Gyvenimas savarankiško gyvenimo namuose: gyventojai ir maistą gaminasi, ir spaudą skaito, ir orchidėjas augina

Jos langus Lazdijų socialinių paslaugų centro pastate pamatai dar iš tolo – žydi, pleška visomis savo spalvomis orchidėjos. Taip žydi, kad net traukia užeiti, pasidomėti, kas yra jų savininkė ir kaip ji gėles puoselėja – laisto, tręšia, kambaryje vietą parenka. 

Nebūtų keista matyti įstaigos lange gėlių, jei nežinotum, kad šiame pastato flygelyje įsikūrę savarankiško gyvenimo namai ir senelių namai. Taigi, čia gyvena žmonės, kurie savimi pasirūpinti sunkiai gali. Jau nekalbant apie tokias įnoringas gėles kaip orchidėjos. Tačiau, kaip aiškėja užėjus ir įsišnekus su gėlių savininke Onute Janavičiene, noras rūpintis ir gėlėmis, ir kitais gražiais dalykais atėjus senatvei nedingsta. Net ir tuomet, jei persikeli gyventi į valdiškus namus.  

Pasidalijo orchidėjų žydėjimo paslaptimis

„Tai ką per dienas daugiau veiksiu? Langas–durys–viryklė–lova. Toks kasdienis maršrutas. Pro langą pažiūriu, į kiemą išeinu, laikraštį paskaitau. Televizoriaus jau nežiūriu – gydytojai uždraudė“, – pasakoja Onutė. Todėl ir turinti laiko orchidėjoms prižiūrėti. Jos rūpestingai persodintos į didesnius vazonus, nes tie, parduotuviniai, Onutės įsitikinimu, joms gerokai per maži. Sodinimui pirko specialią, orchidėjoms paruoštą žemę, specialius skaidraus plastiko vazonus. Kad matytų, kada šaknys tampa pilkos – tai yra ženklas, kad jau reikia laistyti. Onutė sako, kad jos gėlės nebijo kalkėmis gausaus Lazdijų vandens. O iš kur kitokio imti? Todėl leidžia į puodelį tiesiai iš krano. Ir laisto. Tiesa, kartais su specialiomis, orchidėjoms skirtomis trąšomis. 
 
Onutei Janavičienei – jau 93-eji. Septynerius metus gyvena Lazdijų socialinių paslaugų centro savarankiško gyvenimo namuose. O tą dieną, kai pas ją lankėmės, sakė jau parašiusi prašymą į senelių namus. Nors žino, kad ten, kambaryje, gyvens ne viena, neaišku, ar bus vietos jos orchidėjoms, nuotraukoms, suvenyrams ir kitiems širdžiai mieliems daiktams, kurie atkeliavo iš namų ir džiugina širdį prisiminimais, tačiau sako tam pasiryžusi. Atėjo metas. Be to, bus gal ir smagiau, turės kambario draugę, galės pasikalbėti, gal net bendrų pažįstamų atras. 

„Jau nieko nebijau. Tiek bėdų siautė mano gyvenime, kad apsakyti sunku. Niekada lengvai negyvenau, todėl ir nebijau nieko, kas benutiktų“, – atvirai sako Onutė. Ir į savarankiško gyvenimo namus Onutė Janavičienė atkeliavo ne iš savo namų, ne iš Noragėlių, o prieš tai pagyvenusi ir Vilniuje, ir Seirijuose. Sudėtinga jos gyvenimo istorija. 

Gyvenimą lydėjo nelaimės  

Onutė gimė ir augo Alytaus rajono Onciškių kaime, kuris ant ribos su mūsų rajonu. Šokiuose susipažino su būsimu vyru Stanislovu iš Noragėlių. Ištekėjo ir visą savo gyvenimą praleido ten. Du vaikus – dukrą ir sūnų užaugino. 

Iš pradžių dirbo kolūkyje, laukininkystės brigadoje, vėliau paštą nešiojo, buvo karvių melžėja fermoje. Kol artritas pirštus susuko taip, kad dirbti jau nebegalėjo. Darbas fermoje buvo nepakeliamai sunkus, karves melžė rankomis, du kartus per dieną tekdavo jas šukuoti, mėšlą mėžti. O atlyginimas juokingas buvo. Ir tas pats gerokai sumažėjo, kai karves pradėta melžti mechanizuotai. Tuomet ir jų kiekis, priskirtas kiekvienai melžėjai, padvigubėjo. 

Namuose vėl laukdavo darbai – karvė, kiaulės, paukščių gausybė. Ir rūpestis šeima – valgio gaminimas, namų tvarkymas, daržai, vaikai. Didžioji kaimo moterų dauguma tais laikais taip gyveno, kažkaip viską suspėdavo. 

