Buvęs meras R. Apanavičius – apie tai, kas kursto valstybėje skandalus, tarp žmonių – neapykantą bei patyčias

Romas Apanavičius – vienas ilgiausiai rajono savivaldybės gyvenime dalyvaujančių politikų. Tik pati jauniausia rajono rinkėjų karta jį žino mažiau. Tačiau vyresnieji – tikrai taip. Žino, pažįsta ir gerbia. Dažnai, jam lankantis mieste, jį vis dar sustabdo gatvėje žmonės. Sveikinasi, prisimena iš tų laikų, kai jis buvo rajono meras. Ir, kaip pats Romas Apanavičius sako, dar ragina grįžti į aktyvų politinį gyvenimą. Jau ne pirmą kartą ir jiems, ir „Lazdijų žvaigždei“, kuri šią savaitę Romą Apanavičių kalbino užduodama aktualius klausimus apie šalies ir rajono politinį gyvenimą, jis kategoriškai atsako – ne. Viskas jau praėjo, jau buvo. Jis jau seniai išėjo užtarnauto poilsio. 

Tačiau kiekvieną dieną ir ne vienai valandai sėda prie kompiuterio, domisi Lietuvos ir rajono naujienomis. Dalį jų sužino iš internetinių portalų, dalį – iš spaudos. Mat senu papratimu jis vis dar mėgsta skaityti popierinę spaudą. Prenumeruoja „Lazdijų žvaigždę“ ir „Lietuvos rytą“, tad visuomet pagauna pačias naujausias žinias, svarbiausius įvykius. O savo įžvalgomis mielai dalijasi su tais, kurie jį kalbina. Ne tik gatvėje, bet ir telefonu. 

Išduosime paslaptį – lygiai po mėnesio Romas Apanavičius švęs gražią apvalią gyvenimo sukaktį. Tačiau metų jis pats nesureikšmina. Džiaugiasi, kad sveikata dar nebloga, tad kam tuos metus skaičiuoti. Jis dar aktyviai dalyvauja Socialdemokratų partijos, kurios niekuomet nekeitė, veikloje. Buvo Lazdijų skyriaus pirmininkas. Seniai vadovo vairą perleido Sauliui Petrauskui, tačiau nepraleidžia nė vieno partijos susirinkimo, negaili bendraminčiams ir patarimų, ir pasiūlymų.
 
Šiandien, kai Socialdemokratų partija turi didžiąją daugumą Seime, o koalicinę daugumą yra sudariusi ne tik su Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“, bet ir su prieštaringai vertinama „Nemuno aušra“, jos pusėn skrieja aštrios tautos kritikos strėlės. Ypač – premjero Gintauto Palucko pusėn. 

Kaip šią situaciją vertina Romas Apanavičius? Kaip jam atrodo čekiukų bylų eiga? Ar visa tai, ką šiuo metu girdime, išties yra verta tokio triukšmo? Apie visa tai ir kalbėjomės su ilgamečiu politiku, kurio įžvalgos verčia susimąstyti. 

– Pradėkime nuo pradžių. Nuo tada, kai rinkimus laimėję socdemai ėmėsi sudarinėti koaliciją. Kaip ji šiandien Jums atrodo? Ar „Vardan Lietuvos“ ir „Nemuno aušra“ buvo geriausias pasirinkimas socialdemokratams? Kaip vertinate pastaruoju metu priimtus įstatymus dėl nekilnojamojo turto apmokestinimo, antrosios pensijų pakopos, dėl kurių dabar tiek šurmulio? Net ir mitingai organizuojami...

– Man dabartinė Seimo valdančioji koalicija – visai nieko. Įsivaizduokime, kad vietoje „Nemuno aušros“ į koaliciją būtų priimti „valstiečiai“. Kas būtų likę iš dabar priimtų įstatymų? Jų gal visai nebūtų arba jie būtų buvę taip „išoperuoti“, kad nebūtų likę nieko. 

