D. Mazurkevičius – nuo septynmečio raitelio Kybartų kaime iki Vyčių rinktinės vado

Mūsų krašto gyventojai ir svečiai, kasmet atvykstantys į ūkininkų organizuojamas arimo talkas, daugelį artojų jau pažįsta – žino pavardes, iš kur yra atvykę. Ypač didelio susidomėjimo sulaukia mūsų vietiniai artojai. Donatas Mazurkevičius iš Kybartų kaimo Būdviečio seniūnijoje – vienas jų. 

Jau 16 metų – Vytauto Didžiojo vaidmuo

Lietuvos kariuomenės majoras, Karybos instituto Karo istorijos skyriaus vyriausiasis specialistas D. Mazurkevičius sako, kad aria tik kartą per metus šiose jo gimtajame krašte ūkininkų jau trečius metus organizuojamose talkose. Atvyksta palaikyti ūkininkų ir gražios jų tradicijos arti žemę arkliais bendraminčių talkose. Tačiau su žirgais gyvena, juos treniruoja bei dalyvauja kartu su kitais žirgininkais numatytuose žygiuose ištisus metus. Tai – didelė dalis D. Mazurkevičiaus biografijos, jo laisvalaikio. 

D. Mazurkevičius plačiai tapo žinomas po to, kai 2010 metais atliko Vytauto Didžiojo vaidmenį Griunvalde, Lenkijoje, minint 600-ąsias Žalgirio mūšio metines. Lenkijoje šis mūšis, kai bendromis lietuvių ir lenkų karių pastangomis buvo sumuštas Kryžiuočių ordinas, yra minimas ir renginiai jam organizuojami kasmet nuo 1998-ųjų iki šiol. Griunvaldo laukuose šiai datai paminėti skirti renginiai vyksta beveik savaitę. Vienas jų – mūšio su kryžiuočiais inscenizacija. Kaip teigia Lenkijos žiniasklaida, kasmet jo pamatyti atvyksta maždaug dešimtys tūkstančių žiūrovų. Kasmet prie šios inscenizacijos prisijungia vis daugiau raitelių, iš Lietuvos – taip pat. 

Nuo pat 2010-ųjų, kai Donatui atiteko Vytauto Didžiojo vaidmuo, jo iki šiol dar niekas nepakeitė, tokios atrankos net neorganizuojamos. Tačiau pirmą kartą 2010 metais, prisimena D. Mazurkevičius, jam teko įveikti net 14 pretendentų. Norintieji atlikti Vytauto Didžiojo vaidmenį privalėjo ne tik puikiai valdyti žirgą, bet ir turėti geras istorijos, psichologijos žinias, tai pat tinkamą išvaizdą ir net aktorinių gebėjimų. Be to, teko ypatinga misija – išmokti joti ir valdyti žirgą dėvint nelengvus šarvus. Tapęs geriausiu iš visų kandidatų ir gavęs žymaus Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo vaidmenį, Donatas ant laurų neužmigo – iki šiol su savo treniruojamais žirgais dalyvauja įvairiuose žygiuose, kurių tikslas – paminėti Lietuvos žymias istorines datas, faktus, priminti žygio dalyviams ir tiems, kurie seka keliautojus internete, iškiliausias istorines mūsų valstybės asmenybes, karvedžius, kažkada garsinusius Lietuvą. 

Lietuvą garsina ir Vyčių rinktinės žygiai

Šiemet jau šeštą kartą D. Mazurkevičius su mūsų krašto žirgininkais organizavo Vyčių rinktinės žygį raitomis ir karietomis jotvingių keliais – po Kalvarijos, Vilkaviškio ir Lazdijų rajono kaimus, kuriuose, kaip liudija istoriniai dokumentai, kažkada gyveno jotvingių gentys. Žygio dalyviai susitiko su pakeliui įsikūrusių kaimų bendruomenėmis, klausėsi jų prisiminimų apie Lietuvos praeitį, dalijosi savo turimomis žiniomis. D. Mazurkevičius sako, jog toks ir yra visų Vyčio rinktinės žygių tikslas – budinti istorinę gyventojų atmintį, sėti patriotizmo sėklą, mokyti didžiuotis savo valstybe. 

