Dobilų šeimos sodas žydės ir ateinančioms kartoms

Džiugus pavasaris Dobilų šeimos namuose. Ona ir Antanas Vladas Dobilai artimųjų, giminaičių bei draugų apsuptyje paminėjo savo auksinių vestuvių jubiliejų. Šventė dviguba – kartu atšvęstas Onutės 70 jubiliejus. „Man prabeldė galvą dėl šios šventės. Sakė, būtinai reikia“, – prisipažįsta Onutė.

Neatsispyrė vienas kitam

Onutė ir Antanas Vladas Dobilai papasakojo nepaprastai gražią santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo istoriją, kurioje vis skambėjo sūnų, anūkų, proanūkio vardai.

Onutė dirbo parduotuvėje Kunigiškių kaime, Prienų rajone, o Antanas užsukdavo, kaip Onutė kvatoja sakydama, kokio gėrimo nusipirkti.

Pats Antanas nekreipia dėmesio į žmonos pašmaikštavimus, tuoj viską rimtai paaiškina: „Susipažinome šokiuose Kunigiškių kultūros namuose. Tačiau mudu Balbieriškyje vienoje mokykloje mokėmės, nors ne vienoje klasėje, bet vis tiek sakau, kad beveik klasiokai esame.“ Antanas už Onutę šiek tiek vyresnis – jam 74. Jųdviejų pažintis, prasidėjusi šokių aikštelėje, trunka jau 50 metų.

Onutei teko, kaip pati sako, „marčiose pagyventi“. Paskui pakalbino juos atsikraustyti į Veisiejus, tačiau nespėjo jauna pora įsikurti ir jau gavo, kaip tuomet buvo įprasta, namuką Kučiūnuose. Skaičiuoja, kad taip prabėgo čia jau kokie 43 metai. „Pas Kundrotą kolūkyje aš pradėjau dirbti valgykloje vedėja“, – sako Onutė. Antanas visą gyvenimą dirbo suvirintoju, kalviu. Arklių jau beveik neteko jam kaustyti, gal tik kokius tris kartus, o štai kitus darbus dirbdavo su pasimėgavimu. „Peilių tada pirkti nebuvo, tai padarydavau“, – sako jis.

Ir dar Antanas – reto, jau dabar galima sakyti, nykstančio amato atstovas. Jis skerdė kiaules visam kaimui. „Kiek per gyvenimą kiaulių paskerdžiau, į buvusį kolūkio kiaulių kompleksą netilptų“, – prisipažįsta jis. To išmokė ir sūnų Artūrą. „Dabar jau nėra kam, niekas nemoka. Artūro visi prašo, kas dar kokią kiaulę augina“, – sako Artūro žmona Vilma.

Be Onutės nei šermenyse, nei vestuvėse neapsieidavo

Be Onutės nė vienas kaime neapsieidavo. Ar šermenys, ar vestuvės – visi šaukdavosi Dobilienę, mat ji – gera šeimininkė, išmokusi visko iš mamos. „Ir apženyta, ir išlydėta mano, – teigia ji. – O paskui dar ir su savo marčia ėjau maistą gaminti. Žmonės prašė, atsisakyti nepatogu buvo.“

Prisimena, kaip nenorėjo eiti į sentikių laidotuves, o jie užsispyrė – esą be Dobilienės niekas kitas jiems maisto taip gerai neparuoš: „Ėjau, kaipgi neisi? Atsimenu, jie tokią tradiciją turėjo. Parėję po laidotuvių, ar žiema, ar vasara, pirmiausia valgydavo karštą kopūstų sriubą, o tik paskui jau kitus valgius.“

Neslepia, malonu, kad žmonėms skanu buvo, tačiau pripažįsta, kad jos pečius slėgė didžiulė atsakomybė, mat už visą maistą buvo atsakinga, kitos moterys tik pagelbėdavo. „Sudegs – aš kalta būsiu, žalia, neiškepus kaip reikiant bus – vėl atsakyti turėsiu. Taip buvo“, – sako ji.

