Krosnos mokyklos žygy tebūnie šviesu Lietuvai

Vasario 14–17 dienomis ir dar ankstėliau Krosnos mokykla šventė, o tiksliau minėjo 100 metų atkurtai Lietuvai, o tiksliau – 100 metų Lietuvos Nepriklausomybės pasirašymo akto jubiliejų. Minėjo kukliai, vos su keliais balionais, arbata ir mažutėmis vaišėmis ir į jokius išradingumus ir prizus nepretendavo. Kodėl? Gal todėl, kad daugiau dirbti, o ne švęsti derėtų. Mūsų poziciją tarsi atliepia poetas Donatas Petrošius straipsnyje „Švęsti ir nekreipti dėmesio“ bandydamas įsivaizduoti, kaip po 1918-ųjų  vasario 16-os jautėsi Lietuvos žmonės. Anot jo, „turbūt neblogai, bet neturėjo kada švęsti. Reikėjo kurti valstybės institucijas, tvarkyti ūkį, skubiai eiti savanoriauti  į besiburiančią kariuomenę – vyti lauk plėšikaujančius prašalaičius. Kurti švietimo sistemą. Kažkas rašė knygas, leido laikraščius. Iš kokių fondų, kokių mecenatų remiama pakilo tarpukario kultūra?“ Panašu, kad dabar turime apsčiai laiko ir lėšų. Galbūt. Tebūnie. Bet grįžkime į Krosnos mokyklą.
Meilė Lietuvai ir ištikimybė tam, kurį mylim
Likus kelioms savaitės iki vasario 16-os atsiliepėme į Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininko Jono Buroko kvietimą, kurį mums perdavė buvusi Krosnos mokyklos mokinė, politinė kalinė, laisvės kovų dalyvė Aldona Vilutienė. Mat reikėjo parūpinti relikvijų iš sovietinės okupacijos metais nužudytų, žuvusių, nukankintų prieškario Lietuvos kariuomenės generolų, valstybės vadovų, dvasininkų ir kovojusių su sovietiniais okupantais už Lietuvos laisvępartizanų. Relikvijos –  vienoje kapsulėje, o kitoje – lydintys dokumentai  vasario 16 dieną buvo nuleisti  į Lukiškių aikštėje formuojamo memorialo – „Šimtmečio žiedo“ centre esančią ertmę. Krosnos mokykla vežė žemes ir nuotraukas iš dviejų vietų. Iš Tauro apygardos Vytauto rinktinės 44-os kuopos 3-o būrio partizanų: Vito Čėplos-Uosio ir Vinco Bubnio-Bokso, kuris buvo ir šio būrio vadas, amžino atilsio vietos. Tiesa, jie palaidoti Krosnos parapijos kapinėse, buvusioje nešventintoje vietoje. Aldonos Vilutienės rūpesčiu šiems partizanams pastatytas paminklas. Ir iš Vytautiškių, Tauro apygardos Vytauto apygardos 44-os kuopos 2-o būrio partizanų žūties vietos. Čia žuvo Juozas Navickas-Liūtas, Juozas Svinkūnas-Šamas, Oskaras-Ilingas-Oskaras ir Juozas Karašauskas-Liepa, kuris buvo šio būrio vadas. Paminklo, pastatyto partizanų žūties vietoje autorius Jurgis Nevulis. Ačiū Krosnos mokyklos lietuvių k. mokytojai Astai Grėbliūnienei ir „Šaulių“ neformalaus švietimo grupės vadovui Vaidui Jasevičiui už pastangas ir laiką, siekiant paminėti, sau ir visuomenei priminti šių didvyrių vardus. Užbaigsiu šį pasakojimą relikvijas palydinčio rašto žodžiais: „Už laisvę mylinčių žmonių ir reikšmingų įvykių atminimo liudijimas teprimena ir tebyloja esamoms ir būsimoms kartoms apie sudėtas aukas ant MEILĖS ir LAISVĖS Lietuvai aukuro.“ Gražu. Ir prasminga.
Vasario 14 d. „Šaulių“neformalaus švietimo grupės atstovai lydimi jų vadovo Vaido Jasevičiaus žvakes uždegė knygnešiams, savanoriams ir partizanams, kurių atminimo ženklai yra Krosnos kapinėse, prie bažnyčios, miestelio, Kalniškės miške ir Vytautiškėse.
Vasario 16 d. 11 val. žvakę Nežinomam kareiviui Krosnos kapinėse uždegė 9 kl. mokinė Areta Kubiliūtė. Krosnoje kovojusiems už laisvę yra daug ženklų. Ačiū visiems juos pagerbusiems.
Vasario 16 d. vakare Krosnos miestelio jaunimas rinkosi į Krosnos mokyklos sporto salę, kur vyko 3x3 krepšinio turnyras.Vasario 17 d. krepšinį keitė baudų mėtymo, baudinių mušimo ir rogučių varžybos, skirtos atkurtos Lietuvos arba Lietuvos Nepriklausomybės akto šimtmečio jubiliejui. Visoms varžyboms „dirigavo“ kūno kultūros mokytojas Vaidas Jasevičius ir dailės bei technologijų mokytoja Jolita Jasevičienė. Būta daug juoko, puikios nuotaikos, galybė apdovanojimų ir pirmų vietų. Nors... tai kas, kad nebuvau pirmas. Ar dėl to esu mažiau mylimas?
