J. Bakšaitė surengė muilo puotą Šeštokuose

Lyg tie jurginai, sužydę darželiuose rausvom, gelsvom mažutėm galvelėm, ar tie didieji, vos nulaikantys savo gražiąsias kepures nuo žiedlapių gausos, ypač traukiantys akį spalvomis, taip tądien sužydo Šeštokų bibliotekoje savo rankomis pagaminti muilai. Apie šį stebuklą - švelnų, maitinantį, drėkinantį, šveičiantį rankų darbo muilą - gyvai papasakojo VšĮ „Charitės studijos“ vadovė Jolita Bakšaitė, kuri prisipažino, kad pardavimui muilų negaminanti, o štai tuo susidomėjusias moteris niekada neatsisakanti pamokyti, jai netgi malonu tai daryti. Žinoma, gali kilti klausimas: kam gi gaminti tą muilą, lyg jis būtų koks deficitas? Arba mintis: kas gi gali būti nuobodžiau už vonioje gulintį paprastą muilo gabalą? Bet jei jau kartą pamatei, kaip tai daro kitos moterys, tai būtinai norisi išbandyti, o ir mintis, ar tikrai pavyks savo rankomis pasigaminti muilą, viliote vilioja. Tad tądien Šeštokų bibliotekoje susirinkusios moterys ir mergaitės, smalsumo ir įdomumo vedamos, ne tik gamino kvepiančius įvairių formų muiliukus, bet ir sužinojo daug įdomybių apie muilo atsiradimo istoriją. Juk žmonija muilu naudojasi nuo neatmenamų laikų. Mums muilinimasis jau tapęs kasdieniu ritualu rankų ir kūno plovimuisi, higienos laikymosi palengvinimui. Ir dažniausiai net nesusimąstome, iš kur ir kaip kilo muilas. Pasirodo, kad muilo gamybos istorija alsuoja ne visada patvirtintais faktais, apie tai sklando legendos ir mitai. Viena legenda pasakoja Sapo kalno istoriją. Pasak legendos, pats žodis „muilas“ (anglų k. Soap) atsirado iš kalno, kurio pavadinimas yra Sapo (romėnai muilą vadino „sapo“). Ant kalno aukodavo dievams. Išsilydžiusių gyvūnų riebalus ir medienos pelenų mišinį lietaus vandenys nuplaudavo į molingą Tibro upės pakrantę. Moterys, skalbiančios toje vietoje, pastebėjo, kad ten skalbiniai išsiskalbia gerokai lengviau. Taip pamažu ir pradėjo naudoti „Dievo dovaną“ ne tik skalbimui, bet ir kūno prausimuisi. Nors iki šiol išlieka paslaptis, kurgi išties stūksojo Sapo kalnas. Įdomiai pasakodama, pamažu atskleisdama muilo gamybos paslaptis, J. Bakšaitė kvietė moteris ir mergaites išmėginti pačioms pasigaminti gražių muiliukų. O šios jau planavo, ką gi nudžiugins savo rankų darbo muilu. Vienos sakė gaminančios sau, kitos - vyrams, trečios - smagioms dovanėlėms, į kurias sudės gražiausius linkėjimus, meilę, šilumą. Tad susirinkusios pasiraitojo rankoves ir pripildė Šeštokų biblioteką nuostabių aromatų, pasinerdamos lyg į kokį magišką grožio ritualą. Noras pasigaminti savo muilo neblėso. Jolita sakė, kad muilas gaminamas dviem būdais - karštuoju ir šaltuoju. Tačiau muilo gamybos virtuvėje yra du populiariausi gamybos būdai - tai šaltasis bei „išlydyk ir supilstyk muilą“. Pirmasis metodas daug sudėtingesnis ir ilgiau trunkantis nei antrasis, be to, namų sąlygomis yra gana pavojingas. Gaminat muilą šaltuoju būdu, būtina naudoti šarmą, kuris, patekęs ant odos, gali stipriai nudeginti. Jolita sakė, kad šiuo būdu ji gaminanti muilą, tačiau norinčios išbandyti turėtų atvykti pas ją į svečius, į Saločių kaimą, kur ji turinti tam sąlygas. „Išlydyk ir supilstyk muilą“ metodas yra paprastesnis ir mažiau laiko, o ir kantrybės reikalaujantis metodas. Dargi labai smagus! Susirinkusios šurmuliavo besirinkdamos eterinius aliejus, spalvas, galvodamos, kokį norėtų matyti pirmąjį muiliuką, pagamintą savomis rankomis. Atsivėrė neribotos galimybės fantazijai - juk muilas gali būti įvairiausias, tad pats procesas įtraukė visas. Užsiėmimo dalyvės pjaustė muilo bazę, lydė, rinkosi spalvas, kvapus, po truputėlį pylė aliejaus, kas norėjo, bėrė žoleles, maišė, o tada jau pilstė į formeles. Pasirodo, kad muilo gamyboje naudojamos įvairios žolelės, aromatinės ar gydomosios, net kava, cinamonas, būtinai įpilama truputėlį aliejų. Muilo gamyboje naudojami įvairūs aliejai: kokoso, palmių, alyvuogių. O labiausiai džiugino žinojimas, kad tokio muilo gabalėlio, kokį pasigamins savomis rankomis, neras niekur. Susirinkusios pasigamino ir skaidrių, ir nepermatomų, ir baltų, ir spalvotų, ir šveičiamųjų, ir kvepiančių žolelėmis muilų, ir netgi kelių spalvų viename gabalėlyje. Pasirodo, kad muilas sukietėja gana greitai ir galima pilti dar kitą spalvą, o jei širdis geidžia - ir trečią. Naudojant spalvotas muilo drožles muilo gabalėliai sužydo visomis vaivorykštės spalvomis. Bet svarbiausia, kad visa muilo gamyba buvo palydėta smagios nuotaikos. Moterys dėkojo šio amato pamokiusiai J. Bakšaitei ir sakė, kad dar atvyksiančios ir į svečius gaminti muilą šaltuoju būdu. Smagu, kad Jolita skyrė laiko, parodė dėmesį ir atvyko į Šeštokus, dargi pamokė pasigaminti muilą. Buvo įdomu jos klausytis, nes apie muilą Jolita kalba su ypatinga šiluma. J. Bakšaitė yra įsteigusi VšĮ „Charitės studiją“, tad kiekvienai įteikė muilo gamybos pradininko pažymėjimą, kuris patvirtina dalyvavus praktiniuose, pradiniuose muilo gamybos mokymuose iš muilo bazės. Ačiū tarta ir Šeštokų bibliotekos bibliotekininkei Vilijai Labenskienei, kuri maloniai priėmė bibliotekoje susidomėjusias muilu moteris net po darbo valandų. O paskui - namo, juk taip norisi nusiprausti savo muilu! Sakoma, kad tinkami vonios prausikliai atgaivina ne tik kūną, bet ir sielą. Nuo senovės laikų muilas - švaros ir grožio simbolis. „Kaip sykis kasdien lyja, tad išprausime visus Šeštokus“,- juokavo beskubančios į namus moterys, rankose nešinos dailiai įpakuotais muiliukais, pagamintais su didele meile.

Dineta Babarskienė, "Lazdijų reklama"