Jonas Milius: „Esu pasaulio pilietis, tačiau geriausiai jaučiuosi Lazdijuose“

Didžiausios rajono šventės Pasienio fiestos metu tradiciškai regalijos įteikiamos naujiems Lazdijų rajono garbės piliečiams. Jų kandidatūras, pateiktas organizacijų arba rajono gyventojų, svarsto speciali komisija, savo potvarkiu savivaldybės tarybai tvirtini siūlo rajono savivaldybės meras. Vienas iš šiais metais siūlytų kandidatų yra Jonas Milius.

Jo mintys ir įžvalgos apie darbus, gyvenimą Lazdijuose bei rajono perspektyvas ir problemas – šiame „Lazdijų žvaigždės“ interviu.   

– Esate žmogus, žinomas visoje Lietuvoje. Dirbote Lazdijuose, Alytuje ir Vilniuje, tačiau jau seniai gyvenate Lazdijuose. Kodėl pasirinkote būtent šį miestą nuolat gyventi?

– Atvažiavau į Lazdijus būdamas 27-erių metų. Ir pamilau šį rajoną, jo žmones. Kadangi pats esu kilęs iš Dzūkijos, tai man šis kraštas itin mielas. Čia pasistačiau namus, čia augo mano vaikai, čia prabėgo patys gražiausi gyvenimo metai. Gal esu sentimentalus, bet šiam kraštui tikrai jaučiu kažką ypatingo. Daugiau kaip 20 metų dirbau Vilniuje ir kaskart, grįždamas namo, ties Alytaus rajono riba tiesiog fiziškai pajuntu tą ypatingą jausmą – laisviau atsikvepiu, čia jaučiuosi visai kitas žmogus. Esu kaimo žmogus, kaime gimęs ir augęs. Gal todėl man gerai gamtoje, kur nėra triukšmo ir įtampos. Žmona, kuri yra klaipėdietė, daug geriau jaučiasi didmiesčiuose.

Su Lazdijais esu pažįstamas nuo vaikystės. Tėvai turėjo draugų Lazdijuose, atsiveždavo ir mane, dar mažą vaiką. O dabar prie Lazdijų jau esu pririštas visam laikui. Ne tik dėl to, kad čia mano namai, sodyba Kapčiamiesčio seniūnijoje. Tiesiog čia man yra geriausia.  

– Nedaugelis žino apie Jūsų šaknis – kur gimėte, augote? Kokie buvo Jūsų tėvai ir kas labiausiai Jus formavo jaunystėje – tėvai, draugai, mokytojai?  

– Gimiau Alytaus rajone, Savilionių kaime, šalia Ryliškių. Abu su broliu baigėme Ryliškių vidurinę mokyklą, tačiau sportuoti kasdien važiuodavome į Alytų. Buvome penkiakovininkai, todėl sportuoti teko tikrai daug.

Kitas mano pomėgis buvo lietuvių kalba ir literatūra. Gal todėl, kad vidurinėje ją dėstė nuostabi mokytoja Kuzmienė, tiesiog negalėjau šio dalyko nesimokyti arba mokytis bet kaip – dažniausiai gaudavau penketus.

Tėtis buvo vairuotojas, vežiodavo kolūkio veterinarą, kuris tuo metu gyveno tame pačiame name – tėvai nuomojo jam butą. Tuo metu tai buvo labai svarbus žmogus kaime. Be to, buvo tikrai solidus ir inteligentiškas žmogus, asmenybė. Gal tai ir paliko man įspūdį, gal dėl to vėliau pasirinkau veterinariją... Paradoksas – baigęs Veterinarijos akademiją ir pradėjęs dirbti, tapau jo viršininku...

Sporto irgi niekuomet neužmečiau, akademijoje buvau regbio rinktinės komandos kapitonas, iki šiol sąžiningai sportuoju laisvalaikiu. Tik brolis pasirinko profesionalaus sportininko kelią...

 Mama buvo kaimo felčerė, ne tik gydė visus, bet ir padėdavo žmonėms – iš jos ir aš paveldėjau šį bruožą. Beje, augome kartu su Valdu Krukoniu, šiuo metu dirbančiu Lazdijų kultūros centre, taigi, iš Ryliškių Lazdijuose esu ne vienas.

– Veterinarija buvo specialybė, kurią pasirinkote iškart po vidurinės. Kodėl? Juk sakoma, kad ten mokytis nelengva, dirbti – sunku...