Ne tik kovojusiems už laisvę buvo skirta mokinių bei mokytojų pastangos ir energija. Ir vienų kitiems. Filosofas ir istorikas A. Jokubaitis straipsnyje „Žmogus pavojinga bestija, įskaitant ir lietuvius“ teigia: „Žmonės myli vienas kitą būdami akli, prarasdami fizines savybes, tai kažkoks stebuklas. Bet svarbiausia, ką reikia išmokti lietuviams, tai ne meilė buvusiais istorijai, bet ištikimybė tam, kurį mylim. Jei mylime Lietuvą, reikia priimti ją tokią, kokia yra. Jei norime kažką keisti, nepakeisime po vieną. Visų galimybės ribotos.“ Tą reikėtų įsisąmoninti. Kažkaip. Turbūt neatsitiktinai vasario 15 d. ant mokyklos sienos atsirado užrašas – M. Darwish žodžiai: „ Mano tėvynė – ne lagaminas, ir aš ne keliautojas“.
Įvairių dydžių batai, legendinė „Hiperbolė“ ir linkėjimai Lietuvai
Prieš pradėdama aprašyti vasario 15 dieną Krosnos mokykloje šimtmečio jubiliejui skirtą renginį, pateiksiu istoriko Aurimo Švedo straipsnyje „Šventinė istoriko teritorija“  pateiktą vieną svarbiausių gyvenimo laisvėje taisyklių: „Mes privalome suvokti ne tik laisvėje teikiamas galimybes, bet savo įsipareigojimus jai“. Toliau jis dėsto: „Viena didžiausių savanorių ir naujakurių visuomenės klaidų buvo susitaikymas su 1926-ųjų perversmu ir „tautos tėvo“ vaidmenį po šio perversmo prisiėmusio Lietuvos Antano Smetonos nuomone, neva demokratija – tai vaikams nupirkti per dideli batai.“ Primiršusiems šį laikotarpį pasakysiu, kad demokratiškiausias Lietuvos prezidentas Kazys Grinius tuomet po perversmo atsistatydino po šešių mėnesių tarnystės Lietuvai.
Aišku, kad valdyti ar bet ką daryti yra ne taip ir sunku, kai paklusnumas atmiežtas baime spindi į tave žiūrinčiųjų akyse. Bet tai ne Krosnos mokyklos atvejis. Čia siūlome ne per didelius, bet įvairių dydžių batus.
Taigi, papuošti mokyklą buvo patikėta dailės ir technologijų mokytojai Jolitai Jasevičienei. Ji pasitelkė savanorių mokinių būrelį ir prašom: trispalvės gėlės, širdelės, žybsinčios lempelės apraizgiusios popierinius ąžuolo lapelius sugulusius į skaičių 100. Visa tik ir kviečia: eikite, minėkite ir paminėkite, ir švęskite, jei norite.
10 kl. mokiniai Gintautė Menkevičiūtė, Lukas Ivanauskas, Lukas Šumkauskas, Jokūbas Petrauskas ir 9 kl. mokinė Paulina Paužaitė savo noru tapo šios dienos šeimininkais. Dėl to džiaugėmės kartu su lietuvių k. mokytoja Asta Grėbliūniene.
Šventinis minėjimas „Į šviesą“ prasidėjo, kai  jaunieji šauliai Aistė Pavilonytė ir  Daugantas Pauliukonis įnešė Lietuvos vėliavą. Metaforiškai buvo paminėti ir pagerbti knygnešiai, savanoriai ir partizanai, ir, žinoma,  1918 m. vasario 16 dienos Nepriklausomybės akto signatarai. Minėjimo leitmotyvu tapo Sauliaus Bartaškos eilėraštis: Į šviesą prabyla medžiai/Pumpurų kalba./Į šviesą teka upės/Gyvybės vaga./Į šviesą,/Į šviesą/visa Lietuva. Tuoj pat po minėjimo – mažytės dovanos kiekvienai klasei – maži keksiukai su mažom Lietuvos vėliavytėm ir šventine mažyte žvakute. Per pertraukas – Krosnos virėjų Živilės Ivanauskienės ir Sonatos Rėkienės pagaminta labai gardi arbata ir bibliotekininkės Violetos Pliuskienės iškepti itin mažo dydžio ir itin skalsūs keksiukai. Skamba legendinės „Hiperbolės“ dainos, kurios įtinka ir patinka įvairių kartų atstovams. O visi atvykę į improvizuotą kavinę, jei norėjo pasmaguriauti, ant trispalvių lapelių rašė linkėjimus Lietuvai. Tokius kaip „Linkiu, kad Lietuvoje nebūtų lietaus“ arba „Sveikinu su vienu amžiumi, kad ir koks jis buvo. Lietuva, būk!“ Jie vėliau sulipo ant Lietuvos žemėlapį menančio popieriaus lakšto ir puoš mokyklą ilgai ilgai. Tiek, kiek norėsime.
Pabaigai
Dar apie šviesą. Teatrologas Martynas Petrikas cituoja Balio Sruogos palinkėjimą,pasakytą ar parašytą Kaziui Griniui, kuris 1926 m. pradeda eiti prezidento pareigas: „Tavo žygy tebūnie šviesu Lietuvai ir meno ugniakuriams.“ Darau prielaidą, jog tas žygis gali būti mūsų kasdienis gyvenimas ir perfrazuodama sakau: Krosnos mokyklos žygy tebūnie šviesu Lietuvai.
Ir dar. Taip jau atsitiko, kad vasario 16 dieną buvau Gyčio Padegimo spektaklyje „Alksniškės“. Tai spektaklis, rodomas Kauno miesto kameriniame teatre apie nepelnytai pamirštą Lietuvos prezidentą Kazį Grinių. Kai pabaigoje aktoriai kartu su žiūrovais tyliai tyliai ir šviesiai šviesiai gieda Lietuvos himną, neprisijungiu, nes žliumbiu, kas labai retai nutinka. Būtinai pamatykite „Alksniškes“, kol jos dar rodomos.
Jūratė Sutkuvienė