Anūkė Evelina patikina, kad močiutei maisto gaminimas į kraują įaugęs. Kai jie iš šokių parėję dar pamiegoti norėdavo, močiutė į duris belsdavo ir klausinėdavo: „Kokios sriubos išvirti? Ko antro norėsite?“

Dėkingi, kad paprotino: parvažiavome, išsimiegojome savo lovose

Ir savo auksinėms vestuvėms maistą senjora pasigaminti norėjo pati. „Draugės būtų pagelbėję“, – sako Onutė pridurdama, kad kiaulę būtų papjovę ir maisto į valias prigaminę.

„Pyragų, saldumynų nekepu, bet iš mėsos viską galiu pagaminti. Aš – kulinarė, ne konditerė.  Dabar viską juk perka ir tik papjausto, o anksčiau papjovė kiaulę, dar ir teliuką – viską turi pagaminti“, – pasakoja ji.

Tačiau šįkart per daug nesispyriojo, paklausė vaikų ir anūkų – atšventė savo šventę kavinėje. „Protinga buvo švęsti kavinėje. Parvažiavome, išsimiegojome savo lovose“, – pripažįsta senjora šiandien. Kitą dieną visa šeima susirinko Motinos dienos švęsti.

Bet užtat Velykų, Kūčių, Kalėdų ruošos nė už ką Onutė neatiduoda jaunesnėms šeimos šeimininkėms. Padėti jos gali, bet pagrindinė vis tik ji – vyriausia šeimos virėja. O darbo yra, mat vieno stalo kambaryje neužteka, nes kasmet susirenka visa šeima – 15 žmonių. „Oi, kiek šitame kambaryje baliavota: ir įkurtuvės, ir sūnaus vestuvės, ir gimtadieniai“, – vardija šeimininkė.

Ar savas vyras vertina žmonos kulinarinius sugebėjimus? Antanas sako, kad alkanas niekad nebus, mat pats moka gaminti: „Kai tarnavau armijoje tankistu, prireikė virėjo ir niekas neklausė – padavė samtį, ir pirmyn. Kai ką mokėjau, kai ko išmokau.“ O žmona vis kvatoja sakydama, kad jis visad toks „prie moterų“ buvęs, tai žiūrėdamas gaminti išmoko. „Iš mamos išmokau skaniai gaminti“, – patikslina Antanas. Nenuostabu tada: kai du virėjai namuose, vaikai ir anūkai dažnai sulaukia skambučio atlėkti „ant cepelinų“.

Skaičius 3 – lyg šeimos talismanas

Užaugino 3 sūnus, džiaugiasi 5 anūkais ir vienu pačiu šauniausiu proanūkiu. Būtent mažuoju proanūkiu Aduliu auksines vestuves atšokusi pora labiausiai džiaugiasi, be galo myli, o ir jis, nors vyrukas nedidukas, bet puokštę promočiutei Motinos dienos proga kone už save didesnę dovanojo.

Abu Dobilai užaugę 3 vaikų šeimose. Jau yra iškeliavusiųjų anapilin. Lyg koks talismanas jų šeimos skaičius – 3. Jiedu taip pat užaugino 3 sūnus. Sūnus Artūras su marčia Vilma taip pat užaugino 3 vaikus. Dabar eilė jau anūkams nepamiršti skaičiaus 3 magijos ir auginti gausias šeimas.