– Pasirinkau, kaip jau sakiau, stebėdamas savo kaimyną, tačiau kad pataikiau į dešimtuką – faktas. Niekuomet dėl to nesigailėjau. Akademijoje mane supo nuostabūs dėstytojai, dauguma jų aukštuosius mokslus dar prieš karą buvo baigę Austrijoje, plačios erudicijos žmonės. Man, kaimo vaikui, jie buvo ne tik profesijos mokytojai, bet ir kaip tėvai, aukštos kultūros ir žmogiškumo pavyzdys. Įstojome tais metais 250, o baigėme ir diplomus gavome vos 130, nes mokytis tikrai nebuvo lengva. Tačiau iki šiol man tai aukšto prestižo profesija. Ne veltui sakoma, kad gydytojai gydo žmogų, o veterinarai – žmoniją...

– Iškart po baigimo buvote paskirtas Viduklės apylinkės Raseinių rajone veterinarijos ligoninės vedėju, po ketverių metų – Lazdijų rajono valstybinės veterinarijos tarnybos viršininku... O vėliau, kai pakėlėte sparnus iš Lazdijų, kur dar teko dirbti?

– Tebegyvendamas Lazdijuose dirbau Alytaus apskrities valstybinės veterinarijos tarnybos viršininku. Vėliau persikėliau į Vilnių, dirbau Nacionalinės veterinarijos laboratorijos direktoriumi. 2006 metais apsigyniau disertaciją ir gavau biomedicinos mokslų daktaro laipsnį. Nuo 2008 metų dirbau Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto direktoriumi, nuo 2010 – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovu. Dirbdamas nuolat kėliau kvalifikaciją Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių mokslo įstaigose, stažavausi maisto saugos ir veterinarijos kontrolės institucijose. Svarbiausia man, kad per visus tuos darbo metus dėl mano darbo nebuvo parašyta nė vieno skundo. Nors vadovavau tikrai dideliems, per kelis šimtus darbuotojų turintiems kolektyvams...

Esu Pasaulio gyvūnų sveikatos – Tarptautinio epizootijų biuro veterinarijos ir maisto kontrolės ekspertas, todėl iki šiol daug keliauju po Europą skaitydamas paskaitas, administruodamas įvairiose šalyse Europos Sąjungos projektus. Štai ir šį savaitgalį skrendu darbo reikalais į Paryžių. Beje, tai miestas, kuriame per darbo metus lankiausi tikrai daugiau nei 100 kartų ir kuris man yra ne tik darbo vieta, bet ir atgaiva širdžiai. Sakiau, kad didmiesčių nemėgstu, bet Paryžius man – tai tiesiog gyvenimo būdas su savo nuostabiu klimatu, puikiu maistu. Jame jaučiuosi taip pat gerai, kaip ir Dzūkijoje. Šiuo metu daug dirbu su Ukrainos projektais, tiesiog padedu jų įmonėms ruoštis, kad gamyba atitiktų ES standartus.

– Jūsų kandidatūrą Lazdijų rajono garbės piliečio vardui pateikė Lazdijų seniūnija. Teikime išvardinta daugybė Jūsų tarptautinių veiklų, reikšmingų apdovanojimų. Tai gali būti įdomu ir  „Lazdijų žvaigždės“ skaitytojams...

– Apdovanojimų tikrai daug – penki žemės ūkio ministrai mano darbą yra įvertinę specialiais garbės ženklais. Net septynis garbės ženklus įvairiu laiku esu gavęs iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovų, esu pelnęs Metų valstybės tarnautojo titulą, apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės padėkos raštu už gerą pirmininkavimą Europos Sąjungos taryboje. Lenkijos ir Norvegijos gydytojų asociacijos garbės daktaras. Tačiau maloniausia man, kad ne vienos Dzūkijos rajono savivaldybės meras man yra įteikęs Dzūkijos ambasadoriaus apdovanojimą – vadinasi, šio krašto žmonėms nuveikiau tikrai kažką svarbaus ir matomo...

– Lazdijų žmonės Jus pažįsta ne tik kaip vadovą, bet ir kaip gerą, paslaugų, nuoširdų žmogų. Kada susiklostė Jūsų ryšiai su Lazdijų žmonėmis – kai dar čia dirbote? O gal jie niekada nebuvo nutrūkę?

