„Išprotėjęs“ ekstremalas kučiūniškis iš sostinės grįžta dviračiu (nuotr. galerija)

Ovidijus Pileckas – mūsų krašto vaikas: mokėsi Kučiūnų mokykloje, paskui Lazdijų M. Gustaičio gimnazijoje. Pasirinko studijuoti Vilniaus kolegijoje prekybos vadybą, baigė, tačiau tai jauno vaikino neužkabino. Jis surado, kas jį žavi, ko nežada atsisakyti. Jį žavi dviračiai. Vyrukas su dviračiu – taip tiksliausiai galima apibūdinti Ovidijų. Be dviračio – nė iš vietos.

Specialybė, kurios nemoko jokia mokykla: dviračių mechanikas

Pirmą dviratį tėvai nupirko, kai jis dar į mokyklą nėjo. „Kai tėtis išmokė važiuoti, nuo tada ir nepaleidau dviračio iš rankų. Visur važinėjau: iš pradžių kieme, paskui jau su draugais po kaimą ir į mokyklą Kučiūnuose“, – prisimena Ovidijus.

Dabar ir darbas susijęs su dviračiais. Vaikinas šešti metai dirba sostinėje dviračių mechaniku. Vadina save savamoksliu, tačiau prisipažįsta, kad turi įgijęs keletą sertifikatų. „Daug išmokau bedirbdamas, nes nėra Lietuvoje jokios mokyklos, kuri ruoštų dviračių mechanikus“, – patikina. Ovidijus remontuoja dviračius, tačiau gali ne tik sutaisyti sugedusią jūsų transporto priemonę: jis geba surinkti dviratį iš atskirų detalių.

„Yra dviračių parduotuvė: kolegos pardavinėja dviračius, o mes remontuojame“, – paaiškina dviračių mechanikas. Ir taiso jie pačius įvairiausius dviračius: nuo paprasčiausių, kuriais žmonės važiuoja į darbus, iki tokių, kuriais važiuojama pasaulinio lygio varžybose ir net laimimos pirmos vietos.

Klientai vis dar nustebina. „Kartais atveža naujienų, nes vis išleidžiami nauji dviračių modeliai“, – tarsteli dviračių mechanikas.

Ovidijus pats turi ne vieną dviratį: „Vienas – ekstremalesnis, skirtas triukams atlikti, kitas – kalnų dviratis, enduro stiliaus, trečias – gravel (iš anglų kalbos – „žvyrkelis“) stiliaus dviratis.“ Tai reikalingiausias dviračių paketas jam, o jei sugalvos kada susikonstruoti dar vieną, tai būtų enduro tipo dviratis – geresnis, nei turi, skirtas ekstremalesniam pasivažinėjimui.

„Savo dviračius pats ir susirenku, susikomplektuoju. Renkuosi tuos komponentus, kurie, mano manymu, man labiau tiktų ir patiktų. Stengiuosi, kad dviratis būtų kuo lengvesnis, patvaresnis“, – aiškina mechanikas.

Paklaustas, ar jo dviračiai brangūs, patikina, kad gan brangūs, tačiau dirbdamas servise matęs 10 kartų brangesnių. Brangiausias, kokį yra remontavęs, kainavo apie 15 000 eurų.

Klausiu profesionalo: ar paprastu dviratuku, kokiu mes įpratę važinėti kaime, galėtume leistis į žygius? Ko gero, toli nenuvažiuotume, ypač tokiomis trasomis, kurias renkasi jis? Mano nuostabai, Ovidijus sako, kad visur galima nuvažiuoti su paprastu dviračiu. „Keliauti galima su dviračiu, kuris, pavyzdžiui, kainuoja ir apie 500 eurų, į varžybas tinkamas dviratis kainuoja maždaug nuo 3 000 eurų. Tik prieš kiekvieną svarbesnę kelionę reiktų nuvežti savo dviratį į servisą, kad patikrintų svarbiausias jo vietas, kad būtų ramu. Žinoma, reikia, kad būtų patogu sėdėti, kad žmogus būtų pripratęs prie savo dviračio“, – pataria mechanikas.

Sako, nors jo dviratis važiuoja puikiai, tačiau prieš keliones nemažai detalių tenka pakeisti: „Kad netyčia jos nepavestų – nesulūžtų.“

Važiuodamas 1 000 kilometrų Ispanijoje vis tik rizikavo, nes pirmas servisas buvo starte, antras – tik  5-ą dieną, o trečias – pačiame gale. „Jei būtų sugedę dviračiai, būtume taisę lauko sąlygomis. Vežėmės nemažai įrankių, šiek tiek atsarginių detalių, kad bent jau galėtume bandyti pasitaisyti“, – kalba vaikinas.

