„Dabar gyvenu kaip rojuje“

Jelena Černiauskienė visų ją pažįstančiųjų geriausiai žinoma kaip Alionka. Ar nepyksta taip vadinama? „Ne, tikrai ne“, – šypsosi ji. Dabar  gyvena socialiniame būste Mikniškiuose, anksčiau – Lazdijuose. Mokėsi Merkinės internate, kilusi iš trijų vaikų šeimos.  „Dabar man rojus“, – sako ji, šypsodamasi nuoširdžia šypsena.
Rusė, nekalbanti rusiškai
Jelena pasisako, jog ji – rusė, tačiau rusiškai šnekėjusi tik į darželį eidama, o dabar prisipažįsta, jog šia kalba tikrai nesusikalbėtų. „Mano mama – rusė, tėtis – ukrainietis, bet jo aš niekad nemačiau. Mane augino patėvis, kurį visada vadinau tėčiu. Gaila, kad anksti mirė“, – pasakoja Alionka.
 Ji laikosi lietuviškų papročių. Taip auklėja ir savo dvi dukras. Viena lanko Šeštokų, kita – Aštriosios Kirsnos mokyklą, sūnus jau suaugęs, dirba Prancūzijoje. Ji skaito knygas lietuviškai, daugiausia romanus. „Šventes švenčiame „po lietuviško“, – sako ji. O ir tikėjimas, anot jos, jau kaip visų čia gyvenančių.
Jelena nenori prisiminti vaikystės. Vos prakalbus akyse pasirodo ašaros. „Tada buvo ne gyvenimas, o tik buvimas. Mama mus mylėjo, negaliu sakyti, kad nemylėjo, augino, bet ji mėgo stikliuką, jos vyras buvo agresyvus“, – keliais žodžiais bando nupiešti savo vaikystę lyg pasiteisindama, kodėl apie tai nenorinti kalbėti. Jos reakcija rodo, jog gyvenimas buvęs sunkus, tą patvirtina sakydama, jog tikrai matė daug vargo. „Pakalnės ašarų  būtų, jei daugiau pasakočiau. Viskas man liko visam gyvenimui“, – sako 42 metų moteris.
Kumščių buvo, bet mėlynių niekada nenešiojo
Įsimylėjo, 19 metų susipažino su draugu, tuoj pagimdė. „Su draugu pragyvenome 11 metų, susilaukėme sūnaus ir dukters“, – sako Jelena. Draugas buvęs labai darbštus, muzikantas, grojęs gitara, armonika, akordeonu, jiedu abu vakarais net padainuodavo. „Viskas būdavo gerai, kol neužgerdavo“, – prasitaria ji. Anot moters, tada ją ir griebdavo už plaukų ir… į sieną. „Mėlynių nenešiojau niekad, aš jį gerai pažinojau, tad jau buvau išmokusi saugotis. Tiesiog reguliavau viską, kad mėlynių ant veido nebūtų. Tačiau buvo ir gražių akimirkų mūsų gyvenime. Buvo ir šilto, ir šalto“, – tikina ji. Kaip manote, ar gali vyras pasikeisti? „Kiekviena moteris tikisi, jog pasikeis, bet dabar man atrodo, kad taip nebūna“, – sako ji. Dabar Jelena ištekėjusi, anot jos, už gero vyro, iš pradžių buvo konfliktų, bet dabar sutariantys. „Juk ne kiekvienas vyras ims moterį su trimis vaikais, bet jis labai norėjo šeimos“, – sako ji pridurdama, kad kitais metais jau bus 10 metų, kaip jie vedę.
Amžina keliautoja
„Gėlių mano mažiausia dukrelė prisodino, jai labai patinka, kai eidavome pasivaikščioti, o ji maža dar buvo, tai visas gėles išskindavo iš pakelių“, – šypsosi laiminga mama. Gyvena socialiniame būste. Pusė namo – virtuvė, du kambariai. Tik įėjus dar kvepia dažais. „Niekas čia buvo nedaryta, pradėjome nuo nulio, ko aš pati negaliu, tai valdžia paremontuoja, tai stogą tvarkė, krosnį pastatė. Langus patys susidėjome“, – tikina ji pridurdama, jog tikrai gerai gyvena. Šiandien jai visko užtenka. „Gaunu invalidumą, našlaitės pinigus, už vaikučius, vyras labai daug padeda. Į „Caritą“ nueinu, pasimeldžiu, ten galiu išsikalbėti kaip kunigui, nieks „per sienas neišeina“. Yra žmonių, kurie prasčiau gyvena, jiems labiau reikia. Aš verčiuosi. Kartais padeda, bet aš dar ot gyvenu“, – sako ji.
Dažnas vietinis gyventojas, pažįstantis Alionką, pajuokauja, kad jei jos nesutiksi kely nuo Rudaminos, tai jau kažkas ne taip. Ką ji, toji amžina keliautoja, ten veikia? „Į Lazdijus važiuoju, apsiperku, ten pigiau. Mažiukė esu, daug nepanešu, du krepšeliai ir viskas. Susisiekimas nėra geras, tai paleidžia autobusas dažniausiai „ant kryžkelės“ ir „povalio“ pareinu“, – paaiškina Alionka. Pas kaimyną turi daržiuką, mat žemės prie namų nėra. Du šuniukai amsi kieme, vaikšto katinas, kitas, anot šeimininkės, prapuolė, bet gal dar pareis.
Taip ir gyvena Alionka savame rojuje.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“