D. Barauskienė: nedviprasmiškai šiandien jaunimui sakau – bėkite

„Vienas, du, trys, keturi, penki“, – skaičiavau savo anūkėms langus antrajame namo aukšte, kitoje gatvės pusėje tiesiai priešais Onos bažnyčią Vilniuje, kai neseniai bastėmės po šventinę sostinę. Studijų metais čia, didelei savo laimei, nuomojausi butą. 

„Patekau į labai intelektualią draugiją, per dvejus metus išėjau visą kultūros pradžiamokslį apie teatrą, būtinas perskaityti knygas, kino filmus. Iki Žurnalistikos fakulteto, kur mokiausi, buvo gal koks 100 metrų, iki centrinių universiteto rūmų ir Daukanto aikštės, einant tiesiai žinomais senamiesčio kiemais, gal 500 metrų...“ Taip dėsčiau su nostalgija. „Taigi, turėjai ir viską praši...“ – pasakė viena labai jau atvirai. Neužsigavau, nes ji yra teisi. Tačiau tai suvokiu tik dabar. 

Iki šiol, gal kokius 40 metų, galvojau, kokia tuomet buvau protinga, palikusi sostinę ir grįžusi į Lazdijus. Visiems gyriausi Dzūkijos gamta, kviečiau į svečius. Jie atvykę aikčiojo. Tik karjeros galimybės Lazdijuose, sakė jie, ne tokios... Kam ta karjera, kai gyveni pačiame Dievo užantyje... Deja. Užančio su karinio poligono planais nebeliko. Kaip ir rajono. 

Tai dar kartą patvirtino savivaldybės šią savaitę paskelbta demografinė statistika: 64 gimimai per metus, iš kurių 10 – užsienyje. Taigi, rajone tik 54, nes nei iš Norvegijos, nei iš Anglijos niekas jau nesiruošia grįžti. 346 rajono gyventojai iškeliavo amžino poilsio – kartais, o ne dešimtimis daugiau nei gimusiųjų. Nors oficiali statistika sako, kad rajone gyvena 18 tūkst. gyventojų, tačiau daugiau kaip 16  tūkst. tikrai nebus. Gal ir mažiau. Tai metais, kai grįžau dirbti į Lazdijus, 1979-aisiais, tuometinio visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Lazdijų rajone gyveno 38,7 tūkstančio. Tiesa, vien Leipalingio seniūnijoje, kuri vėliau buvo nuo mūsų rajono „atplėšta“, buvo beveik 6 tūkstančiai...

Aš ilgus dešimtmečius akivaizdžiai dar tikėjau rajono atgimimu, daug kartų apie tai rašiau spaudoje. Ir savo gyvenimu demonstravau tą savo pasirinkimą. Net paskutinius gyvenimo namus Lazdijuose pasistačiau maždaug prieš šešerius metus, nutarusi niekur iš čia nebėgti. Deja, šiandien taip nesakau. Sakau visiems, ypač jauniems, kurie dar gali daug ką keisti savo gyvenime, kurie nesuleido čia savo šaknų – nesusikūrė verslų, nepasistatė namų ar kitokiais pančiais neprisirišo prie šio krašto – bėkite. Keliaukite į didmiesčius, kad ir Alytų ar Marijampolę, jei Kaunas ar Vilnius netraukia. Kurkitės savo gyvenimus ten, kur jūsų vaikai gaus geresnį išsilavinimą, o jūs patys – kokybiškesnes ir operatyvesnes medicinos paslaugas. Taip, kol kas mokytojai rajono gimnazijose puikūs, gydytojai – taip pat. Tačiau žinokite – greitai jų nebeliks. Kai senoji gydytojų karta, kuriems jau netoli 70 metų, pasitrauks, tai ir naujų specialistų nebebus kam vilioti. Dėl mokytojų – tas pats. 

Baisiausia man, kai mums, rajono gyventojams, kažkas bando įteigti, koks didžiulis gėris yra būsimasis Kapčiamiesčio poligonas. Niekaip nesuprantu – negi tie, kurie šiandien susitikimuose rajono gyventojams aiškina apie būsimas naudas, patys jomis tiki? O dar liūdniau, kad kai kurie žurnalistai ir politikai, dar visai neseniai piestu stoję prieš poligono statybas Kapčiamiestyje, dabar iki užkimimo šaukia už. Arba bent jau gudriai vizgina uodegas, lyg ir tarp eilučių išsakydami savo poziciją. Taigi žinokite – daugumai jų yra atriekta dosni riekė, kad nuomonė ir jų sąžinė būtų parduota. Nes jie taip mąsto – poligonas vis tiek bus, tai kodėl nepasinaudoti savo žinomumu. Juo labiau jei už tai dar ir pinigų siūlo. 

Ar kam nors iš jūsų užkliuvo socialiniuose tinkluose transliuotas pokalbis su vienu turtingiausių Lietuvos žmonių, verslininku Dainiumi Dunduliu, beje, išgelbėjusiu ir Lazdijus nuo gėdos, prieš metus pastačiusiu čia prekybos centrą „Norfa“ ir Lazdijų autobusų stotį? Jo skaičiavimais, 1 kvadratinis metras Kapčiamiesčio poligono statybos kainuos 16 tūkst. eurų – daugiau negu prabangaus buto Vilniaus miesto centre. Jis aiškiai sako – tokia kaina yra veikimas prieš valstybę. Mes, šio krašto žmonės, negalime nesutikti: tokia kaina yra veikimas prieš valstybę, o idėja turėti karinį poligoną Kapčiamiestyje – veikimas prieš mus.

Nežinau, kiek rajono politikų šiandien sapnuoja apie šimtus, o gal ir visą tūkstantį darbo vietų rajone. Gal jų kažkiek ir atsiras. Tol, kol vyks statybos, reikės juodadarbių. Tačiau kiek darbo vietų ir verslų bus visiems amžiams nušluota iš gražiausių rajono vietų... Beje, ir iš rajono centro. Nes, sumažėjus gyventojų skaičiui, čia ir toliau mažės valstybės įstaigų skaičius, o iš savivaldybės gal ir liks tik kokia Lazdijų seniūnija. Prasmės neteks visos kaimo turizmo sodybos. Ne tik tos, kur Kapčiamiesčio giriose įsikūrusios. O žmonės, kurie prievarta bus iškeldinti, tikrai neapsigyvens mūsų rajone. Jie bėgs kuo toliau nuo čia, pas savo vaikus, giminaičius į didesnius miestus. Tad demografinė rajono statistika po kokių trejų metų bus dar labiau „suminusėjusi“. 

Man dabartinė Kapčiamiesčio gyventojų situacija labai primena tautos tremtį į Sibirą. Tik tuomet tai darė okupantai, o dabar – savi. Liūdniausia, kad ir tie, kuriuos rajono gyventojai išrinko vadovauti rajonui – ne jų pusėje. Kad ir ne rajono valdžios valioje yra vietos kariniam poligonui parinkimas, bet jie už savo žmones turėtų mūru stoti, o ne vizginti uodegas prieš Vilniaus besmegenius. 

Danguolė Barauskienė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-01-09)