Gidas J. Malinauskas pataria, ką daryti ir ko, šiukštu, nedaryti, kad gyventume geriau

Visi laukiame vienos gražiausių pavasario švenčių – šv. Velykų, kurios neatsiejamos nuo verbų ir kiaušinių marginimo. Velykų šventė vis dar išlaikiusi nemažai senųjų tradicijų, tačiau jų prasmės dažnas nežinome, o būtent tradicijų prasmė, simbolika suteikia šventei ypatingos nuotaikos. Apie tai kalbuosi su gerai žinomu mokytoju-ekspertu, gidu Jonu Malinausku.

Kad savo laimės nepaskolintume

– Kas tai yra Velykos?

– Velykos pagal bažnyčią – Kristaus prisikėlimo šventė. Įteisinta 325 metais – Pirmojo Nikėjos susirinkimo metu. Žodžio Velykos reikšmė lietuvių kalboje – didžioji diena/naktis arba „didelė diena“ ir siejama su daugeliu slavų kalbų (išskyrus rusų). Tačiau, panašiai kaip ir Kalėdų, Velykų šventę krikščionybė yra perėmusi iš ankstesniųjų pasaulyje paplitusių religijų. Ši šventė buvo siejama su derlingumu, augmenijos ir gyvybės dievo prisikėlimu. Juk iš mirusiųjų  prisikėlę babiloniečių dievas Tamuzas, egiptiečių – Oziris, finikiečių – Adonis, frigų – Atisas ir kt. Tikėjimas prisikėlimu senovėje įsivyravo dėl nežinojimo. Rudenį augmenija apmiršta, o pavasarį atgyja. Tuo pačiu buvo įsitikinę, kad rudenį miršta ir gyvybės bei augmenijos dievas, o pavasarį prisikelia. Taip ir atsirado ypatingai džiaugsminga šventė – Velykos, siekiančios gilias senovės ištakas ir skirtos to dievo prisikėlimui. O iš tikrųjų – tai įvairių senovės tautų pavasario švenčių mišinys. Lietuvoje Velykos buvo iškilmingiausia metų šventė iki krikščionybės, išlieka iškilmingiausia ir dabar.

Į gavėnios pabaigą, po Verbų sekmadienio – Velykų savaitė (Didžioji savaitė). Tai pasiruošimas Velykų šventėms. Ši savaitė išsiskiria ypatingomis trimis dienomis: Didžiuoju ketvirtadieniu, Didžiuoju penktadieniu ir Didžiuoju šeštadienii. Šiomis dienomis negalima niekam nieko skolinti, nes nesiseks gyventi, o dar gali ir savo laimę paskolinti. Didįjį ketvirtadienį, jeigu nusiprausi bet kokiame vandens telkinyje – votys nepuls, spuogai ir įvairios dėmė išnyks (po tokios procedūros gali asmens pasas sumeluoti). Nusiprausęs veidą sniegu – saulėje nenudegsi. Jeigu ankstų rytą iššlavęs kambarį sąšlavas supilsi kaimynui už tvoros, tai visi nešvarumai nueis pas kaimyną.

Didįjį penktadienį reikia laikytis rimties, vaikams neleisti triukšmauti, kitaip visus metus bus neramūs ir rėksniai. O svarbiausia, kad negalima nieko namuose valyti kas sukelia dulkes, nes dulkės gali Jėzui akis užkrėsti, o jis ir taip daug kenčia Didįjį penktadienį...

Didįjį šeštadienį galima atspėti vasaros orus. Jeigu pučia vakarų vėjas – vasara bus lietinga, pietų vėjas reiškia šiltą vasarą, rytų – gerą derlių, šiaurės vėjas pranašauja vėsią, nemalonią vasarą. Šį šeštadienį privalu iš bažnyčios parsinešti šventintos ugnies vandens. Ugnis išvaikys šliaužiančius padarus, o vanduo nuo piktų dvasių, audrų ir gaisro apsaugos. Daug darbo šeimininkėms, kurios privalo užbaigti velykinius valgius gaminti.

