D. Leonavičienė: „Veisiejams kažkada „pasirašiau“ dėl jų grožio“

Jei iki šiol gyvuotų kažkada buvęs Veisiejų rajonas, jam jau būtų šiek tiek daugiau nei 70 metų. Dėl to, kad Veisiejai, o ne Lazdijai turėjo daugiau perspektyvų vystytis, šiandien sutaria dauguma rajono senbuvių. Ypač tie, kurie kažkada dirbo valstybės įstaigose ir žinojo, kaip ir kodėl buvo priimami vienokie ar kitokie sprendimai. Tačiau įvyko kitaip: Lazdijai liko centras, Veisiejams atiteko autsaiderio vaidmuo. Su tokiu sprendimu niekaip negali susitaikyti beveik 60 metų čia gyvenanti Dalia Leonavičienė. Ją „Lazdijų žvaigždė“ pakvietė paklaidžioti po Veisiejus: kai ką prisiminti, kai ką paprognozuoti. Pasidžiaugti ir savo nerimu pasidalinti.

Atvažiavo pažiūrėti – pasiliko visam gyvenimui

„Kaip gerai, kad pagaliau Veisiejus galėsiu pagirti“, – sako Dalia, sužinojusi, kad kalbėsimės ne šiaip sau, o spaudai, laikraščiui – taigi, lyg ir visiems rajono gyventojams. Ji taip sako prisimindama, kad pastaruoju metu apie Veisiejus nuaidėję gandai žmonėms, čia negyvenantiems, galėjo sudaryti nekokį vaizdą. Tarsi čia gyventų tik vengiantys darbo ir priekabių ieškantys žmonės.

Dalia Leonavičienė geriau nei kiti žino, jog taip nėra. Pati ilgus metus dirbo Veisiejų žemės ūkio mokykloje. Nuo 1963-ųjų. Tai buvo pirmoji jos darbovietė. Pamena, kaip mokslo draugė, kilusi nuo Lazdijų, kartu su ja baigusi agronomijos studijas tuometinėje Žemės ūkio akademijoje, pakvietė važiuoti į Veisiejus. Tik apsidairyti. Jai, kilusiai iš Dotnuvos lygumų, Veisiejai padarė stulbinantį įspūdį. O dar išvyka grybauti į gražius, išpuoselėtus šio krašto miškus. Ne tokius, kaip jos krašte.

Ir Dalia „pasirašė“ Veisiejams... Liko Veisiejų žemės ūkio mokykloje dėstytojauti. Ištekėjo už vietinio, susilaukė dviejų dukrų. Veisiejų žemės ūkio mokykla tuo metu buvo puiki, stipri: daug besimokančiųjų, daug perspektyvių specialistų. Tuometinis mokyklos direktorius Vytautas Karoblis išrūpino, kad šios mokyklos mokytojams būtų pastatytas daugiabutis. Puikioje vietoje, Radvilų gatvėje, beveik pačiame miške.

Nuo dėstytojos – iki valdžios žmogaus

Tačiau laikai keitėsi, keitėsi ir Veisiejų žemės ūkio mokyklos pavadinimai, statusas.  Dalios Leonavičienės darbovietės – taip pat. Paskutinioji – tuometinės Veisiejų apylinkės vadovės pareigos. Veisiejų miesto apylinkei tuo metu vadovavo kita veikli moteris – Teresė Greblikienė. Moterų valdžia tais laikais retai pasitaikydavo. Tačiau jos, sutartinai dirbdamos, tokių nerealių planų prisikurdavo.

Pamena, kaip abi kartą, aplenkę rajono valdžią, nuvažiavo į Vilnių, į tuo metu lėšas rajonams skirsčiusį Plano komitetą – lėšų dabartinės seniūnijos pastatui tvarkyti. Bet iš jų ten, aukštos valdžios kabinetuose, tik pasijuokta buvo: kaip jūs, moterys, įsivaizduojate? Ar Plano komitetas gali pinigus kaimams ir gyvenvietėms skirstyti? Negalima rajono apeiti, rajonas pinigus skirsto... Na, negavo, tai pačios savo jėgomis tuometinės apylinkės patalpas remontavo: Dalios vyras suklijavo plyteles, ji su dukromis kabinete – tapetus. Miesto aplinką tvarkydavo rajono komunalinio ūkio darbuotojai, jokių savo darbininkų, jokios technikos apylinkės neturėjo. Užtat buvo noro dirbti, gražintis. Niekas darbo valandų tuomet neskaičiavo.

O Veisiejai klestėjo, jei ne valdžios žmonių, tai vietinių dėka. Gyventojų buvo keliskart daugiau nei dabar – daugiau šurmulio, daugiau juoko, daugiau ir atsakomybių miestelio valdžios moterims. Tačiau... Tai, kas Veisiejams nutiko per pastaruosius dvidešimt metų, niekas išpranašauti nebūtų galėjęs: laiko virsmas, emigracija, vertybių pokyčiai žmonėse pamažu retino miestelį, jis tilo, traukėsi, mažėjo.

