Gydytoja J. Gruzinskienė: profesines ambicijas motyvuoja meilė Lietuvai
Kol kas iki rudens planuojanti dirbti UAB Lazdijų sveikatos centre šeimos gydytoja Jolita Gruzinskienė sako, jog šeimos ateitį mato tik Lietuvoje, o savo būsimą darbo vietą – tik provincijoje, kurioje tokie nuostabūs ir nuoširdūs žmonės.
Kai ausis pasiekia žinia, jog į Lazdijus atvažiavo naujas gydytojas, visuomet tai yra sensacija. Juo labiau – tokia: „Lazdijų žvaigždės“ redakcija visai neseniai sužinojo, jog į UAB Lazdijų sveikatos centrą jau prieš mėnesį atvyko dirbti gydytoja net iš Amerikos. Puolėme ieškoti galimybės ją pakalbinti, sužinoti, kokie vėjai ją atpūtė į tokį ramų mūsų kraštą, kokias perspektyvas ji, kaip gydytoja, įžvelgia provincijoje. Ir apskritai – ar įžvelgia...
Šeimos gydytoja Jolita Gruzinskienė, vos tik susipažįstame, spėja pasidžiaugti visais didžiaisiais Lazdijų krašto atradimais. Į Birštoną, kur ji šiuo metu gyvena, žino, kaip nuvykti ne tik per Seirijus, bet ir per Rudaminą, Krosną ir net per Birutos gyvenvietę. Keliai pastarojoje sako labai neįprasti jai, jau įpratusiai prie puikių kelių Amerikoje. Tačiau smagu tai, kad pacientai, atvykę į UAB Lazdijų sveikatos centrą, jai jau nebeatrodo kaip iš kosmoso srities. Ji jau žino, kur tie Teizai ar Verstaminai. Jai jau nebereikia navigacijos važinėjant po Lazdijų rajoną. Ir apskritai Lazdijų rajone – jau nebe pirmi metai. Kai pernai buvo paskirta dirbti į Kapčiamiestį, net nežinojo, kuriame rajono kampe jis yra, o dabar žino ne tik kur, bet ir kokie žmonės, kurie yra jos pacientai, ten gyvena.
Kol kas tik vasaromis iš JAV, iš Čikagos, į Lietuvą sugrįžtanti padirbėti gydytoja Jolita Gruzinskienė sako Lazdijų kraštą pasirenkanti jau antrą kartą – pernai dirbo Lazdijų rajono savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centre, šiemet – UAB Lazdijų sveikatos centre. Jai, jau keleri metai gyvenančiai pasaulio pilietės gyvenimo ritmu, labiausiai imponuoja tai, kad čia, Lazdijų krašte, vieni kitus artimai pažįsta. Jei pacientas paliko krepšį su asmeniniais daiktais ir net pinigine, jei tau prireikia jo asmeninio telefono, tai – tik kelių minučių klausimas. Įstaigos personalas labai greitai susisieks, suras, paskambins, informuos. Todėl net nebendraudama su pacientu, net jo dar nematydama, apie jį sako galinti sužinoti labai daug – toks jau yra tas provincijos privalumas.
Gydytoja Jolita, nors susitinkame pačioje darbo dienos pabaigoje, trykšte trykšta energija, geromis emocijomis ir noru bendrauti. Ji sako: „Aš dirbu tik per sezoną, tik vasaromis kol kas. Aš nesu pavargusi. Priešingai – esu pasiilgusi pacientų, bendravimo su savo profesijos žmonėmis, nes ten, Amerikoje, kol kas esu tik mama, namų šeimininkė ir žmona.“
Plačiau – D. Barauskienė naujausioje „Lazdijų žvaigždėje” (2025-07-04).