Vėlių velykėlės: lankomi kapai

– Anksčiau sakydavo, kad per Velykas pabunda vėlės, buvo lankomi kapai?

– Į Didžiąją savaitę įsiterpia Vėlių velykėlės. Šią dieną, tikėtina, jos išeinančios iš skaistyklos. Tai senovinis lietuvių paprotys – prieš svarbiausią šventės dieną aplankyti artimųjų kapus, padėti ant jų margučių. Žmonės nusivesdavo kartu ir vaikus, anūkėlius – tegul žino, kur ilsisi giminės senoliai. Ši tradicija – pagoniškojo laikotarpio atspindys, turintis didžiulę reikšmę dviejų pasaulių egzistencijai, nenutraukiamą tarpusavio bendravimo ego.

– Kodėl Kūčios, Kalėdos turi tikslią datą, o Velykos – ne?

– Gražiausia pavasario šventė Velykos kasmet sutinkama vis kitu laiku. Kodėl? Tai labai dažnas klausimas. Iš kur ta tradicija? Atsakymą randame Šventajame Rašte: Jėzaus Kristaus pasiaukojimas žmonijos išganymui įvyko prieš žydų Pesach šventę pavasarį (per pavasario lygiadienį). Tai išrinktosios tautos išlaisvinimo šventė iš Egipto vergijos, trukusios 400 metų. Šventės data nustatoma pagal tuomet naudotą saulės–mėnulio kalendorių, būdingą klajoklių kultūrai.` Dabartinio pasaulio metų ciklas yra pagal Saulės kalendorių. Todėl Velykos švenčiamos pirmą mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio, todėl pastovios dienos ir nėra (anksčiausiai kovo 22 d., vėliausiai – balandžio 25 d.).

Šiukštu, Velykų rytą nevalgyti balto nedažyto kiaušinio – išsiurbs iš jūsų visą energiją, imsite džiūti

– Kodėl marginame kiaušinius?

– Paprotys dažyti bei marginti kiaušinius yra prosenoviškas. Mūsų protėviams, kaip daugeliui pasaulio tautų, jis buvo žinomas dar pirmykštės bendruomenės laikais. Kiaušinio marginimas reiškia naujo gyvenimo pradžią. Ilgus amžius mūsų protėviai kiaušinius dažė natūraliais iš augalų ir balų rūdos (limonito) gautais dažais. Dažniausiai vartodavo ąžuolo, skroblo ar juodalksnio žievę, svogūnų lukštus, rugių želmenis, samanas, šieno pakratus, ramunėles, kmynus ir kt. Tai nuo seno likę dažymo tradicijos, nes cheminiai dažai atsirado tik XIX a. pabaigoje.

Margučiai dažomi ne vien estetiniams poreikiams tenkinti. Dažyto kiaušinio tradicija kildinama iš mitinės epochos pasaulėjautos. Žinodami kiaušinyje glūdint gyvybės užuomazgą, žmonės nesunkiai įtikėjo, kad jame susikaupia gyvybės, vaisingumo, derlingumo galios. Siekdami jas sustiprinti, kiaušinius pradėjo dažyti (tik, šiukštu, Velykų rytą nevalgyti balto nedažyto kiaušinio – išsiurbs iš jūsų visą energiją, imsite džiūti...). Nes žinome, kad XIII a. bažnyčia Didžiosios savaitės metu uždraudė valgyti kiaušinius, tačiau vištos juos ir toliau dėdavo. Ir tuo metu kiaušiniai buvo žymimi kaip Didžiosios savaitės, kuriuos suvartoti būtina per Velykas. O jų raštai turi simbolinę  bei magišką prasmę. Juoda spalva simbolizuoja motiną žemę, augmenijos bei vaisių gimdytoją deivę Žemyną. Raudona spalva reiškia nedalomą gimimo, gyvenimo, šviesos, šilumos bei sėkmingos visko pradžios supratimą, visų blogybių pašalinimą. Žalia kiaušinių spalva simbolizuoja pavasario augmeniją, javų daigus. Geltona – pribrendusius javus. Mėlyna – žydrą dangų, nešantį palaimą pasėliams ir visai augmenijai.

