Jauna šeima kuriasi provincijoje ir džiaugiasi gyvenimu

Suradę skelbimą apie parduodamą sodybą kaime, Linas ir Sonata Liaukevičiai norėjo ją pamatyti tą pačią dieną ir jiems nė motais buvo, kad net tuometiniai sodybos savininkai kvietė apžiūrėti geresniu oru, kai lauke bent jau nelis. Tačiau jiedu primygtinai prašė tądien, mat juos itin sužavėjęs Mikniškių kaimo pavadinimas, atrodęs toks magiškas ir paslaptingas. Vos išvydę sodybą, nors viskas buvo gerokai apleista, jie iškart susižvalgė, susilinksėjo ir be žodžių sutarė, kad čia bus jų šeimos namai. „Tuomet mums nekilo jokių abejonių, nors pradėję tvarkytis supratome, kad reikėjo, ko gero, atidžiau viską apžiūrėti. Bet net tėvų pagąsdinimas, kad užkampyje gyvensime, mūsų nebaugino ir neatbaidė nuo noro įsikurti Mikniškių kaime“, – sakė Sonata.
Užsienyje uždirbti pinigai „remontuoja“ namus, o atlyginimai – pragyvenimui
„Išvykti į Airiją buvo rizikinga“, – prisipažino Sonata pasakodama apie avantiūrą vykti į užsienį užsidirbti. Ten praleido apie metus, bet kadangi sodyba buvo nupirkta, tad noras sugrįžti ir puoselėti savo namus buvo didžiulis. „Visada žinojome, kad čia mūsų kraštas, giminės, laukia sodyba, savas kiemas“, – tokios mintys juos traukė namo į Mikniškius.
Jau treji metai, kai nupirkta sodyba, ir ji akyse gražėja. Rasti ją nesunku, mat Mikniškiai – mažas kaimelis, o kai tau kaip orientyrą pasako – kabo didžiulis Vytis, jokių abejonių nekyla, kad tikrai surasi. „Automobiliai čia retai pravažiuoja, tad ramu, mažai judėjimo“, – sakė Sonata tikindama, kad jiems tai itin patinka. Kaimo ramybė juos „veža“, mat pati Sonata kilusi iš Seirijų, o Linas – iš Avižienių. Tad kaimo darbai jiems nebaisūs. „Aš didžiuojuosi, kad esu kilusi iš kaimo “, – pabrėžė S. Liaukevičienė.
Namuose erdvu. „Taip norėjome“, – sakė jiedu. Tvirtino, kad šiemet laukia dar daug darbų: „Reiks terasą ir verandą statyti. Vonią, tualetą reikia įsirengti. Tikimės per vasarą daug padirbėti ir pasidaryti.“ Viską reikėjo remontuoti, viskas buvo apleista: ir išorė, ir vidus. Tad padirbėti teko iš peties. Ir viską jiedu darė savo rankomis. „Net kaminą patys tvarkėme. Vyras viską moka, tad daug darbų gula ant jo pečių“, – sakė žmona. Pradėta kone nuo nulio. „Buvo tuščia, net kėdės čia nebuvo palikta, o lauke viskas apžėlę“, – prisiminė ji. Tačiau juos palaikė ir į priekį stūmė viena mintis – jei noras yra, viską galima padaryti. O noro šiai jaunai šeimai netrūksta ir šiandien. Jiedu nemėgsta draugijų, su giminėmis susitinka, bet kad vakarėliai juos viliotų, tai taip nėra.
Tad ką gi jie veikia laisvalaikiu? „Žaidžiame, – juokdamasi sakė Sonata ir pridūrė: – Mes geriau kažką savo šeimai pasidarome. Jei noro yra, einame pasivaikščioti visi kartu.“ O ir stengtis jie turi dėl ko – auga trimetė Emilija ir dvimetis Emilis. „Dėl vaikų verta stengtis, viskas dėl jų“, – tikino laiminga mamytė. Rudenį vaikučiai jau žygiuos į darželį. „Mus abu džiugina veikla, mes nuolat turime kažką veikti, o žiemą visą dėmesį skiriame vaikams“, – tikino laimingi tėvai.
