Edukacinė paskaita „Kaip apynys ieškojo sau ramsčio“, skirta M. Gustaičio 149-osioms gimimo metinėms

Dzūkijos krašto švietėjo Motiejaus Gustaičio gimtadienio, šįmet 149– ojo, paminėjimą Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos 1gA klasių mokiniai, jų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birutė Plečkaitienė ir bibliotekininkė Daiva Mikalauskienė organizavo gimnazijos aktų salėje: čia vyko netradicinė edukacinė paskaita „Kaip apynys ieškojo sau ramsčio“. Edukacinėje paskaitoje dalyvavo gimnazijos direktorė Jurgita Mozerienė ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui Edita Pavasarienė. Džiugu, kad į pedagogo, kūrėjo, kunigo, poeto Motiejaus Gustaičio gimimo metinių minėjimą atvyko ir žinomos pedagogės bei kraštotyrininkės Eugenija Sidaravičiūtė ir Birutė Vanagienė.
Be galo esame laimingi, jog Dzūkijos kraštas unikalus ne tik gražia spalvinga gamta, žavintis kultūriniu palikimu, bet ir garsus gabiais, išmintingais, kūrybingais bei iškiliais  čia gyvenusiais žmonėmis. Vienas iš jų – Motiejus Gustaitis. Šis žmogus paliko itin ryškų pėdsaką Dzūkijos žemėje švietimo ir kultūros srityse. Apie Motiejų Gustaitį jau nemažai parašyta straipsnių, išleistos kelios knygelės, užrašyti prisiminimai, pasakojantys apie jo gyvenimą ir kūrybą. Kiekvienais metais gimnazijos skaitykloje vyksta įvairūs renginiai, edukacinės pamokos, rengiamos viktorinos bei parodos, skirtos šiam Dzūkijos krašto švietėjui. Šiais metais organizuota neeilinė edukacinė paskaita, kurios tema – taip pat neeilinė. Edukacinę paskaitą „Kaip apynys ieškojo sau ramsčio“ pradėjo 1gA klasės moksleivės Martyna Tamulionytė ir Monika Snarskaitė.
Toliau edukacinę paskaitą tęsė žymi muziejininkė, kraštotyrininkė bei Motiejaus Gustaičio darbų tyrinėtoja Eugenija Sidaravičiūtė. Ji pirmiausia iškėlė klausimą, kas yra tas apynys ir kodėl būtent šis augalas dominuoja Motiejaus Gustaičio pamoksluose? Gerbiama viešnia į klausimą pati ir atsakė: tai labai gražus augalas, kurio stiebas šešiabraunis, o šaknys siekia net pusantro metro. Ji netgi paragino gimnazijos bendruomenę Gustaičio garbei pasodinti apynį ant Meškakalnio.  Paskaitos dalyviai iš gerbiamos viešnios Eugenijos Sidaravičiūtės išgirdo daug įdomios informacijos apie Motiejaus Gustaičio pamokslus. Tačiau pamokslai, pasirodo, buvo pradėti spausdinti tik 1935 metais po šio didžio žmogaus mirties. Tai 96 puslapių knygelė, išleista Kaune. Buvo numatyta išleisti dar 3 knygas pamokslų ir 1 prakalbų. Deja, nesuspėta.
Eugenija Sidaravičiūtė  1g klasių mokiniams garsiai paskaitė ištrauką iš M. Gustaičio pamokslo gegužinėms pamaldoms. Šiame pamoksle kunigas kalba apie apynį, kaip apie šviesos augalą: „<...> kaip apynys ieško sau ramsčio, kuriuo galėtų išbėgti aukštyn, o neradęs džiūsta ir pūva ant žemės <....> Tokiu ramsčiu šį mėnesį yra Šv. Marija“, – teigia dvasininkas. Tame palyginime jis įvardija apynį – dvikamienį, šešiabriaunį, iki 10–12 metrų besistiebiantį į saulę augalėlį. Taip „Pamokslas gegužinėms pamaldoms“ ragina jaunimą siekti aukštų idealų, priešingu atveju, jaunas žmogus kaip tas apynėlis „<...> sunyks, supus dar ant žemės“.
Pasak viešnios, per 23 savo darbo metus Motiejus Gustaitis galėjo pasakyti apie 800 pamokslų. Todėl nenuostabu, kad šių pamokslų lygis, be abejo, buvo labai aukštas, nes kunigas – literatūros ir meno istorijos daktaras, 22 knygų autorius, septynerius metus tobulinęs žinias užsienyje, mokėjęs net septynias užsienio kalbas. Pavyzdžiui, pamoksle Užgavėnių sekmadieniui  Gustaitis kalba: „Mes katalikai, šviesybės sūnūs juoba juoba privalome žymėtis mokslu, jisai mūsų ginklas ir turtas; net ir mūsų tikėjimas moksle randa tvirtą paspirtį. Taigi įgyti mokslą ir jį skleisti – mūsų aukščiausias uždavinys <...>“