Ypatingą reikšmę margučiuose užima raštai (daugiausia augalai ir dangaus kūnai). Saulė buvo laikoma pasaulio dvasia, jo šildytoja ir gaivintoja. Velykų saulei buvo priskiriama didžiulė galia – pažadinti iš žiemos miego žemę, sušildant ją, padarant pajėgią suklestėti augmenija, vaisiais, javais.

Mėnulis margučių puošyboje irgi turėjo prasmę. Jis daugelio agrarinių tautų kulte užėmė svarbią vietą. Pirmykštis žemdirbys, nesuprasdamas, kodėl vasarą augalai naktį taip smarkiai paauga, didelius nuopelnus priskyrė mėnuliui. Lietuviai net iki XX a. pradžios mėnulį laikė dievaičiu.

Margučiai dažnai puošiami augaline ornamentika bei geometriniais raštais – tai archaiškų simbolių, turėjusių magišką prasmę. Pav., svastika – saulės ir ugnies ženklas, įvairių krypčių spiralės – simbolizuojančios dangaus kūnų judėjimo trajektorijas, kryžiaus ženklas apskritime – reiškiantis sakralią erdvę, rombai ir rombai – perteikia aktyvų ir pasyvų pradą bei jų jungtį. Tačiau ilgainiui virto tik dekoratyviniais elementais.

Rinkdamiesi stiprų kiaušinį, pakaukšėkite juo (nevirtu) į priekinius dantis

– Kodėl per Velykas mušame kiaušinius?

– Pats kiaušinis ir jo mušimas tapo prisikėlimo simboliu, kaip Jėzus pakilo iš kapo, taip ir kiaušinis simbolizuoja naują gyvenimą, prasiveržiantį iš lukšto. Mušdami margutį – simboliškai išlaisviname naują gyvastį. Mušant kits kito margučius už velykinio stalo tvirtinami tarpusavio santykiai, kartu reiškia ir gerą linkėjimą.

Margučiai per Velykas buvo ir įvairių žaidimų įrankis. Vienas iš žaidimų – eiti muštynių. Du žaidėjai laiko po margutį ir daužia vienas į kitą. Kieno kiaušinis nedūžta, tas laimi. Kuo daugiau laimėsi – tuo autoritetą didesnį turėsi ne tik savo kaime, bet ir aplinkiniuose. Tai ir atsirasdavo gudragalvių, pasidarydavo „nedūžtantį“ margutį. Į išpūstą kiaušinio vidų pripildavo sakų ar ištirpyto cukraus. Tai buvo tikrai patikimi kiaušiniai. Bet, neduok Dieve, jeigu apgaviką sugaudavo, tai jis būdavo nubaustas. Didžiausia bausmė – suvalgyti savo „margutį“, jeigu pasipriešina – sukišamas su visu lukštu į gerklę. O stiprų kiaušinį galima išsirinkti ir be jokios apgaulės. Rinkdamiesi stiprų kiaušinį, pakaukši juo (nevirtu) į priekinius dantis. Jeigu garsas aiškus, skardus, tai lukštas kietas, jeigu duslus ar neaiškus  – kiaušinis greitai sutruks, neverta tokio dažyti.

Kurio margutis toliau nuriedės, tą sėkmė lydės, visi darbai seksis

– Ir kodėl dar juos reikia ridenti, neužtenka tik prisivalgyti?

– Valgydami margučius išleidžiame simbolinę gyvastį į pasaulį, o ridenimas siejamas su Žemės bei jos gyvių (ypač žalčių) išbudinimu. Kita vertus, kurio margutis toliau nuriedės, tą sėkmė lydės, visi darbai seksis.

Kitas labai gražus ir smagus žaidimas – „sūpynės“. Vaikinai supdavosi, kad javai aukšti būtų ir geras derlius. O merginos – kad ištekėtų. Visi dainuodavo dainas, turėjusias didinti javų bei linų derlių. Pavakare vaikinai ir merginos susirinkdavo į didesnę kaimo pirkią padainuoti, pašokti. Mažiems vaikams tėvai sūpynes įrengdavo troboje, kad būtų smagūs ir greiti.

