A. Šerėnienė niekada nesigailėjo apsigyvenusi Lazdijuose

Nors iš pirmo žvilgsnio gydytojo profesija atrodo ir įdomi, ir patraukli, tačiau gydytoju tapti gali toli gražu ne kiekvienas. Mediciną rinktis turi niekieno neverčiamas, o ir aplinkinių patarimai čia menkai pagelbės.
VšĮ Lazdijų ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėja Aldona Šerėnienė sakosi nė nežinanti, iš kur paskutinėje klasėje jai atsiradęs vidinis jausmas, supratimas ar žinojimas, kad ji studijuos mediciną, taps gydytoja. „Vidinė nuojauta, nežinau, iš kur atsiradusi, mane traukė į mediciną“, – prisipažino ji ir papasakojo, kad močiutė buvusi kaimo žolininkė, o ir garsioji gydytoja, žolininkė Eugenija Šimkūnaitė jos giminaitė. Galbūt ir skaudi  klasioko netektis inspiravo pasirinkimą studijuoti mediciną. Anot jos, net mokytojai nustebo, mat tikėjęsi, kad ji studijuos kalbas, žurnalistiką. „Man mokslai sekėsi, problemų niekada nebuvo“, – atsimena dabar jau gerai žinoma mūsų krašte gydytoja.
Galėjo būti ir kitaip. Juk savo kaip gydytojos karjerą ji pradėjusi ne bet kur, o pačioje sostinėje – Vilniaus greitosios pagalbos stotyje. „Porą metų ten darbavausi“, – sakė gydytoja. O 1979 metais atvyko jau į Lazdijus, tuo labai nustebindama ją pažinojusius. Kaip tai iš sostinės į Lazdijus!? Jauna, daili, visada pasitempusi, besišypsanti gydytoja,  vis skubanti nuo ligonio prie ligonio –  taip ją atsimena ne tik kolegos, bet ir pacientai. Tokia ji ir šiandien – pasitempusi, besišypsanti, atidi, nors prabėgo ne vienas dešimtmetis, bet žavesys medicinai neišblėso iki šiol, priešingai, sukaupta tiek patirties, kad belieka tik dalintis su tais, kuriems visas gyvenimas dar prieš akis.
Sostinė nepaviliojo
Prisipažinsiu, eidama kalbėtis su gydytoja, paskaičiau jos biografiją ir labai nustebau, kad ji kilusi iš Ignalinos. „Širdyje esu aukštaitė, vaikai – jau dzūkai“, – šypsojosi gydytoja sakydama, kad gamta labai panaši tiek ten, tiek čia, tad didelio skirtumo nebuvo. Ji gimusi Ignalinoje, mokyklą baigė Utenoje, studijavo Kaune. Savo kaip medikės kelią pradėjo Vilniuje. „Tada daug kas stebėjosi, kaip iš sostinės nusprendėme išsikelti į Lazdijus. Bet vyras inžinierius gavo paskyrimą ir atvažiavome čia. Mes iš rajono, tad ir traukė mažas rajonas“, – paprastai paaiškino ji.
Gydytoja atviravo, kad tuomet jiems čia buvo lengva, jautėsi gerai. „Draugai, darbai, namai, tik spėk suktis. Kur norėdavome, ten išvažiuodavome. Laikas bėgo nepastebimai greitai“, – tikino ji. Jauni, gražūs, pilni energijos ir jėgų jiedu atvyko, kaip dabar madinga sakyti, į provinciją, į Lazdijus. „Mes niekada nė vienos akimirkos nepasigailėjome, kad čia atvykome“, – ne kartą pokalbio metu pakartojo ir pabrėžė gydytoja Aldona Šerėnienė.
