“ Tad nusprendęs pasitraukti iš šio verslo.
Tiesa, paskutiniu metu Mariui kol kas padeda vienintelė apsisaugojimo nuo vilkų priemonė – radijas. „Visas kaimas už pusantro kilometro klausosi visokių laidų ir lenkiškai, ir lietuviškai. Jei vėjas pasisuka, tuoj kaimo žmonės sunerimsta, kad kas su mano avimis atsitiko, mat radijo negirdi. Amžiną atilsį tėvas sakydavo, kad jei bokštelyje medžiotojas radijo klausys, tai žvėries nesulauks. Šį metodą taikau apsaugoti avis nuo vilkų“, – pasakoja ūkininkas.
Šiandien vyriškis auginantis mėsinius galvijus, bet pernai vilkai jau du veršiukus nunešė. Matysiantis, kaip bus ateityje, bet jei vilkai bus didesnėje pagarboje nei ūkininkai... „Lietuvoje yra vienas „Caritas“, antras būti negaliu“, – ir rimtai, ir juokais kalba M. Bernatonis iš Žemaitkiemio.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“