Paklaustas, ar jį draugai kviečia keliauti kartu dviračiais todėl, kad jis – puikus dviračių meistras, sako, kad ne – tai geri draugai, kuriuos vienija meilė dviračiams: „Esame kaip viena didelė šeima.“

Tokių išprotėjusių ekstremalų daug

Ovidijus mėgo keliauti: „Tiesiog keliavau.“ Labiausiai jauną vaikiną, kilusį iš Kučiūnų kaimo, domino ne miestai, ne architektūra, o gamta, žavėjo įspūdingi kraštovaizdžiai: kalnai, miškai. Vaikinas, išnaršęs Europą, lankėsi ir šiltuose kraštuose, kur daug saulės. „Po Maltą keliavau antrą kartą, nes norėjau Maltos grožybes parodyti mamai“, – tarsteli.

Kelionės dviračiais į jo gyvenimą atėjo šiek tiek vėliau. Prieš tai apie 10 metų važinėjo dviračiu, kuriuo galima daryti triukus. „Stipriai buvau į jį įsikibęs. Greitai išmokau pagrindus“, – patvirtina dviratininkas. Paklaustas, ar tai nepavojinga, pripažįsta, kad gan pavojinga, bet juk treniruodavosi tam, kad saugiai atliktų triukus, kiekvieną dieną po kelias valandas, ir net yra pagalvojęs, kad ilgai ištempė: tik vieną kartą buvo susilaužęs riešą. Sekėsi jam šokinėti kliūtimis, paletėmis, sėkmingai dalyvaudavo festivaliuose, įvairiuose pasirodymuose. Tada jis ir suprato, kad dviračiai jam daug reiškia, tik dar neturėjo kitokių dviračių, labiau tinkamų keliauti. Servise pamatė, kiek daug sportininkų važinėja kalnų, plentiniais, žvyrkelių dviračiais, sužinojo apie organizuojamas varžybas. „Tada susirinkau pirmą savo kalnų dviratį. Prieš porą metų susikomplektavau gravel tipo dviratuką“, – sako dviračių mechanikas.

„Pagalvojau, kad kelionės dviračiu daug įdomesnės nei pėsčiomis“, – taip mano jis. Juolab kad specialias trasas kalnuose turi net kaimynai lenkai: „Prie Čekijos, Slovakijos sienų esančiuose kalnų masyvuose teko pavažinėti ekstremaliomis trasomis.“

Automobiliu nusiveža dviratį ir jau tada keliauja su juo. „Išsinuomoji keltuvą, užsikeli ir nusileidi visu greičiu. Arba mini pats, kad paskui nusileistum“, – pasakoja dviratininkas. Keliavo po Gdansko apylinkes, po Bielsko-Bialą.

Paklaustas, ar tokių išprotėjusių daug susirenka, Ovidijus nė kiek neįsižeidžia, jis tik juokiasi, tikindamas, kad tokių tikrai daug. „Na, kad ekstremaliai važinėtų, nėra labai daug, bet tokių, kurie važiuotų ilgesnius atstumus, gan nemažai“, – patikina.

Pasakoja, kad vyksta ir pasaulio, ir Europos čempionatai, kur reikia važiuoti visą parą, 2 000 km, ir lietuviams tai itin sekasi, ištvermės užtenka. „Norėjosi ir man pabandyti kažkur toliau nuvažiuoti“, – prasitaria apie savo norą dviratininkas. Juolab kad draugas pakvietė įdomiau pasivažinėti, nestandartinį važiavimą išbandyti: važiuoti 1 000 kilometrų Ispanijos kalnais, miškais.

Turėjo ir planą B

Taip trys draugai atsidūrė Ispanijoje. Išsiardė savo dviračius, susipakavo į dėžes, kad galėtų nusiskraidinti į Ispaniją, į Malagą. O nuskridę vėl susirinko, susireguliavo savo transporto priemones ir išmynė į 1 000 kilometrų žygį.

Ovidijus buvo įspėtas, kad bus sunku, tačiau tai jauno vaikino neatbaidė. „Pasitarėme, kad galime įveikti. Turėjome ir planą B. Jeigu jau nepajėgsime kalnais įveikti tokio atstumo, tai kirsime kampą, važiuosime iki jūros ir tada pajūriu, lygumomis nuvažiuosime iki Valensijos, kur turėjome už 10 dienų atsidurti ir išskristi namo“, – neslepia jis.

Ispanijoje sunkiausia buvo ištverti karštį. „Visą dieną 35 laipsniai karščio, o vakare atvėsta iki 10 ar net 5 laipsnių. Vieną rytą atsibudę palapinėje pamatėme, kad tik plius 5 šilumos. Dieną karšta – naktį vėsu“, – sako jis.

Visą kelionę važiavo veždamiesi 25 kilogramus mantos: miegmaišį, palapinę, rūbus. „Dar po 3 butelius vandens veždavomės, tai buvo momentų, kai visa manta svėrė ir 30 kilogramų“, – pastebi jis. Jo dviratis sveria 9 kilogramus. Į statų kalną visada sunku užminti. „O mes dar su krepšiais tokiais, tad neretai teko ir stumtis. Buvo dienų, kai tą reikėjo daryti ir valandą, ir dvi“, – neslepia keliautojas.