Kad nekilnojamojo turto apmokestinimo įstatymą priimti reikėjo dėl įsipareigojimų Europos Sąjungai – faktas. Jei kas prisimena, tai ir patys konservatoriai, būdami valdžioje, šiam žingsniui ruošėsi. Planavo apmokestinti visą turtą 100 procentų. Tačiau to nepadarė. Paliko, taip sakant, šią „bombą“ socdemams. Kadangi pagal šiuo metu priimtą įstatymą apmokestinamas turtas, viršijantis 400 tūkst. eurų, didžiosios daugumos gyventojų tai nepalies. Žinoma, tie, kurie turi antrą, trečią ir dar kažkelintą būstą, jau mokės ir nuo gerokai mažesnės, 50 tūkst. eurų jo vertės. Kaip dabar skaičiuoja ekonomistai, šis sprendimas įplaukų į biudžetą neatneš, jos gal net sumažės. Bet įstatymą priimti reikėjo ir jis, nors ir nepopuliarus, yra. Kaip ir sprendimas dėl antrosios pensijų pakopos, kai joje dalyvavę ar dalyvaujantys gyventojai savo sprendimą, kaip elgtis su sukauptais pinigais, galės pareikšti po 2026 metų sausio. 

Manau, kad Seimo valdantieji su šiais sudėtingais, sprendimų reikalavusiais klausimais susidorojo puikiai. Netgi „Nemuno aušrą“ pavyko įtikinti už juos balsuoti. Tai rodo koalicijos tvirtumą. Ir deramą toną bendradarbiaujant. 

– Tai dėl ko klykauja konservatoriai? Juk jei pažiūrėsime atidžiau – nieko neįvyko? 

– Pirmiausia – dėl premjero Gintauto Palucko. Opozicija tikėjosi, kad valdančioji dauguma greitai subyrės. Žinojo „kabliukus“ Palucko biografijoje – kad yra nepatyręs, kad buvo teistas. Tačiau nuosaikus premjero tonas, diplomatija daro savo – koalicija gyvuoja, o visi, joje esantys, užima deramą vietą ir kažkaip prisitaiko. 

Aš šiame triukšme pirmiausia įžvelgiu pavydą. Ypač – Lauryno Kasčiūno, kuris, ilgus metus buvęs ant bangos, buvo tik ministras, o štai jo bendraamžis – jau premjeras. Jie – tos pačios kartos žmonės, daug metų dirbantys Vilniuje, nuo jaunų dienų abu užėmė solidžias pareigas valstybės tarnyboje. Abiejų biografijose – pilna ieškojimų, būdingų jauniems žmonėms. Tačiau Palucko buvimas versle dabar prilyginamas nusikaltimui, o tai, kad Kasčiūnas kažkada priklausė žinomo Murzos Lietuvos nacionaldemokratų partijai, su kuria yra siejami ir mitingai prieš Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą, ir antisemitiniai įvykiai, kažkodėl nutylima. Nebuvo apie tai žiniasklaidoje trimituojama netgi tada, kai Kasčiūnas tapo krašto apsaugos ministru. 

Mano manymu, Lietuvoje, visose valdymo struktūrose, taip pat ir žiniasklaidoje, daug konservatorių įdarbintų žmonių, kurie dabar, keldami triukšmą, taip atidirbinėja savo globėjams. Triukšmo iniciatorius kažkas finansuoja, kažkas nurodinėja, kur ieškoti kompromato. Ir, be abejo, kažkas suburia į mitingus. Kažkokia niekam iki tol nežinoma politinė organizacija ir iki šiol niekam negirdėtas jos lyderis. O kas stovi už jo? 

– Bet premjeras su jais nekalbėjo, į mitingą nėjo. Tyla stengiasi atsiriboti ir nuo žurnalistų...

– Manau, jis pasirinko teisingą taktiką. Vieną kartą atsakė į klausimus ir viską paaiškino. Taip pat – ir prezidentui. Akcentavo, kad sakė tik tiesą. Žinoma, klaida, kad tapęs premjeru neatsisakė verslo. Bet net ir jo neturėdamas būtų puolamas. Sako, kad jei nori mušti, tai lazdą visuomet rasi. O dabar bent trijose institucijose vyksta tyrimas. Bus gauti atsakymai, tada bus galima daryti išvadas. O kas bus, jei neras pažeidimų? Kaip sakė Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis, teisminio tyrimo pradžia dar nereiškia, kad žmogus yra nusikaltęs. Manau, net jei interpeliacija jam bus organizuota, išstumti iš posto Palucko nepavyks. 

