Kaimo darželiai Dzūkijoje

Apie darželių atsiradimą Lietuvos kaimo sodybose tikslių žinių nėra. Sodo, daržo ir dekoratyvūs augalai į kaimo sodybas pateko iš dvarų, vienuolynų ir klebonijų. Tikriausiai darželiai pradėti kurti praėjus keliasdešimčiai metų po dvarų atsiradimo Lietuvoje, t.y., apie XV-XVI a. Dzūkijoje irgi panašiu laiku. Pirmiausiai sodinti tokie augalai, kurie pasižymėjo ne tik grožiu, bet ir kitomis naudingomis savybėmis: buvo kvapnūs, vaistingi arba naudojami maistui, dažymui ar ritualinėms apeigoms. Dvarų parkuose ar vienuolynų soduose ir daržuose buvo auginami svetimžemiai augalai. Vietiniai augalai galėjo būti prireikus renkami iš natūralių augaviečių, o kai kuriuos pasisodindavo ir arčiau prie namų. Pagal darželį spręsdavo, kokia šeimininkė. Kur būdavo daugiau jaunų merginų, tai ir darželiai gražesni, turtingesni. Bet ir vyresnės moterys mylėjo ir prižiūrėjo darželius, dalijosi gėlių daigais.
Manoma, kad seniausiai Lietuvos darželiuose auginami dekoratyvūs, vaistams ar maistui naudoti augalai buvo šie: tikroji levanda, vaistinis isopas, žalioji rūta, laiškinis česnakas, vaistinis smidras, mėtos, vaistinis bijūnas, paprastoji bitkrėslė. Su krikščionybe atėjo ir itin puošnios baltosios ir raudonosios lelijos, naudotos bažnyčių, koplyčių puošimui. Tik apie XIX-XX a. paplito ryškiažiedžiai tik dėl grožio auginami jurginai, bijūnai, kardeliai, dauguma vienmečių gėlių.
Dzūkijoje labiausiai mylimi ir dažniausiai sodinami buvo šie krūmai ir nedideli medeliai: paprastosios alyvos (bezai), diemedžiai (1 pav.), erškėčiai, rožės (radastai), jazminai, baltauogės meškytės (burbulukai, smertelninkai, poterkos). Augino daug daugiamečių gėlių, kurios galėjo augti daug metų toje pačioje vietoje, buvo nelepios: bijūnai (pivonijos, pinavijos), dailieji auskarėliai (kolčikai, prancūzėliai) – 2 pav., poetiniai narcizai (cibulaitis, narcizas) – 3 pav., tulpės (piliponai), jurginai, astrūnai (bobų vasara, šalnokandžiai, karkliukai), šluoteliniai flioksai (karkleliai, plioksai), goštautinės gaisrenos (goštaukos, goštautas) – 4 pav., mėlynosios kurpelės (čebatorai, čebatukai), paprastosios pakalnutės (konvalijos), plunksnalapės rudbekijos (geltonos jurginės, žieminiai jurginai, bijūnėliai) – 5 pav., viendienės (kalavijai, kasočiai), vilkdalgiai (kalavijai, kasočiai, lelijos), žiemės (berlinkos, bervinkos).
Vienmetes ar dvimetes gėles pradėjo auginti vėliau, nes reikėjo daugiau laiko jų priežiūrai: išsiauginti daigus, juos persodinti. Ilgą laiką dažnesnės buvo tos rūšys, kurios nelepios, pačios užsisėja, dar naudojamos ir vaistams. Vienmetės: paprastoji kosmėja (lineliai) – 6 pav., vaistinė medetka (nanotkos, notkos), nasturtė, kininis ratilis (astros), kvapioji razeta, vaistinė ramunė (ramunėliai), serenčiai (gvazdikai), didysis žioveinis (levukai, žiopliukai) – 7 pav. Dvimetės: šiurpinis gvazdikas (devyniašarviai, devynšardės) – 8 pav., našlaitės (broliukai), paprastoji piliarožė (rožės).
Nuo seniausių laikų iki dabar darželiai kinta – keičiasi gėlynų formos, atsiranda vis naujų augalų. Ilgą laiką dekoratyvūs ir vaistiniai augalai buvo sodinami į įvairios formos lysveles, apkraštuotas akmenimis, žemais augalais (saulutėmis, žiemėmis, laiškiniais česnakais), apipintas vytelėmis ar apdėtas velėna. Dzūkijoje, vietose, kur dirvožemis smėlingas, greit išdžiūsta, lysvelės nebuvo pakeliamos, kad augalai ne taip išdžiūtų. Tokiose vietose ir augalų rūšių labai nedaug – auga tik patys ištvermingiausi: poetiniai narcizai, puikieji bijūnai, vaistiniai smidrai.
2017-2019 m. Dzūkijoje buvo stebimi 37 kaimo darželių augalai (Druskininkų savivaldybėje – 3; Varėnos – 10, Lazdijų – 24). Lazdijų rajone nelengva buvo išsirinkti 24 sodybas stebėjimams, nes prie daugelio namų darželiai labai gražūs. Pasirinkom tas sodybas, kuriose auginami Dzūkijos etnografiniam regionui būdingi tradiciniai dekoratyvūs ir vaistiniai/prieskoniniai augalai. Nėra sodybų, kuriose būtų auginami tik etnografiniai augalai. Kaip ir visais laikais, sodybų šeimininkai įsigyja naujų rūšių augalus arba augina seniau augintų rūšių, bet naujesnių veislių dekoratyvius augalus (viendienės, melsvės, lelijos, vilkdalgiai). Ypatingai sunku išlaikyti senas vienmečių augalų veisles, bet tradicinių rūšių vienmečiai augalai tebeauginami visuose darželiuose.
Šiuo metu sodybose labai retai auginami kai kurie anksčiau buvę būtini darželių augalai, tokie kaip rūtos. Dzūkijoje rūta buvo garbingiausia, mylimiausia, brangiausia gėlė. Jų reikėjo krikštynoms, pirmajai komunijai, vestuvėms, laidotuvėms, vartojo ir vaistams. Dabartiniuose kaimų darželiuose rūtos gana retos. Beveik visuose darželiuose tebeauginami seniausiai (16-18 a.) introdukuoti dekoratyvūs ar vaistiniai augalai: aukštosios piliarožės, daugiametės saulutės, paprastieji sinavadai, vaistiniai skaisteniai, šiurpiniai gvazdikai, vaistinės medetkos.
Gerai, kai dekoratyvūs ir įvairioms reikmėms naudojami augalai auginami ne tik prie gyvenamų namų, bet ir prie visuomeninių pastatų, o ypač – prie mokyklų. Malonu buvo lankytis Kučiūnų pagrindinėje mokykloje. Augalai mokyklos aplinkoje atlieka kelias funkcijas: ne tik dekoratyvią, bet didesnė dalis jų įvardinti etiketėmis, todėl sėkmingai naudojami mokymui ir edukacijai. Graži aplinka turi ir svarbią auklėjamąją reikšmę – mokiniai įpranta rūpintis ir prižiūrėti savo aplinką.
Stasė Dapkūnienė, Vilniaus universiteto botanikos sodas
Vilija Snieškienė, Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodas
Irma Maciulevičienė, Veisiejų regioninio parko direkcija