Didieji pokyčiai – per dvejus metus

Ir staiga – vėl atsigauna. Per paskutinius dvejus metus itin išgražėjo. Dalia Leonavičienė netveria džiaugsmu: „Jūs buvote mūsų naujajame Šeimų centre? Nebuvote? O verta ten apsilankyti. Fantastika, kaip ten įruošta! Ir mano „Kuparėlis“ ten patalpas gavo – rinksimės, gražesnėje vietoje laisvalaikį leisime.“

„Kuparėlis“ – tai dar vienas Dalios Leonavičienės kūrinys. Gimė jis lygiai prieš 10 metų. Tiesiog iš poreikio vyresnėms Veisiejų seniūnijos moterims pabendrauti, kartu kurti, kūrybos paslaptimis dalintis, savo darbus vietos bendruomenei parodose pademonstruoti. „Kuparėlis“ ne kartą apie savo veiklą pasakojo televizijos laidose – ne tik save, bet ir Veisiejų kraštą garsindamas.

Tačiau, nepaisant visų Veisiejų privilegijų, jo grožio, miestelis juk sparčiai mažėja – bandau pakreipti Dalios kalbą link to, kad perspektyvų čia – mažai. Tačiau prisiekusi veisiejietė turi savo argumentų: o jūs suraskite čia laisvą namą ar butą. Visi, kad ir ne vietinių gyventojų, bet užimti, apgyventi, išpuoselėti. Žmonės per karantiną Veisiejus iš naujo atrado. Darbus nuotoliu dirba ir gražioje vietoje gyvena. Kas žino, ar jie čia visam laikui neapsistos? Juk tokių sąlygų gyventi sveikoje ir švarioje aplinkoje mažai Lietuvoje yra. Lietuvoje nedaug ir tokių puikių mokyklų, kaip Veisiejų Sigito Gedos gimnazija, taip įrengtų vaikų darželių. O buvote Vaikų dienos centre? Retas Vilniaus vaikas tokias sąlygas turi. O jei ir turi, tai tėvai už tai turi nemažus pinigus mokėti. O kokios sąlygos dabar Veisiejuose sudarytos auginti neįgalius vaikus... Niekad negalvojau, kad jų Veisiejuose tiek daug yra. Ir, kaip bebūtų liūdna, tas skaičius nemažėja.

„Man gaila žmonių, kurie gyvena miestuose, kažkur devintame aukšte, nemato tokio grožio, kokį turime mes, neturi tokių sąlygų gyventi, dirbti, mokytis, – sako ji. – Net ir tie, kurie Veisiejuose gyvena būstuose be patogumų, turi valdžios sumanytas ir įrengtas patalpas maudytis, skalbti skalbinius. Žodžiu, ne tik egzistuoti, bet ir oriai gyventi.“  

Valdžios planais nedaug, bet domisi

Daliai Leonavičienei džiugu dėl miesto parko, kuris ką tik atsinaujino takais, žymiuoju savo fontanu. Ne gėda bet kokį svečią čia atsivesti. Ji sako nedaug besidominti artimiausiu metu Veisiejuose planuojamais darbais, tačiau didžiuosius tai jau tikrai žino. Pavyzdžiui, kad pagaliau nutiestos vandentiekio ir nuotekų trasos iki jau pastatytos kavinės miesto parke. Tai kas, kad ten privatus verslas. Tačiau ta kavinė labai reikalinga ir miesto svečiams, ir savaitgaliais čia pramogaujantiems vietos gyventojams. Greitai parke neliks ir vienintelės gėdos – baisiųjų tualetų. Jau suplanuoti nauji, dar šiemet jie bus ir pastatyti. Ir bene ilgiausiai kalbame apie būsimąją Veisiejų turgavietę: jau ryškėja jos kontūrai, jau pajudėjo kūrimo darbai. Tiesa, dar tik popieriuose. Bet kai atsiranda ir palaiminama popieriniai dalykai, tai paskui viskas jau greitai vyksta...

 Daliai Leonavičienei nuo namų turgus – visai netoli, už kelių šimtų metrų. Ji ilgus metus čia lankosi, perka ir... piktinasi iki šiol esančia netvarka. Pasak jos, jau seniai čia reikėjo bent kiek patvarkyti, ne tik pinigus iš prekiautojų imti. Tai kas, kad ir pirkėjai, ir prekiautojai Veisiejų turgų giria, tačiau pravažiuojantiems pro turgų einančiu valstybinės reikšmės keliu – vaizdas nekoks...

Pasak Dalios, visa Veisiejų istorija su turgumi yra susijusi. Turgus ne vieną šimtmetį vykdavo pagrindinėje miesto aikštėje, priešais bažnyčią. Vėliau, jau sovietmečiu, prekiautojai grūdosi dabartinės autobusų stoties vietoje, šalia miesto tualetų savo prekes dėliodavo ir sau didesnių teisių bei patogumų nereikalavo.

„Tokie jau tie dzūkai yra – geri žmonės, neturi kaupimo, turtų manijos, bet ir prie tvarkos nelabai pratę. Laimei, ateina tinkami žmonės vadovauti – tokie, kaip mano įpėdinis Zenonas Sabaliauskas, kaip rajono merė Ausma Miškinienė. Viską, ko reikia Veisiejų žmonėms reikalingo ir svarbaus padaryti, pamato ir imasi veiklos. Ir tegul. Dabar – jų laikas“, – Veisiejų perspektyvomis dalijasi Dalia Leonavičienė, kuri, pasak jos, tik trumpam į svečius kadaise atvažiavo. O dabar be šio krašto neįsivaizduoja savo gyvenimo.

Nijolė Sukackienė, „Lazdijų žvaigždė“