– Pakalbėkime apie kitą socialdemokratų atstovę Vyriausybėje – krašto apsaugos ministrę Dovilę Šakalienę. Jau ir taip kalbėta apie jos nekompetencijas, bet labiausiai po to, kai iš pareigų dėl neaiškių priežasčių atleido karinės žvalgybos vadą Elegijų Paulavičių. 

– Negaliu sakyti, kad ji nekompetentinga. Tarptautiniame kontekste matomi racionalūs jos pasisakymai, jos bendravimas su užsienio kolegomis rodo ir kompetenciją, ir galimybes. O jos žingsnis atleidžiant karinės žvalgybos vadą vertinamas dvejopai. Tikiu, kad yra šios istorijos užkulisiai, kurie mums dar nežinomi. Bet jie paaiškės. Žinant, kad tam vadui nedaug buvo likę iki kadencijos pabaigos, galėjo ir palaukti. Nors dar neaišku, kokie tie darbuotojų skundai, kurie dabar tiriami. Ir, beje, gal kažkas bandė daryti įtaką dėl antros šio vado kadencijos.

– Kaip vertinate vieną iš Seimo valdančiosios daugumos lyderių Remigijų Žemaitaitį? Sakoma, kad socdemams jis dažnai kortas pamaišo...

– Gal kada taip ir buvo, bet dabar koalicijoje bendradarbiavimas susistygavo. Jis puikiai išmano ekonomiką, valstybės gyvenimą, turi savo nuomonę ir ją gina. Tiesa, kartais kiek per karštai. Tai, ko gero, dėl charakterio. Manau, kad į jį visuomenė, ypač – žiniasklaida, žiūri per padidinamąjį stiklą. Juk ir Šustauskas, būdamas Seime, panašiai elgėsi. Tik niekas tuomet taip audringai nereagavo.          

– Esate prasitaręs ir dėl žurnalistų šališkumo...

– Man yra nesuprantama, kaip gimsta tokios knygos kaip „Pranešėjas ir Prezidentas“. Tie patys autoriai jau nebe pirmą knygą išleidžia apie valstybės vadovus. O kas ją finansuoja? Kas moka jiems honorarus? Nors prezidentas ne kartą viešai yra pareiškęs ir net raštu atsakęs autoriams, kad toje knygoje pateikti faktai – iš piršto laužti, jo niekas net neatsiprašė... Žurnalistams niekuomet neužkliuvo senelio ir anūko vieša retorika. Kas paleido į gyvenimą tokius epitetus apie Lietuvos žmones, kaip vatnikai, runkeliai, šunauja... Tačiau žurnalistams tai nekliuvo. O paskui stebimės, kad mokyklose vyrauja patyčios, kad jos keliauja iš kartos į kartą. Juk patys „garbingiausi“ Lietuvos žmonės pavyzdį rodo. 

Palyginti tyliai ir greitai iš žiniasklaidos akiračio dingo buvusios socialinės apsaugos ir darbo ministrės konservatorės Monikos Navickienės ryšių su pinigų plovėjais skandalas, beveik nepastebėtas praėjo faktas, kad kažkas nutekino informaciją Seime apie įtarimus jo nariui konservatoriui pedofilui Kristijonui Bartoševičiui. Ir jis staiga dingo iš Seimo, ir ilgam – iš Lietuvos. Nuteistas tik dabar, praėjus pustrečių metų po viešumon iškilusių pedofilijos nusikaltimų. Tačiau žiniasklaida šio fakto nesureikšmino. Tik konstatavo, kad Bartoševičiaus politinė karjera nutrūko dėl pedofilijos skandalo. Arba Austėjos Landsbergienės žemės sklypo pirkimas už vieną eurą... Tai – tik keletas pavyzdžių. 

Palucko buvimas versle žurnalistams atrodo didesnis nusikaltimas. Ar ne keista?  