Tris dienas trukusio žygio metu, kuriame dalyvavo keturi raiteliai ir keturios karietos, aplankyta 10 vietovių, nuvažiuota 115 kilometrų.    

Vyčių rinktinės žygių idėjos autoriai – D. Mazurkevičius ir kiti prisiekę rajono žirgininkai Algirdas Motiejūnas bei Mindaugas Vievesis. 

Pirmąjį žygį rajono žirgininkai skyrė Lietuvos valstybingumo 100-mečiui ir žmonėms, kūrusiems tautos istoriją. Tąkart, 2019 metais, 44 raitelių kolona buvo iškilmingai išlydėta nuo Kauno pilies ir ne mažiau iškilmingai sutikta Vilniuje, Katedros aikštėje. Pernai 180 kilometrų žygio metu nuo Senųjų Trakų iki Seinų keliauta Vytauto Didžiojo keliais – ne tik aplankytos istorinės vietos, bet ir sustiprinta žirgininkų bendrystė. Viešojoje erdvėje visų žygių metu gausu nuotraukų ir vaizdo įrašų, kuriais žygio sumanytojai ne tik garsina Lietuvos vardą ir jos tradicijas, bet ir puoselėja meilę žirgams, primena jų neįkainojamą vaidmenį Lietuvos istoriniuose įvykiuose ir kasdieniame gyvenime. 

Su žirgais – nuo septynerių metų

Paklaustas, kada prasidėjo jo draugystė su žirgais, D. Mazurkevičius nedvejodamas įvardija vaikystę, prabėgusią pačiame pasienyje su Lenkija, Kybartų kaimo vienkiemyje. Nuo tada, kai maždaug septynerių metų vaiką tėvelis Algirdas Mazurkevičius sodindavo ant arklio vagojant bulves. Tiesa, buvo sovietiniai laikai ir nuosavo arklio jie neturėjo, tačiau tą kolūkinį, su kuriuo teko draugauti, Donatas iki šiol atsimena. Arti pabandė gerokai vėliau, būdamas jau septyniolikmetis. Tačiau nuolat dirbti žemę su arkliais tėvų ūkyje tekdavo tik retkarčiais. Visi trys broliai, pasak Donato, praėjo tą dirbimo su arkliais pradžiamokslį – taip norėjo tėvas. 

Baigęs Būdviečio aštuonmetę, įstojo į tuometinį Miškų ūkio technikumą Girionyse, Kauno rajone. Jį baigė 1989-aisiais. Ir vos tik Lietuva atgavo Nepriklausomybę, pasuko į Lietuvos kariuomenę. Priesaiką davė 1991-ųjų gruodžio 20 dieną. Nuo to laiko yra karys. Nors gyvena Kybartų kaime, tačiau darbo reikalai dažniausiai veda į sostinę – ten praleidžia daugiausia laiko. Taip nutiko ir tą dieną – kalbėtis telefonu pradėjome Kybartuose, baigėme jau Vilniuje. 

Tarp svarbių darbo reikalų D. Mazurkevičius visuomet atranda laiko žirgams. Vieną žemaitukų veislės, vardu Kedra, jis ir pats turi. O į žygius dažniausiai leidžiasi su M. Vievesio žirgais. Donato teigimu, Mindaugas – pats geriausias mūsų krašto žirgininkas. Jo ne tik žirgai puikūs, bet ir kamanos, pakinktai aukščiausios kokybės. Rajono žirgininkai tai įvertino išrinkdami jį Lazdijų  žirgininkų klubo prezidentu. Su D. Mazurkevičiumi žirgininkystės klausimais jie yra bendraminčiai, siekiantys, kad žirgai ne tik Lietuvos istorijoje, bet ir šiandienoje rastų deramą, pagarbią vietą.  

Danguolė Barauskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-10-24)