Ilgaamžė mokytoja Janina Kontrauskienė – apie ilgo ir sėkmingo gyvenimo paslaptis

Apie gražiai ir prasmingai leidžiamas senatvės dienas rašome retai – tiesiog nedažnai sutinkame tokius žmones. O ir „Lazdijų žvaigždės“ skaitytojai, kurių daugelis yra vyresnio amžiaus žmonės, mums tokių temų nepasiūlo. Daugumai senatvė asocijuojasi su ligomis, sumažėjusiu artimųjų ratu, apribota galimybe toliau keliauti, daugiau bendrauti. Nes ne visuomet senatvės kokybė nuo mūsų pačių priklauso. Tačiau kad ir patys galime daug prisidėti prie geresnių senatvės dienų, kad nuo mūsų valios, gebėjimų dėliotis savo laiką daug priklauso, rodo ilgametės buvusios Šventežerio vidurinės mokyklos mokytojos bei direktoriaus pavaduotojos Janinos Kontrauskienės pavyzdys. Apsilankyti pas ją pasiūlė ir Lazdijų socialinių paslaugų centro vadovai, ir su mokytoja iki šiol bendraujantys Šventežerio miestelio gyventojai.

Kiekviena diena turi savo ritualus 

Pasakysiu iškart – pokalbis su šia kitąmet jau 95-ąjį gimtadienį švęsiančia Šventežerio miestelio šviesuole buvo be galo įdomus ir turiningas. Mat ji, nors juda jau sunkiau, yra išsaugojusi puikią atmintį, prisimena visus tuos, kuriuos sutiko savo gyvenimo kelyje, bendravo, kartu dirbo. O padedama ją prižiūrinčios Socialinių paslaugų centro darbuotojos Rasos dalijosi ir savo gražios bei turiningos kasdienybės receptais. Prisiminėme ir praeitį. Bei istoriją, kaip ji, suvalkietė, marijampolietė, atsidūrė Dzūkijoje, ištekėjo už žemaičio, pasiliko Šventežeryje ir su juo susiejo visą likusį savo gyvenimą. 

Janina Kontrauskienė sako iki šiol gyvenanti daug metų įprastu ritmu. Visą gyvenimą įpratusi keltis anksti, taip daro iki šiol. Dar prieš šeštą įsijungia radiją, klausosi Marijos radijo kasdien transliuojamos rytinės laidos. Ir kai jau atvyksta ją prižiūrinti darbuotoja Rasa, daro rytinę mankštą. Visuomet pasigražina, pasidažo – taip pasikelia nuotaiką. Du kartus per dieną nustatytu laiku abi geria kavą. Kartais su marčios keptu šakočiu, kartais Rasa savo globotinei ir keliolika gramų stipresnio gėrimo įpila. Kaip vaisto, nes nuolat vaistų ponia Janina dar nenaudojanti. Kraujospūdis niekada nebūna per aukštas ir kitų nuolatinių susirgimų neturinti. Daug skaito, sprendžia kryžiažodžius, žaidžia šaškėmis – taip lavina savo atmintį. 

Sako esanti labai pamaldi – iš tėvų tai atsinešė. Nors darbo metais savo tikėjimą teko slėpti po devyniais užraktais, tačiau dabar jo neapleidžia, meldžiasi ryte ir vakare, dėkoja Dievui už gyvenimą. Atsiprašo už klaidas, jei tokių yra padariusi – juk Dievui geriau matyti. Ir tiki, kad Dievas ją girdi, jei tokias geras dienas senatvėje duoda.   

Rasa pasidžiaugia, kad jos globotinė yra tokia komunikabili, labai mėgstanti bendrauti, todėl mielai palaiko ryšius su kaimynais, buvusiais bendradarbiais, kurie šiuose namuose – dažni svečiai. O per Jonines šiuose namuose būna tikra šventė, mat kaimynai visuomet užsuka pasveikinti. Mokytoja mini Onaičius, Virgutę (Virginiją Šyvokienę). Jie – artimiausi kaimynai ir pagrindiniai jos padėjėjai. Su Virginija ją sieja labai seni ir nuoširdūs ryšiai – kažkada mokytoja jai padėjo vaikus auginti, dabar Virginija pas ją atbėga, kai prireikia pagalbos. Aiškus dienos planas, atsakomybė ir begalinis suvalkietiškas užsispyrimas bei darbštumas. Tai bruožai, gelbėję Janiną Kontrauskienę nelengvais gyvenimo etapais, padėję rasti išeitį iš sudėtingų situaciją. O jų būta.

Šventežeryje – jau 74-eri metai

Į Lazdijų rajoną ji atvyko 1951 metais – čia gavo paskyrimą baigusi Marijampolės mokytojų seminariją. Kai Švietimo skyriuje jos paklausė, kur norėtų dirbti, ji paminėjo Rudaminos mokyklą – tą kraštą žinojo, ten dirbo jos draugė. Bet Švietimo skyriaus vedėjas atkalbėjo – sakė, kad ten neramus kraštas. Ir pasiūlė dirbti Šventežeryje. Ten kaip tik buvo formuojamas naujas mokytojų kolektyvas. Kur tas Šventežeris? Vedėjas tik mostelėjo ranka – ten, link Alytaus. Ir ji iškeliavo susipažinti su būsima savo darboviete. Pėsčia. Nes tuomet dar jokių autobusų nebuvo. 