 Jauni žmonės nesėdi rankų sudėję. Abu tuoj įsidarbino. „Galime nupirkti ir vaikams, ir sau ko norime. Nebūna taip, kad negalime ko nors sau leisti pavalgyti ir reiktų skaičiuoti paskutinius centus, o ir kitiems dalykams užtenka. Užsienyje uždirbtus pinigus skiriame namų remontui, o pragyvenimui užtenka, dar ir susitaupome iš atlyginimų“, – tikino Sonata pridurdama, kad nenorėjo, jog pinigai, uždirbti užsienyje, išslystų nepastebėti, nori juos panaudoti būtent tam, kas šiandien jiems itin svarbu – namų remontui. Anot jos, dirbti reikia abiems, vieno atlyginimo tikrai neužtektų, nors nėra lengva. „Dirbu Marijampolėje. Tenka dirbti naktinėse pamainose, tad vaikus prižiūri vyras. Mes neskirstome darbų į vyriškus ir moteriškus. Darome abu, kas reikia ir būtina tuo momentu. Paskui aš lieku su vaikais, jis darbuojasi statybinėje įmonėje“, – pasakojo ji. Juk planų, svajonių, norų jiems nestinga. Gan didelis šiltnamis jau padarytas, bet jiems, sako, lyg ir mažokas. „Norime turėti visko savo: ir pomidorų, ir agurkų, ir paprikos, o ir sodą sodinsime“, – sakė Sonata tikindama, kad išnaudos kiekvieną žemės lopinėlį. Jau mąsto, kur sodins braškes, pirks vištų. „Kai nori, viską gali“, – vėl ir vėl tvirtino jauna mama. Ir nors mažieji dabar reikalauja daug dėmesio, tačiau Sonata sako, kad ateityje ji dar galvoja ir apie trečią atžalą. „Tikiuosi“, – vylingai kalbėjo jauna moteris.
Tikisi daugiau jaunų žmonių kaime
Gyvena jiedu visai netoli Šeštokų seniūnijos seniūnės Lianos Audzevičienės, tad tuoj su ja ir susipažino. „Kiek kreipėmės, niekada neatsisakė padėti. Visada rasdavo išeitį. Tikrai gera seniūnė“, – mano Sonata. Moteris prisipažino, kad jie itin buvo pamaloninti, kai tik atsikraustę į Mikniškius buvo pakviesti į bendruomenės šventę ir ten pagerbti kaip naujakuriai: „Retai, ko gero, sulauksi tokio dėmesio, o mes sulaukėme, tad labai džiaugėmės.“ Tik jaunų žmonių Mikniškiuose mažoka. „Miršta žmonės, namai parduodami. Tuštėja kaimas. Tikimės, kad nupirks jauni žmonės, bus su kuo pabendrauti“, – vylėsi S. Liaukevičienė.
 Jiedu jau 5 metai susituokę, kartu pradėjo gyventi, kai Sonatai buvo vos 17 metų. „Kai pagalvoju, savo dukrai taip neleisčiau, bet aš dėl nieko nesigailiu ir jei reikėtų, tą patį pakartočiau“, – tvirtai sakė ji. Sonata džiaugiasi savo namais, savo šeima, savo gyvenimu kaime: „Nė už ką neparduočiau savo namų Mikniškiuose. Labai džiaugiamės šituo kaimu.“ Anot Sonatos ir Lino, šis kaimas ypatingas. „Jei išvažiuojame į Lazdijus, tai net durys dažnai atrakintos lieka. Čia ramu, visi vieni kitus pažįsta“, – sakė ji didžiuodamasi šia ypatinga vieta – Mikniškiais – dabar jau jų šeimos namais. Bet svarbiausia, kas jauną šeimą stumte stumia į priekį, – tai pozityvus požiūris į viską aplink. „Suklumpi, atsistoji ir eini toliau“, – tokia taisykle jiedu vadovaujasi.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“