Vėliau į gyvenimą atėjo baisūs metai – žuvo sūnus, po keleto mėnesių mirė ir vyras. Nepakeliamai sunku tapo gyventi vienai Noragėliuose. Pasitarusi su dukra, ji savo namukus pardavė ir išsikėlė gyventi pas ją į Vilnių. Priprato prie didmiesčio ir jau laisvai vaikštinėjo po jai pažįstamą  mikrorajoną, šalia autobusų ir geležinkelio stoties. Dešimt metų ten prabėgo nepastebimai. 

O tada atėjo dar viena nelaimė – dukrą ištiko sunki liga. Ir ji tik savimi tegalėjo pasirūpinti. Todėl Onutė sugrįžo gyventi pas giminaičius į Seirijus. Ji žino, kad jos namuose Noragėliuose dabar gyvena vietinis kaimo žmogus, tegul laimingas ten būna. Prieš tai juos buvo įsigijęs miestietis, tačiau ne miesto žmogui toks gyvenimas – per daug rūpesčių, todėl greitai ir pardavė.  

Po kelerių Seirijuose gyvenimo metų ryžosi eiti į valdiškus namus, apsigyveno Socialinių paslaugų centro savarankiško gyvenimo namuose. 

Gyvena kaip namuose: kepa, verda, laikraščius paskaito

Jai čia iškart patiko. Miestas, į kurį gali išeiti kada nori, parduotuvės, vaistinės. Dažnai apsipirkti eina pati, o kai negali, socialinės darbuotojos pageidaujamas prekes parneša. Nusiperka ir laikraštį „Lazdijų žvaigždė“. Ne prenumeruoja, o perka. Čia tokia jos gudrybė – kai perki ir moki tik už vieną numerį, atrodo, kad pinigų mažiau išleidi... 

Ji pati gaminasi sau valgyti, nes kambaryje yra ir viryklė, ir šaldytuvas. Erdvus vonios kambarys, patogi lova. Vos čia patekusi, Onutė Janavičienė sako iškart prie naujų savo namų pripratusi. „Ji ne tik valgyti pasigamindavo, bet ir labai skanius pyragus kepdavo, jais svečius vaišindavo. O koks skanus jos trupininis pyragas būdavo...“ – pasakoja Lazdijų socialinės globos centro direktorė Jolita Žilionytė.  

Kol dar akys žvitresnės ir rankos stipresnė buvo, Onutė mezgė šalikus, siuvinėjo. Kad ji siuvinėjimo meną yra įvaldžiusi, byloja ir kambarys, kurį puošia dailiai siuvinėtos  pagalvėlės. Paskutinę staltiesę, kurią išsiuvinėjo gyvendama jau čia, savarankiško gyvenimo namuose, padovanojo dukrai. Daug ką yra padovanojusi ir anūkėms, kurios gyvena ir dirba čia, Lazdijuose, ją dažnai aplanko. 

Jau Lazdijuose gyvendama autobusu pas dukrą į Vilnių ne kartą važiavo. Iš pradžių pėsčiomis nuo autobusų stoties iki dukros buto nueidavo, vėliau važiuodavo taksi. Tačiau dabar jau kuris laikas niekur nevažiuojanti. Mat autobuso vairuotojas paskutinį kartą ją perspėjo, kad be palydovo jos amžiuje keliauti negalima, grasino nebevežti. 

Svarbiausi faktai – užrašų knygelėje

Pokalbio metu Onutė dažnai atsiversdavo savo užrašų knygelę. Čia viskas surašyta: ir kada ji šiuose namuose apsigyveno, kada pas daktarus važiuoti reikia, kiek mokesčių yra sumokėjusi. Už kovo mėnesį, pavyzdžiui, iš viso sumokėjo 77 eurus. Onutei atrodo, kad tikrai nedaug, nes čia priskaičiuotas ir nuomos mokestis už šį kambarį, ir elektra, ir vanduo. 

Ji sako visiems vyresniojo amžiaus žmonėms galinti patarti, kad nesikankintų vieni savo namuose, ypač vienkiemiuose, nelauktų, kol kaimynė ar socialinė darbuotoja ateis, o eitų gyventi ten, kur senu žmogumi yra tinkamai pasirūpinta. Žinoma, gera vieta tuščia nebūna. Ir senelių namuose laisvų vietų dažniausiai nėra. Reikia iš anksto parašyti prašymą, palaukti. Ir iš anksto nusiteikti, kad viskas bus gerai.  

Danguolė Barauskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-04-30)