Mane labai jaudina, kad kai kurie žurnalistai net eteryje tiesiog tyčiojasi iš žmonių. Valatka, Ignatavičius, kuriuos įsileidžia net nacionalinis transliuotojas, yra to pavyzdžiai. Suprantu – radai, užfiksavai, paviešinai. Bet epitetų nenaudok. Vietinėje spaudoje, beje, irgi be epitetų, be pravardžiavimosi neapsieinama... Labai daug politiškai angažuotų žurnalistų. O uogelė ant torto – pati buvusi premjerė Ingrida Šimonytė, kolegą Seimo narį viešai išvadinusi melagiu ir suskiumi, o dėl kitos ministrės pareiškusi, kad jai „sunku su matematika“.  

– Grįžkime į rajoną, prie vadinamosios čekiukų bylos. Paskutinės naujienos – Alytaus apylinkės teismas nutarė, kad mūsų savivaldybės merė A. Miškinienė nepagrįstai praturtėjo. Ir turės savivaldybei grąžinti daugiau nei 4 tūkst. eurų. Kažin ar šis teismo sprendimas dar nebus skundžiamas. Beje, byla tik administracinė. Tačiau kitiems dviem Lazdijų rajono savivaldybės tarybos nariams Valdui Žičkai bei Arūnui Vaišnorui buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Apskritai kaip vertinate čekiukų bylas – ar jos pagrįstos? O gal ir vėl – tik žurnalistų pramanai? 

– Pritariu neseniai „Lazdijų žvaigždėje“ pasisakiusio Romo Leščinsko nuomonei – ne vien savivaldybės, ne vien tarybų nariai kalti dėl to. Juk buvo ir Vyriausybė, ir kitos savivaldybių veiklą prižiūrinčios institucijos.  Bet apie jų atsakomybę dabar niekas nė neužsimena. 

Manau, kad teisėsaugos institucijos gerokai perlenkė lazdą. Ne vieną savame rajone gerbiamą žmogų, renkamą į tarybą, ši situacija pavertė nusikaltėliu. Juk niekas tų dokumentų specialiai neklastojo, tiesiog buvo įstatymais įteisinta tokia tvarka, nustatyta suma. Ir niekas ten daugiau, nei buvo nustatyta, nepasisavino. Suprantu – kur didelės sumos, kur yra akivaizdaus klastojimo, reikia bausti. Tačiau aukomis tapo visi. 
O dėl merų šioje čekiukų byloje turiu savo nuomonę. Kodėl jie, turėdami paskirtą savivaldybės automobilį, vairuotoją, ėmė tarybos nario pinigus? Juk tuo valdišku automobiliu darbo reikalais ir turėjo važiuoti. Iš savo patirties žinau – meras automobilyje, ypač ilgesnėse kelionėse, šiaip sau nesėdi. Jis dirba, sprendžia reikalus. Jis skambina, jam skambina, bendrauja, reikia įsigilinti į reikalų esmę, o ne į kelią. Jau vien dėl saugumo meras negali pats vairuoti. O jei retkarčiais prireikia – imk tau paskirtą valdišką automobilį ir važiuok. Kanceliarinėmis priemonėmis juk savivaldybės merus aprūpina, kokios čia dar gali būti išlaidos? 

Šiuo metu baudžiamoji byla už tą patį, už čekiukus, iškelta ir mūsų merės kolegai, Marijampolės savivaldybės merui. Tai kodėl vienam administracinė, o kitam – baudžiamoji? 

Manau, administracinės bylos statusas merei naudos neatneš. Tik minusą. Ir ne piniguose čia esmė.  Juk daugelis supras, kad ir vėl kažkas ne taip, kažkas negero, nešvaraus. Žinant, kad kiti du rajono savivaldybės tarybos nariai – Valdas Žička ir Arūnas Vaišnoras nukentėjo, kad turėjo ne tik susimokėti, bet ir neteko galimybės keletą metų kandidatuoti į savivaldybės tarybą, kažin ar galima jaustis kitokiai, išskirtinei. Tai kaip tuomet žmonės gali sakyti gyvenantys teisinėje valstybėje, tikėti teisingumu ir teismais? 

Čekiukų bylų dar laukia ilgas kelias. Norėtųsi, kad jose būtų rastas tinkamas, o svarbiausia – visiems vienodai teisingas sprendimas. 

Danguolė Barauskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-07-18)