„Kokį jūs, mokiniai, įsivaizduojate mokyklos direktorių?“ – paklausė gerbiama viešnia. Mokiniai drąsiai atsakė, jog jie Motiejų Gustaitį įsivaizduoja kaip aukštą, tvirto sudėjimo, švelnaus būdo, visiems atleidžiančia ir visus užjaučiančia širdimi, kilnios sielos  ir nuolat besišypsantį.  Kaip teigė Eugenija Sidaravičiūtė, jo vardo „Motiejus“ reikšmė – Dievo dovana. Rašytojas A. Žukauskas–Vienuolis poetą vadino „pasaulio džentelmenu“. Dr. Motiejus Gustaitis siekė, kad jo mokiniai nuolat tobulėtų: „Aš noriu, kad jūs visi šiandien būtute šviesesni negu vakar buvote, aš noriu, kad šiemet būtute geresni negu pernai <...>“, – tokiais žodžiais kunigas M. Gustaitis bažnyčioje naujųjų mokslo metų pradžioje pasveikindavo gimnazistus. Tuomet dvasininkas akcentavo religijos ir mokslo dermę. Šios moralinės vertybės viena nuo kitos neatplėšiamos ir „Pamoksle antram Gavėnios sekmadieniui“. Čia Motiejus Gustaitis religiją ir mokslą sutapatina „kaip du spinduliu vienos ir tos pačios saulės arba du keliu, vedančiu į vieną Dievą“.
Motiejus Gustaitis nuo pat jaunų dienų be galo mėgo skaityti knygas. „Taigi, visą gyvenimą naudojosi amžių sukrautu turtu. Todėl ir bažnyčioje direktorius ragino jaunimą skaityti tik geras knygas, vadindamas jas „aukso kasyklomis“, „tiltu tarp dangaus ir žemės“, net „raktu į dangų“. Gustaitis žavėjosi būsimo poeto A. Baranausko žinių troškimu, atkaklumu ir sekė jo pavyzdžiu. Patartas Rumšiškių klebono Višinskio ir naudodamasis jo puikia biblioteka, jis sugebėjo mokslus tęsti Varnių kunigų seminarijoje. Vėliau, gilindamasis į pamėgtas disciplinas, pasiekė stebėtinų aukštumų: baigė Peterburgo dvasinę akademiją, studijavo užsienio universitetuose“, – pasakojo Eugenija Sidaravičiūtė.
Taigi iš ko, pagal Motiejų Gustaitį, susideda pasaulis, tikėjimas ir gyvenimas? Pasak Motiejaus Gustaičio, gyvenimas teikia turinį, mokykla – formą, mirtis – amžinybę. Susiliedamos šios stichijos rašo kultūros istoriją. Kiekvieno žmogaus kūno ir dvasios biografijos sąskaitą.
Tėvynės meilė – vienas iš M. Gustaičio gimnazistų ugdymo šaltinių, tvirta moralinė atrama gyvenime. Būdamas tokio puikaus išsilavinimo ir tiek daug pasiekęs, M. Gustaitis galėjo vadovauti Vilkaviškio gimnazijai, Kauno universitete vietoj Maironio dėstyti lietuvių literatūrą  studentams, bet iki mirties pasiliko dirbti Dzūkijoje. Vaižgantas net nekrologą, jaudinantį atsisveikinimą su M. Gustaičiu, baigė tokiais žodžiais: „Amžiną atilsį geram Bažnyčios ir Tėvynės sūnui!“.
„Motiejaus Gustaičio pamokslai buvo trumpi, gerai paruošti, pamarginti Lietuvos praeitimi. Maža mostų, bet daug širdies juose“, – pasakojimą baigė Motiejaus Gustaičio biografijos žinovė Eugenija Sidaravičiūtė.
Edukacinės paskaitos „Kaip apynys ieškojo sau ramsčio“ pabaigoje žodis buvo suteiktas buvusiai Lazdijų istorijos, kultūros ir švietimo muziejaus  (dabar Lazdijų krašto muziejus) bei Motiejaus Gustaičio memorialinio namo–muziejaus įkūrėjai  Garbės kraštotyrininkei, Birutei Vanagienei. Ji trumpai, bet labai įdomiai apibendrino Dzūkijos krašto šviesulio, „Žiburio“ gimnazijos direktoriaus, pedagogo ir švietėjo veiklą Lazdijuose, teigdama, jog „mokytojas nemirtingas tol, kol jo idėjos gyvos mokinių širdyse. Tai didžiausia ir tikriausia padėka“. Renginiui  einant į pabaigą 1gA klasės mokinės Martyna Tamulionytė ir Monika Snarskaitė paskaitė a.a. žymaus kraštotyrininko, spaudos darbuotojo, daugelio straipsnių apie įžymius žmones autoriaus Aloyzo Sušinsko eilėraštį, skirtą Dzūkijos dainiui dr. Motiejui Gustaičiui:
Ačiū, Tau, Vyre, už Žiburį šviesų,
Mokslo šventovę, iškilusią vėlei...
Ačiū už ryžtą, už atneštą tiesą,
Nuostabią Ugnį, kurią čia įskėlei...

1gA klasių mokiniai dėkojo viešnioms, Eugenijai Sidaravičiūtei  ir Birutei Vanagienei už nuoširdžią edukacinę paskaitą, kurioje prisiminėme ir pagerbėme žymų žmogų, kuris kaip tas apynys stiebėsi į viršų, kilo žiniomis į aukštį, sėmėsi išminties ir stiprybės.
Bibliotekininkė Daiva Mikalauskienė
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos B. Plečkaitienės nuotr.

 

Autorius: 
„Lazdijų žvaigždės“ inf.