– Mano ryšiai su Lazdijų žmonėmis niekada nebuvo nutrūkę, nesvarbu, kur dirbu ar gyvenau. Jau minėjau, kad daug keliavau darbo reikalais, 20 paskutiniųjų darbo metų, kaip juokauju, beveik neišlipdavau iš lėktuvų. Tačiau jei aš būdavau Lietuvoje, tai būdavau ir Lazdijuose. Jokia paslaptis – gyventojai dažnai kreipiasi prašydami padėti susirasti norimo darbo, patekti pas medicinos specialistus. Ir, jei tik galiu, visuomet padedu.

Tiesą sakant, iki šiol skauda širdį dėl to, kad sumenko, neteko prasmės mano ilgus metus siektas tikslas – sveikos, ekologiškos mitybos įtvirtinimas šalies ugdymo įstaigose. Tiek metų šia linkme dirbome, bendradarbiavome su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, ir nieko nebeliko. Per 33 metus nesurandame rinkoje lietuviškų vaisių ir daržovių. Tuo tarpu Skandinavijos šalys savo vaikus 100 proc. maitina ekologišku maistu. Galime tik nujausti, kodėl ten pagal apklausas gyvena patys laimingiausi žmonės. Aš ir pats savo vaikams bei anūkams iš Lazdijų vežu ekologiškus vaisius, daržoves. Nes kaip specialistas žinau, ką reiškia maitintis sveikai...

– Ar norėjote, kad Jūsų profesiją pasirinktų ir Jūsų vaikai? Kodėl? Kur jie šiuo metu darbuojasi?

– Vaikai – geri žmonės, puikūs tėvai savo vaikams, geri specialistai ir savo įmonių vadovai. Mano profesijos jie nepasirinko. Dukra Aistė Danijoje yra baigusi ekonomiką ir marketingą, sūnus Jonas Švedijoje – verslo vadybą. Yra labai savarankiški, jau pasiekę kai kurių gyvenimo tikslų. Turiu 5 anūkus, su vyresniaisiais nemažai bendraujame, kartu keliaujame mokyklinių atostogų metu.

– Kadangi pasirinkote Lazdijus visam gyvenimui, kaip įsivaizduojate Lietuvos ir Lazdijų perspektyvas? Ko labiausiai čia pasigendate ir dėl ko labiausiai džiaugiatės?

– Nelengvas klausimas. Garsiai kalbame apie regioninę politiką. Tačiau kaip buvo, taip ir yra dvi Lietuvos – didmiesčių, kur sutelktos visos įmonės, visi geriausi specialistai, tarpe jų – ir medicinos. Man nesuprantama, kaip Suomija regionuose gali turėti puikius specialistus, o mes – ne. Nekalbu apie ypatingus, siauros specializacijos gydytojus, kurie atlieka sudėtingas operacijas, o tiesiog apie gerus chirurgus, šeimos gydytojus, kurie privalo čia dirbti ir atlyginimas bei geros gyvenimo sąlygos jiems turi būti užtikrintos. Žmogui susirgus, jam turi būti paprasta, aišku ir lengva patekti pas trečio lygio gydymo įstaigų specialistus. Iš kur atsiras tie specialistai, gydytojai, kaip jie važiuos dirbti į Lazdijus ir kitus regionus, jei nuolat girdi, kad šios ligoninės bus mažinamos arba visai naikinamos? Kokia regioninė politika, jei net Alytuje jau nebėra „Sodros“, Mokesčių inspekcijos, policijos, greitosios medicinos pagalbos – tik filialai. Net prisiskambinti į šias įstaigas žmonėms tapo problematiška. O tas nuo pandemijos išlikęs įprotis dirbti iš namų, ar tai į naudą? Ar normalu, kad ministerijų darbuotojai į darbą ir dabar ateina vieną ar du kartus per savaitę?  

Džiaugiuosi gerais pokyčiais Lazdijuose – statomu sporto centru, gražėjančiu miesto parku, vaikų žaidimų aikštelėmis. Tačiau vien pramogų neužtenka. Turime rasti galimybių plėsti darbo vietas, padėti verslams. O svarbiausia – užtikrinti čia gyvenantiems žmonėms reikiamas paslaugas, ypač – medicinos. To linkiu ne tik sau, bet ir visiems, kurie gyvena Lazdijuose.  

– Dėkojame už pokalbį.

Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“ (2023-05-19)