Nuo 1979 metų ji Lazdijuose, tad, galima sakyti, jau tikrų tikriausia lazdijietė. Tad nenuostabu, kad gydytojai itin skaudi tema – emigracija. Ji bendraujanti su jaunais gydytojais, kurie  jau kelia sparnus į užsienį. „Man gaila, kad jiems čia nėra vietos. Jie priversti ieškoti kur geriau. Man labai skauda. Juk medikų trūksta, mes paruošiame puikius gydytojus, kurie priversti išvykti. Dažnai tarp gydytojų girdisi pasakymas, kad gydytojai tapo tik patarnaujančiu personalu. Nuvertintas medikų darbas, tad jaunimas važiuoja kitur. Daug biurokratijos, popierizmo, beprasmių reikalavimų, tad dauguma jaunų medikų planuoja išvykti ir išvyksta“, – apie tai, kas ją itin neramina, kalba gydytoja. Tačiau ji itin laiminga, kad dukra teisininkė ir sūnus inžinierius – Lietuvoje, tad ji galinti ir su anūkais dažniau matytis. „Vasaromis per atostogas aš darbuojuosi močiute“, – šypsodamasi sakė ji. Gydytoja prisipažino, kad medikų jos šeimoje nebuvę. Bet gal dar bus? „Anūkas sako, kad  bus daktaras. Anūkė gal, mat jau giminėje yra gydytojų“, –  svarstė ji.
Rimta, nebarstanti žodžių į visas puses, viską apgalvojanti, pasitempusi, stilinga, žinoma gydytoja Aldona Šerėnienė vis tik leido sau pajuokauti, kad darbo ir vyro tikrai nežadanti keisti. Ir patyliukais prisipažino, kad su vyru jie – klasiokai: „40 metų mes jau kartu – susituokę“. Ir tuoj pridūrė, kad jai gyvenime visada pirmoje vietoje – šeima ir ligoninė. Be jų ji nė neįsivaizduoja savo būties.
Džiaugiasi, kad žmonėms reikalinga
Besišypsanti, maloni, dėmesinga, jautri medikė ir pacientus, ir kolegas užkrečia gera nuotaika, pozityviu požiūriu. O ir kantrybės gydytoja turi, ir laiko atranda kiekvienam besikreipiančiam – išsiaiškinti jo negalavimą, išklausyti, pabendrauti, patarti ir padrąsinti. „Esame žmonėms reikalingi“, – taip  savo profesijos atstovus apibūdina ji ir prisipažįsta, kad žmonių padėka, šilti žodžiai glosto savimeilę. „Bet juk, daktare, aš ir turiu iš jūsų išeiti sveika ir laiminga. Kaip kitaip?“ – pasakoja juokdamasi gydytoja, kad kartą išgirsti pacientės žodžiai ją ir pradžiugino, ir nustebino. Žinoma, anot gydytojos, smagu, kai žmogui gali padėti.
Gydytoja džiaugiasi, kad likimas jai buvęs dosnus, sprendimus ji priimanti greitai čia ir dabar, laukti ir atidėlioti laiko paprastai nebūna, o ir vietos klaidoms ir abejonėms nėra – tokia ta mediko profesija. O buvę visko: ir nuovargio, ir sunkių atvejų. „Budėjimai dieną ir naktį. Bėgi, leki. Privalai suspėti, kito kelio nėra“, – tikino. Ir taip buvę visą gyvenimą, kitaip ji nė neįsivaizduoja: „Atsakomybės aš niekad nebijojau, tad sprendimus priimu aiškius ir greitai“. Sudėtingi, neaiškūs atvejai, kai gydytojas turi spręsti greitai, šiame darbe neišvengiami. „Ypač sunku, kai išeina amžinybėn kolegos, pasiglemžia ligos, kurių išgydyti nepajėgiame, tada ypač sunku“, – prisipažino gydytoja. Juk gydytojai irgi žmonės su savais jausmais ir jiems kartais sunku, o gal net sunkiau. „Liūdna, kai diagnozuoji itin sunkią ligą, žaibiški atvejai skaudūs, – apie tai, kada itin sunku, kalbėjo gydytoja ir prasitarė:  Tada ir namuose sunku, liūdna.“
Anot jos, gydytojo prestižui paskutiniu metu labai kenkia negatyvo skleidimas per žiniasklaidos priemones. „Visada norisi padėti, o ir piktų ar nepatenkintų žmonių atsiranda tik vienas kitas. Surandu kontaktus su pacientais nesunkiai“, – apie savo ir pacientų santykius pasakojo ji. O ar nešasi gydytoja darbo „įspūdžius“ namo? „Darbo parsinešu namo, tai tikrai. Namuose rašau ligos istorijas, tas popierizmas labai vargina. Dažnai net sunku įsivaizduoti, kiek gydytojas turi popierizmo – tai juodoji mūsų darbo pusė, pacientui laiko lieka tuomet mažiau“, – tikino.