Margučių ridenimas populiarus iš šiandien, bet jau tik vaikų tarpe. Kita vertus – masiniai velykiniai renginiai nyksta, o pati šventė vyksta uždaro rato erdvėje.

Velykų stalas

Velykų stalas – gamtos atsigavimas. Ką motulė gamta mums dovanoja – tas ant stalo išdėliojama: pintinė kiaušinių, mėsos patiekalai, pyragai (ypač mielinis pyragas „boba“), kepta žąsis, saldus sūris, duona, alus, gira, saldi degtinė, sudaigintos avižos ir būtinai apeiginis patiekalas – šerno ar kiaulės virta galva. Maisto turėjo būti daug, nes reikia „atsigavėti“ po ilgo pasninko. Stalo puošybai privalu daug pavasarinės žalumos.

Ką reikia padaryti per Velykas, kad bulvės gerai derėtų

– Velykų burtai, prietarai, spėjimai?

– Pasibaigus pamaldoms bažnyčioje, visi skuba kuo greičiau į namus. Kas greičiau pasieks namus, tam darbai tais metais gerai seksis, viską visuomet laiku pabaigs. Krikšto motina per Velykas lankydavo savo krikštavaikius. Šventintos Velykų druskos barstymas javų lauko kampuose – apsaugo nuo piktų burtų. Seniau moterys tikėjo, kad kiaušinius reikia marginti tik namie. Jeigu dažys ne namie, tai vištos eis dėti kiaušinių pas kaimynę. Kitos manė, kad kiaušinių reikia virti daug, tada bulvės geriau derės. Švęstu vandeniu žmonės Velykų rytą šlakstė laukus, trobesius, gyvulius, sėklą. Šlakstymas vandeniu turėjo apsauginę prasmę, o šventinta ugnis saugojo nuo gaisro, kartu nešė santarvę ir laimę. Jeigu Velykų laikotarpiu daug triukšmo, dainų ir linksmumo – buvo tikima, kad jie padeda prisikelti gamtai.

Šiuolaikinis žmogus visa tuo netiki, bet gamtos prisikėlimu tikrai tiki. Ir, kad margutis turi antgamtinių galių – pasąmonėje irgi tiki.

Žiūrėkite, kad nereikėtų suktis ir kitu keliu važiuoti į Prisikėlimo pamaldas

– Yra ir daug visokių draudimų?

– Pirmą Velykų dieną niekas į svečius nevaikščiodavo – būtų buvusi didelė gėda tokią šventą dieną pas žmones landžioti, lyg iš namų būtum išvarytas.

Kiekvienas atėjęs pasveikinti su Velykomis – vaišinamas. Būtų labai nemandagu, jeigu svečias vaišių atsisakytų. Būtų didžiausias šeimininkės įžeidimas.

Jeigu važiuojant keliu į Prisikėlimo pamaldas  sutiksi moterį, tai atsitiks nelaimė. Reikia apsisukti, grįžti atgal ir važiuoti kitu keliu, tuomet nelaimės bus išvengta.

Velykų dieną negalima šluoti pirkios – vištos daržus kapstys, bus tušti aruodai, kad visų metų laimę iššluosi.

Gyvenkite gamtos ritmu taip, kad Jūsų pasas „sumeluotų“

– Kas Jums pačiam yra Velykų šventė? Ko palinkėtumėte laikraščio skaitytojams?

– Labai graži archaiška šventė. Stebuklingas gamtos prisikėlimas. Skleidžiama žmonių į aplinką ypač teigiama energija, matomi laimingi veidai.

Skaitytojams palinkėčiau kuo mažiau neigiamų emocijų, daugiau pozityvumo. Ir gyventi gamtos ritmu taip, kad Jūsų pasas „sumeluotų“. Gražių ir stiprių margučių!

Dineta Babarskienė