Taip jau nutiko, kad tame kelyje ji sutiko ir būsimą savo vyrą Vaclovą Kontrauską. Tuo metu jis buvo vietinio kolūkio pirmininkas ir atsitiktinai sutiktas praeivis. Paklausė, kur keliauja, ir sakė, kad eiti dar toli reikės. Jau vėliau, gyvendama Šventežeryje, sakė su juo ne taip dažnai susitikdavusi. Nebuvo jokių ypatingų draugysčių ar meilių. Nelaimingą meilę buvo neseniai išgyvenusi, tad nerti į kitus santykius neskubėjo. Bet kai vieną kartą po pasitarimo Lazdijuose jos vėl atsitiktinai sutiktas Vaclovas Kontrauskas pasiūlė užeiti į metrikacijos skyrių ir susituokti, ji sutiko. 

Kokia buvo santuoka, kai vienas kito net gerai nepažįsti? Į šį klausimą ponia Janina irgi atsako klausimu: o kokia ji gali būti tarp suvalkietės ir žemaičio? Nelabai vienas prie kito pripratome, turėjome savas tiesas. Iš pradžių abu apsigyveno „ant kambario“ pas Sinkevičius. Čia gimė ir pirmasis sūnus Vaclovas, kurį dabar jau ne tik Šventežeris, bet ir visa Lietuva pažįsta.  

Šviesiausi metai – iš mokyklos

Gal po trejų metų vyras pastatė šeimai namą, kuriame ponia Janina gyvena iki šiol. Čia gimė ir antrasis sūnus, Virginijus. Čia praėjo gyvenimas. Ji jau seniai buvo baigusi institutą, paskirta dirbti direktoriaus pavaduotoja, buvo atsakinga ir už mokymo dalį, ir už užklasinį darbą. 

Tik mokytojai, dirbę tokį darbą, žino, kiek laiko ir pastangų tekdavo aukoti. Nors mokytojų atlyginimai tuo metu buvo vieni geresnių, tačiau darbo valandų niekas neskaičiuodavo: nei kai reikėdavo mokinius į ekskursijas vežti, nei kai sąsiuvinius taisyti. Ponia Janina prisimena – po tų ekskursijų ir po kelis moksleivius tekdavo į namus parsivesti, apnakvydinti, nes dauguma jų buvo iš atokių kaimų. Mėgstanti bendrauti mokytoja nuolat priimdavo jaunus kolegas gyventi savo namuose, ne vieną ir supiršusi, ne vieną sutaikiusi. Todėl tas artimai su ja iki šiol bendraujančiųjų ratas yra toks platus. 

Sūnus Vaclovas jau buvo Vilniaus valstybinio inžinerinio instituto studentas, Virginijus – aštuntokas, kai šeimą aplankė skaudi nelaimė – netikėtai darbo vietoje mirė vyras. Tuomet jau vienai teko rūpintis, kad vaikai mokslus baigtų, kad turėtų jiems ką iš namų įdėti. Tuomet ir kiaules teko auginti, vištų būrelį laikyti. Tiesiog sunkiai dabar suvokiamus dalykus ji prisimena ir pasakoja. Ir kaip pas Vaclovą su puodu dzūkiškų bandų ankstų rytą pakeleivingomis mašinomis į Vilnių nuvažiavo. Ir kaip sūnui Virginijui savo iškeptais grybukais, kitomis kaimo gėrybėmis padėjo vieną egzaminą išlaikyti. O jis, kad mama pas dėstytojus lankosi, nė nežinojo... Labai geri vaikai užaugo, dažnai mamą aplanko. Tris anūkus sako turinti. Ir dvi už save jaunesnes seseris. 

Vilniuje gyvenanti sesuo Elvyra kitąmet švęs 90 metų sukaktį. Bet pati automobiliu po sostinę važinėja, o neseniai ir į Šventežerį atvažiuodavo. 

Amžiaus Elvyra nejaučia – su draugėmis dar vyksta į Palangą, šiaip žymias vietas lanko. „Tvirtų ir ilgaamžių žmonių giminė“, – sako socialinė darbuotoja Rasa, per darbo metus su ponia Janina jau gal viską apie savo šeimą, apie buvusį darbą ir visą gyvenimą papasakojusi. 

Daug pakalbėjome ir apie Šventežerio vidurinę mokyklą. Tuo metu, kai ponia Janina ten dirbo direktoriaus pavaduotoja, joje mokėsi per 400 moksleivių. Dviem pamainomis mokymą tekdavo organizuoti. Ir dar suaugusiųjų klasės vakarais veikė. Dabar jau tik laiko klausimas, kiek ši mokykla dar gyvuos. Bet čia gyvenančių mokytojų, buvusių mokinių prisiminimuose ji išliks visuomet, nes gyvenimas čia buvo šviesus ir džiaugsmingas. Poniai Janinai, dirbusiai vienintelėje savo darbovietėje Šventežerio vidurinėje net 50 metų, ji visuomet išliks su mokinių šurmuliu. Net jei jos durys kada nors ir būtų užkaltos.  

Danguolė Barauskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-08-01)