Bet dėl gražių vaizdų vertėjo pakilti aukščiau: „Niekas neerzino, nes žinojau, kur išsiruošiau.“ O pakilusių aukštai Ovidijaus ir jo draugų laukė ekstremalus nusileidimas. Tai vaikinai dievina. Žavi juos besikeičiantys kalnai, vis kitokių formų išnyrantys prieš akis. „Save apdovanoji ekstremaliu nusileidimu, o kur dar gražūs kraštovaizdžio vaizdai. Tai ir traukia keliauti“, – patikina dviratininkas.

Pasidairyti, sako, spėja, nors greitis išvystomas nemažas – 30–40 km ir net iki 60 km per valandą, bet tada jau dviratis dreba. „Apie 80 procentų važiavome bekele: žvyrkeliais, kalnų keliukais ir tik 20 procentų plentu. Mes rinkomės tuos keliukus, kurie skirti dviračiais važiuoti, bet kartais jie susipindavo ir su keliautojų pėsčiomis keliukais. Trečią kelionės dieną net nuo kalno stūmėmės dviračius, nes daug pabirusių akmenų buvo. Statu kilti buvo, o leidžiantis vėl daug akmenų. Net juokavome, kas čia jų pribarstė ant kelio“, – pajuokauja jis.

Ovidijaus dviratis puikiai atlaikė išbandymus, nesulūžo, tad mano, kad dar atlaikys ne vieną kelionę.

Per šiuos metus dviračiu numinta 5 000 kilometrų

„Šie metai tokie įdomesni – trys kelionės dviračiais, – pripažįsta pats Ovidijus. – Jau esu numynęs apie 5 000 kilometrų.“

Kūnas prie to priprato, nors neslepia, kad fizinių jėgų tokie žygiai tikrai reikalauja. Tačiau vaikiną traukia išbandyti savo jėgas. Kai Lietuvoje būna varžybos, mina iš Klaipėdos į Vilnių. Ovidijus ten taip pat išbando savo jėgas, trejus metus dalyvavo. Vis įsitikina, kad jis – tvirtas, gali atlaikyti tokį krūvį.

Ispanijoje prireikė ir papildomų pastangų, mat mynė 10 dienų iš eilės sunkiu maršrutu. „Bet kadangi miname gan dažnai, tai kūnas – sąnariai, keliai, plaučiai ir širdis – apsipranta prie tokių krūvių ir paskui nebūna taip baisu. Galiu planuoti keliones ir ateityje“, – jau žino dviratininkas.

Ovidijus ir į darbą mina dviračiu. „Kol orai pakenčiami ir neužeina rudeninės liūtys, visą laiką važinėju dviračiu“, – teigia jis. Paskaičiuoja, kad automobiliu į darbą šiemet buvo nuvažiavęs tik maždaug 10 kartų. „Man važiavimas dviračiu – tai toks išsibudinimas, kūno išjudinimas. Be to, galima važiuoti skirtingais keliukais kas rytą, galima pravažiuoti pro vieną parką, pro kitą, pro kokį įdomesnį miesto kvartalą. O ir gamta vis keičiasi. Turiu susidėliojęs gal 10 maršrutų į darbą“, – pasakoja pašnekovas.

Planus kurpia kitiems metams. „Kitais metais su enduro dviračiu noriu kažkur nuvažiuoti. Tik dar nežinau, ar tai bus Lenkija, ar į Portugaliją skrisiu. Portugalijoje draugas gyvena, tad kviečia atvykti pasivažinėti enduro dviračių trasomis. Kitas draugas yra užsiminęs, kad tarp Ispanijos ir Prancūzijos yra 1 000 kilometrų trasa, tad galima išbandyti. Lengviau nebus, bet jei bus panašiai kaip šiais metais, tai viskas gerai“, – įsitikinęs Ovidijus.

Paklaustas, ar į gimtuosius Kučiūnus, pas tėvus, parvažiuoja dviračiu, prisipažįsta, kad taip, o jei dar palankus vėjas pučia, tai į Kučiūnus parmina su vėjeliu. „Parvažiuoti namo dviračiu – smagus jausmas, bet dažniau dviratį parsivežu automobiliu ir po mūsų gražų rajoną pakeliauju“, – prisipažįsta vaikinas.

Ir savo atostogas planuoja atsakingai, bet kam stengiasi neišnaudoti, dažniausiai derina prie planuojamų žygių dviračiais. „Zakopanėje per atostogas ir ramiai pavaikštinėjau, ir ekstremaliai pavažinėjau, adrenalino pasipildžiau. Tokio balanso ir ieškau“, – patikina profesionalus dviračių meistras, keliautojas dviračiu Ovidijus Pileckas.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“, 2023 10 27

Nuotr. iš asmeninio archyvo.