Onutės manymu, kiekvienas laikmetis turi savo sunkumų, vaikus auginti niekad nebuvo lengva: „Palas reikėjo išskalbti, net „skalbiankės“ nebuvo tada, o dar išvirinti, išlyginti... O dabar tik keisk pampersus. Skalbti dabar paprasta, tik mygtuką paspausti tereikia, o man „skūros“ nuo rankų luposi nuo skalbimo.“

 „Laisvo laiko nebuvo: darbas, namai, vaikai, gyvuliai“, – sako ji. Antanas žmonai pritaria, kad parėjus iš darbo – ne poilsis galvoje, reikėjo pas gyvulius lėkti: 3 karvės, veršiai, vasarą šienavimo darbai. „Kol apeini viską“, – prisimena šeimos galva. Nors ir dabar bulvių dar sodina, daržovių. „Jau ir bulves, ir svogūnus pasodinome“, – sako šeimininkai. Ir triušus laiko, ir vištas. „Bet dabar jau ir žurnalus paskaitau“, – pasisako Onutė.

Svarbiausia – mylėti

Dobilai, paklausti, kodėl dabartinis jaunimas taip vengia įsipareigojimų, nesituokia, sako, kad anksčiau tokios mados gyventi susidėjus nebuvo. „Prieš Dievą prisieki. Atsakomybė savo šeimai, turi laikytis“, – mano Antanas.

Onutė kalba, kad anksčiau, jog kas skirtųsi, nebuvo net girdėti: „O dabar pagyveno, nepatiko kas, viso gero ir į visas keturias puses skirstosi.“

 Džiaugiasi sutuoktiniai, kad jų vaikai tėvų pėdomis seka. Giria Onutė savo marčias. „Viena visai netoli mūsų gyvena, tai mes kasdien po kelis kartus susitinkame“, – pasidžiaugia.

 Vestuvių įžadus atnaujinę Kučiūnų bažnyčioje, išdavė savo laimingos santuokos receptą.  „Reikia mylėti, pasibarti, susitaikyti ir toliau gyventi“, – pataria Onutė prisipažindama, kad jiedu taip ir darę.

Pasiteiravus, kas yra jų santuokos stiprybė, sutuoktiniai tikina, kad svarbiausia – kantrybė. „Kantrybės reikia“, – teigia Antanas.

Auksinių vestuvių proga – sodinukai Dobilų šeimos sodui

Jų gražią šventę primins žydintys augalai. Dobilų sodas augs, žydės, duos vaisius ne vienai šios giminės kartai. Mat vietoj gėlių puokščių buvo prašymas svečiams dovanoti sodinukų Dobilų šeimos sodui. „Jau kaip pridovanojo sodinukų, dekoratyvinių krūmų. Ir persikų, ir nektarinų turėsime. Jau ir žemės, galvojau, pritrūks“, – šypsosi laiminga Onutė.

Dobilų sodyboje netyla juokas, jų namuose visad šurmulys, aplink žydi gėlės Onutės kruopščiai prižiūrimuose gėlynuose. Dar neišvažiavus anūkės šeimai Onutė jau klausia, kada vėl atvažiuos. „Aš jų visų pasiilgstu labai“, – lyg teisinasi, lyg sako ji. Antanas santūresnis, bet ir jam rūpi, kada gi vėl namai bus pilni žmonių.

Džiaugiasi Dobilai, kad Dievas davė galimybę sukurti gražią šeimą, gražų bendrą gyvenimą. „Ar dar abu būsime, ar skirsimės?“ – juokiasi jiedu, vienas į kitą žiūrėdami.

Prisipažįsta – išeiti iš namų nė vienam niekad nekilo noras. „O ko aš eisiu iš savo namų?“ – juokiasi Onutė, šypsosi ir Antanas. Ir tai tik jų šposai, kaip patys sako, kad gyventi linksmiau būtų. „Nebuvo kada galvoti apie jokias skyrybas. O ir ką žmonės pasakys? Negražu, kad išsiskyrę. Sarmata“, – aiškina jiedu.

Dabar visa Dobilų šeima laukia susitikimo per deimantinį jubiliejų. „Visi nori tiek metų nugyventi. Aukštybės paskyrė, ne nuo mūsų priklauso“, – sako Onutė.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“