Kokią Lazdijų ligoninės ateitį mato ji? „Norisi, kad ligoninė išliktų. Juk, kai atvykau, sąlygos buvo daug prastesnės, su kiekvienais metais ligoninė augo, gražėjo, o dabar banga šluoja. Aš tikiu, kad ligoninė išliks, – teigė ilgametė gydytoja. – Kolektyvas – geras. Slaugytojos – darbščios, nuoširdžios“. Anot jos, yra daug pacientų, kurių gimimo data apie 1920 metus, o tai rodo, kad žmonėmis tinkamai rūpinamasi. „Kas gali pasakyti, kiek žmogui gyventi?“ – klausė gydytoja, kuriai rūpi visi pacientai – ir jauni, ir pagyvenę, ir senoliai.  
Ir vėl gydytoja prisiminė laikus, kai Lazdijų ligoninėje buvo pilna jaunimo – rezidentų, kurie džiaugėsi čia atvykę, gavę neeilinę galimybę sprendimus priimti patiems ir net šoką dėl to patyrę. Žinoma, juos lydėjo jau patyrę gydytojai. „Ligoninė „virė“, – taip apie jaunimo šurmulį Lazdijų ligoninėje pasakojo gydytoja Aldona Šerėnienė, kuri ligoninės ateitimi tiki ir šiandien.
Kolekcionuoja kelionių įspūdžius
Per atostogas gydytoja dažniausiai keliauja, žinoma, kartu su vyru, draugais ar vaikais. „Norisi pamatyti, pailsėti“, – sakė ji. Tad visi keliaujantys kartu gali jaustis saugiai? „Paprastai neprireikia mano kaip gydytojos pagalbos“, – kukliai šypsojosi ji. Bet jei prireiktų, pasirengusi pagelbėti. Šalių, kur jau teko pabuvoti, ji nebeskaičiuoja, sakosi kolekcionuojanti tik įspūdžius. Europa apkeliauta, pabuvota Amerikoje, kur jai  buvę išties įdomu. Būta ir Izraelyje, Kinijoje. Indija jai palikusi slogius įspūdžius, kurių nenorėtų daugiau išgyventi – dideli kontrastai, ne itin mieli vaizdai, o kartais net sukrečiantys: ne tik grožis, bet ir vargas, skurdas pribloškia, paskui ilgai nepaleidžia. Keliautoja prisipažino, kad kai pirmąkart nuvyko, jai itin patikęs šarmingasis Paryžius: „Tiesiog pajutau tą ypatingą miesto šarmą“. „O štai jaunystėje važiavome į Krymą“, – šiltai kalbėjo prisimindama gydytoja. Pajūrio ji nedievina, dažniau renkasi Druskininkus, mieli ir Dzūkijos ežerai. „Dažniausiai mes – prie savo Galsto“, – sako ji ir prisipažįsta, kad ten sodą turi, tad Galstas jau seniai tapęs savu. Kaip ir Lazdijai, kaip ir Lazdijų ligoninė, kur prabėgo ne vienas dešimtmetis, jaunystė, patys gražiausi metai. „Tikiu, kad ligoninė išliks“, – ir šiandien viliasi ilgametė gydytoja, Vidaus ligų skyriaus vedėja  Aldona Šerėnienė, tuoj po pokalbio išskubėjusi pas savo pacientus.
Ir kvapni arbata su medumi spėjo atvėsti… Jau toks tas mediko iš pašaukimo gyvenimas ir darbas – viskas gali palaukti, tik ne jo pacientai.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“